Poeto Stasio Stacevičiaus 10-osioms mirties metinėms

0

Jau 10 metų poeto Stasio Stacevičiaus nėra tarp mūsų. Paradoksalu, kuo daugiau laiko skiria mus nuo jo mirties, tuo sunkiau susitaikyti, kad Jo nėra, kad negrįžtamai buvo.

2013-ųjų sausio 12-osios vidudienį Jį priglaudė Merkinės kapinių smėlis. Užsnūdo Jis, grįždamas iš dėdės laidotuvių, pūgotą ir šaltą 2012 metų gruodžio 18-osios vakarą. Buvo surastas po mėnesio.

Mirties akivaizdoje susimaišo laiko ženklai, sąvokos, ir nežinai, kas amžina, kas amžinai laikina, kas dvasioje tave pakelia, o kas į neviltį stumia.

Mirtis kartojasi, peršoka iš kartos į kartą, iš šiapus į anapus – kaip ugnis nuo malkos ant malkos. Nežinau, kokią paslaptį ji slepia savyje, kokį antrą gyvenimą žada.

Per laiką ataidi kitados skaityti poeto Stasio Stacevičiaus žodžiai: „Laimingas esu, kad gyvenu ne karo, bado ir ne maro metais, ne ledynmetyje, ne tremtyje, ne kalėjime esu, beveik sveikas dar, nesu nieko tyčia ar netyčia nužudęs, ir metų man dar ne penkiasdešimt, ir graži gyvenimo draugė dar laukia, ir mama dar kvėpuoja, ir… Autobusas gaudžia lėkdamas gal skersai žvarbų vėją, autobusai į praeitį nevažiuoja, ir tame ūžime lyg nerealios tampa visos mano nelaimės ir laimės, visos mano šlovės ir gėdos lyg nebuvusios, berods, nėra pažįstamų autobuse ir tarp keleivių jaučiuosi beveik laimingas ir vienas kaip… Kaip Dievulis? Ne, kaip S. Stasys, kuriam tik retkarčiais sekėsi, bet dabar taip gera dvi valandas autobuso prietemoj dar pasvajoti lyg vaikui, užsnūsti prie lango, pilno pralekiančios nakties – ramybė, ramybė.“

Noriu tikėti, tikiu, kad už gyvenimo ribų yra Gudakiemio vieškelis. Važiuojant juo reikia pasukti duobėtu lauko keleliu į dešinę. Amžinybės plyname lauke tebestovi Jo sodyba, erdvi troba, senas sodas, paprastų lentų suoliukai ir stalas po obelim…

Atvykusius svečius linksmai pasitinka šokinėdamas šuo. Per kiemą nužingsniuoja šypsodamasi motina. Stasys pasikviečia į saulės nutviekstą verandą, į trobą, papuoštą paveikslais ir Teresės keramika. Lyg relikvija čia kabo „Poezijos pavasario“ ąžuolo lapų vainikas.

Stasys ten „neskuba atkasti tėvo užkastų ties derlingiausia obelimi šautuvų, neturi jokių blogų kėslų, telefono bei ratų, tačiau turi beveik visus tuos pačius žalingus įpročius ir daug visokių sumanymų…“.

Toje amžinybėje, lyg jaukioje saulėtoje verandoje, Poeto buitis beveik tokia pati, kaip buvo – atsiskyrėliška.

Plynas laukas, erdvi troba, senas sodas, paprastų lentų suoliukai ir stalas po obelim…

Nėra kelelio per lauką ir nėra Gudakiemio vieškelio, kelio grįžti atgal, nes – „Atokiausioj sodyboj labai paprasti / tėvo vartai – / nuo debesio lig debesėlio“.

**

Stasio gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Gimė jis 1959 m. lapkričio 19-osios naktį Merkinės vienkiemyje. „Tėvas Merkinės lentpjūvėj meistravo duris ir langus, o dažniausiai kalė ir dailino aukščiausios rūšies grabus, – na o motina iš kolchozo sandėlių dideliuose batuose parsinešdavo grūdų, todėl vaikystėje ypatingų nepriteklių nepatyriau“, – šmaikščiai apie save rašė Stasys Stacevičius.

Jaunystėje Stasys domėjosi astronomija ir aviacija, tačiau lakūno karjera baigėsi taip pat greitai, kaip prasidėjo. Stasys netapo ir lituanistu. Įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos, bet jau 1979 m. pavasarį atsidūrė sovietų armijoje. Metus mokėsi šaudyti iš tanko prie Gaujos upės Latvijoje, Karaliaučiuje ir Gumbinėje. Traumų ir karinių apdovanojimų, kaip pats sakydavo, išvengė.

Grįžęs iš sovietų kariuomenės Stasys ilgai nerado tinkamo darbo. Keletą metų blaškėsi, kol 1983 m. laikinai buvo priimtas į Varėnos rajono „Raudonosios vėliavos“ redakciją.

1986 m. likimas nubloškė Stasį į Šalčininkus, kur įsidarbino „Lenino priesakų“ redakcijoje. Ši redakcija buvo savotiška perauklėjimo įstaiga nusidėjusiems žurnalistams. Stasys nesidavė perauklėjamas. Kai 1988 m. rudenį pradėjo vadovauti Šalčininkų Sąjūdžio grupei, būsimieji autonomininkai ir pučistai – su juo susidorojo. Stasys paliko Šalčininkus ir apsistojo Trakuose, „Galvės“ redakcijoje.

1991 m. sausio dienomis nuvyko į Vilnių ir nusipirko pirmąją savo poezijos knygą „Vienkiemio valanda“, kurią išleido „Vaga“. Antroji, „Juodvarnių žemė“, pasirodė Trakų šviesuomenei padedant ir buvo išleista „Galvės“.

Naujas tarpsnis poeto Stasio Stacevičiaus gyvenime prasidėjo jam grįžus į Merkinės vienkiemį ir įsidarbinus „Valstiečių laikraščio“ korespondentu Dzūkijai. Šioje redakcijoje pasirodė trečioji jo knyga „Perkūnės pasiilgę“. Ketvirtoji, „Toli kriokliai“, Stasiui atnešė pripažinimą ir šlovę. Jis tapo 37-ojo „Poezijos pavasario“ laureatu. 2003 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje pasirodė „Luktels ūkaujančių Bedugnis“, 2005 m. – „Juodoji“, 2008 m. – „Ne ėriukai nakty“, 2012 m. – „Stiklinė“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla po poeto mirties išleido jo eseistikos knygą „Milda supaisys“.

Sigitas Birgelis, punskas.pl

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia