Keliaudami po šiaurės rytų Lenkiją, užsukite į Suvalkų kraštovaizdžio parką. Tikrai nesigailėsite, nes tai viena gražiausių Lenkijos vietų. Parko lankytojus pavergia unikalus poledynmečio kraštovaizdis – nepaprasto grožio ozai, morenos, upių slėniai ir ežerai. Geriausia šią vietą lankyti pėsčiomis. Yra daug pėsčiųjų takų bei pažinimo takelių: „Juodosios Ančios slėniu“, „Į pilies kalną“, „Prie Šešupės ištakų“, „Aplink Jačnos ežerą“.
Suvalkų kraštovaizdžio parkas
Parko teritorijoje įrengtos taip pat dviračių trasos. Galima važiuoti „Aplink Ančios ežerą“, „Į Gulbiniškių kalną“, „Juodosios Ančios slėniu“.
Turtuolis
Lankant Suvalkų kraštovaizdžio parką, nuodėmė būtų neužsukti į Turtuolį. Kitados čia stovėjo vandens malūnas (dabar yra tik jo liekanos), kurio savininkas, lietuvis, iškeliavo į Ameriką. Netoli malūno yra Suvalkų kraštovaizdžio parko būstinė, veikia turizmo informacijos punktas. Patartina akimirką stabtelėti, susipažinti su šios vietos fauna ir flora, pavaikštinėti pelkės labirinto takais, išsinuomoti turizmo įrangą, atsikvėpti prie Ančios upės lagūnos.
Turtuolis. Ančios upės lagūna
Suvalkų kraštovaizdžio parke yra daug ežerų, kuriuose galima maudytis. Nardymo mėgėjai gali išbandyti savo jėgas Ančioje – giliausiame Lenkijos ežere, pažvejoti, plaukioti baidarėmis Šešupės vingiais arba išbandyti savo jėgas nuotykių parke „Jotvingių tvirtovė“.
Ančios ežeras ir Juodoji Ančia
Ančios ežero vanduo net ir karščiausią vasarą yra šaltas. Tai giliausias ežeras Lenkijoje ir centrinės Europos žemumose. Jo gylis – 106,5 m. Paviršius – 305 ha. Pakrantės ilgis – 11,7 km. Unikalus yra rieduliais padengtas Ančios paplūdimys. Rytiniame ežero krante guli įspūdingas gamtos paminklas – didžiulis „Pasienio akmuo“. Ežero dugnas pasižymi stačiais šlaitais, o jo krantuose nėra augalijos. Įspūdingos yra ežero povandeninės pievos, bestuburių fauna, tarp jų vėžiagyviai ir irklakojai. Pastarieji būdingi yra Sibiro upėms, o Lenkijoje aptinkami tik Ančioje. Ežere galima sugauti ne tik syką, seliavą, ungurį ar lydeką, bet ir tokias retenybes kaip ežerinis upėtakis, paprastoji rainė, paprastasis kūjagalvis, raibapelekis kūjagalvis. Pastarosios rūšies niekur kitur Lenkijoje neaptiksime, tik Ančioje. Ežeras yra tikrai unikalus. 1963 metais čia buvo įkurtas vandens ir kraštovaizdžio draustinis.
Juodoji Ančia vingiuoja per Bakanavo draustinį
Ypatingas yra ir Juodosios Ančios slėnis bei pro jį tekanti Juodoji Ančia. Tai didžiausia Suvalkijos upė. Ji prasideda netoli Oklinų kaimo. Nedidelis upeliūkštis įteka į Ančios ežerą. Iš ežero vingiuoja į Bakanavą. Čia jo srautas įgauna pagreičio ir teka garsiai sruvendamas tarp riedulių upės vagoje. Trylikos kilometrų atkarpoje nuo Bakanavo iki Turtuolio aptiksime net 13 kalvų. Tai nuostabus Turtuolio ozas. Už Bakanavo Juodoji Ančia sulėtina srautą. Ties Turtuoliu ji patenka į tvenkinio lagūną. Iš jos per buvusį vandens malūną vingiuoja miško pakraščiu. Upe galima grožėtis keliaujant „Juodosios Ančios slėnio“ taku.
Prie Juodosios Ančios yra Bakanavo riedulyno rezervatas. Čia vieno hektaro plote yra per 10 000 riedulių. Jų perimetras nuo 0,5 iki 8 metrų. Rieduliai, pasklidę 4 terasose, yra ledyno atgabenti iš Skandinavijos.
Bakanavo riedulyno rezervatas
Prie Turtuolio driekiasi nuostabus Šešupės slėnis. Čia Šešupės ištakos. Galima pasivaikščioti gilyn į pelkę, pasiklausyti vandens čiurlenimo. Ties nedideliu tilteliu Šešupės vandenys įteka į kitoje kelio pusėje esančius Juodosios Ančios vandenis. Po 300 km abi „upės“ vėl susitinka Nemune.
Gulbiniškių kalnas
Šis kalnas vadinamas dar Ciso kalnu arba „Suvalkų Fudzijama“. Pasak legendos, kalnas buvo dirbtinai supiltas. Toje vietoje, iš kurios buvo imta žemė, dabar tyvuliuoja ežeras Kopane (reiškia „iškastas“). Kalno aukštis 256 m virš jūros lygio. Jis yra labai arti Šiurpilio piliakalnių. Ant jo jotvingiai, esant pavojui, užkurdavo laužus. Į šį kalną verta užkopti, nes nuo jo atsiveria fantastiškas vaizdas į Suvalkų kraštovaizdžio parką. Galima pamatyti Šešupės baseino panoramą, daugybę ežerų, laukų, pelkių ir kalvų.
Gulbiniškių kalnas
Vodzilkiai – sentikių kaimas
Pusiaukelėje tarp Gulbiniškių kalno ir Turtuolio yra Vodzilkių kaimas. Tai nepaprasto grožio vietovė, nusidriekusi Šešupės slėnyje prie Vodzilkių ežero.
Kaimą 1788 m. įkūrė iš Rusijos pabėgę sentikiai. XVII amžiuje rusų patriarchas Nikonas pertvarkė liturgines knygas ir apeigas. Dalis tikinčiųjų nesutiko su pokyčiais. Tuos, kurie liko prie senos liturgijos ir tradicijos, imta vadinti sentikiais. Jie buvo caro valdžios persekiojami, todėl turėjo slėptis toli nuo tėvynės. Įsikurdami naujose vietose jie vertėsi žemdirbyste, medienos apdirbimu, stalystės ir dailidžių darbais. Savo šventyklas vadina molenomis, o išrinktą religinį lyderį – nastavniku.
Suvalkuose, Seinuose, Augustave ir kitur jie sudarė bekuniginių sentikių bendruomenę.
Tikra kaimo pažiba – medinė sentikių bažnyčia – molena. Ji pastatyta 1921 m., o 1928 m. pristatytas bokštelis.
Šiuo metu molena naudojasi apie 10 vietinių sentikių šeimų. Sentikiai prieš eidami melstis privalo išsimaudyti. Šalia molenos stovi jų pirtis, vadinama bania. Ji susideda iš dviejų dalių: priešpirčio, kur visi prieš eidami praustis palieka savo drabužius, ir kamienkos (vidinė pirties dalis su krosnimi). Tokiose pirtyse nėra kamino, o dūmai išeina pro langus ir duris.
Šiuo metu Vodzilkiuose yra keli mediniai namai ir ūkiniai pastatai.
Sentikiai, nepaisant pažengusių asimiliacijos procesų, išsaugojo daug originalių, senų papročių. Šiandien ne visi laikosi ritualų ir sentikių gyvenimo būdo. Jauni žmonės skuta barzdas, vartoja alkoholį, tuokiasi su kitatikiais. Prieš karą kaime gyveno apie šimtas šeimų, šiandien jų yra penkios.
Rutkos draustinis
Šiurpilis
Šiurpilyje yra vienas gražiausių archeologinių objektų Lenkijoje. Šiurpilio pilies kalne buvo didingas dvigubų gynybos linijų apsuptas jotvingių miestas. Jotvingiai labai sumaniai pertvarkė slėnį, jungiantį Tchličisko ir Šiurpilio ežerus. Jis buvo pagilintas, nukastas kanalas, jungiantis du ežerus (ir dabar vandens lygio skirtumas viršija 3 metrus). Virš slėnio buvo pastatytas tiltas, jungiantis miestą su didžiausia gyvenviete. Aplink buvo daugybė įtvirtinimų. Visa buvo apsupta dambomis bei stebėjimo bokštų sistema. XIII a., karo su kryžiuočiais metu, šioje vietoje buvo 80 tūkst. jotvingių.
Vaizdas nuo Šiurpilio piliakalnio
Šiurpilis mena ne vieną legendą. Visiems mums yra žinoma Eglės žalčių karalienės istorija. Šiurpilio pilyje gyveno jotvingių kunigaikštis, o ežero dugne gintariniuose rūmuose viešpatavo žalčių karalius, kurio žmona buvo Eglė – kunigaikščio duktė.
Kita Šiurpilio legenda pasakoja apie miegančius karius. Anksti rytą žmogus išėjęs arklių ieškoti. Beieškodamas atsidūrė šalia piliakalnio. Piliakalnis atsivėrė ir jis pamatė ten miegančius karius. Žmogelis užkliudė vieną iš jų.
Kitame variante pasakojama apie ūkininką, važiavusį iš Suvalkų turgaus pro Šiurpilį. Netikėtai užklupus rūkui, prieš jį atsivėrė Šiurpilio piliakalnis ir jis pamatė miegančius šarvuotus karius su ginklais. Vieną iš jų netyčia pažadino. Karys pašokęs paklausė: „Ar jau laikas?“ „Dar ne“, – atsakė išsigandęs žmogus. Piliakalnis užsivėrė visam laikui ir niekas daugiau nematė karių.
Be legendų ir padavimų, yra ir įvairių stebuklingų pasakojimų. Žemę dirbantys žmonės tvirtino girdėję nugarmėjusios bažnyčios varpus, iš po žemių sklindančius žmonių balsus ir kt.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
