Nepamirštami susitikimai su šviesaus atminimo Romu Sakadolskiu

0

Algimantas Mikelionis, punskas.pl

Lietuvoje yra nemažai gerų žurnalistų, kurių straipsnius skaitau su dideliu malonumu ir jais žaviuosi. Iš jų išskirčiau Rimvydą Valatką ir Aidą Puklevičių. Abu jie nebaigę žurnalistikos, bet tai jiems visiškai netrukdo meistriškai kalbėti ir rašyti. Deja, liūdniausia matyti, kaip gabūs žurnalistai vykdydami politinius ir kitokius užsakymus kurpia straipsnius, laidas, reportažus dėl skalsesnio duonos kąsnio. Prisipažinsiu, kad per televizijas žiūriu tik žinių ir politinių diskusijų laidas, nes kitoms laidoms paprasčiausiai gaila laiko ir jos to nevertos.

Romas Sakadolskis

Vienas ryškiausių mano vaikystės prisiminimų, kai kartu su tėčiu per radiją klausydavome „Amerikos balso“ transliacijų. Itin gerai į atmintį įstrigo diktoriaus Romo Sakadolskio balsas, jo intonacija, tembras ir tartis. Žmonėms, gyvenusiems Sovietų Sąjungoje ir kasdien maitinamiems milžiniškais melo kiekiais, tiesa, sklindanti radijo bangomis, reiškė labai daug. Jau dirbau „Dzūkų žiniose“, kai bičiulė kartą pasakė, kad į Lazdijų biblioteką skaityti paskaitos apie informacinį raštingumą atvažiuos pats Romas Sakadolskis. Bet kuriam žmogui susitikti su savo vaikystės herojumi reiškia itin daug. Pamatęs Romą priėjau, prisistačiau ir paspaudžiau ranką dėkodamas už jo balsą „Amerikos balse“. Jis pasirodė paprastas, gerai nusiteikęs, tvirtas ir atviras, visuomet pasiruošęs neįkyriai patarti žmogus. Tikras amerikietis, būtent tokius juos ir įsivaizdavau. Teko milžiniška laimė išklausyti be galo įdomią ir naudingą paskaitą. R. Sakadolskis į Lazdijų biblioteką buvo atvykęs dar kartą. Nepraleidau ir šios progos. Abu kartus Romas su vairuotoju mane mestelėjo iki Veisiejų. Kviečiau jį į namus paragauti naminio varškės sūrio ir medaus. Atsisakė, nes skubėjo namo, bet trečią kartą pažadėjo užeiti. Pamatęs informaciją apie jo mirtį mintyse ištariau: „Nebus, Romai, trečio karto…“

Kad abu kartus klausiau Romo išpūtęs akis ir pastatęs ausis, nereikia ir sakyti, o per pertraukėles jo vis klausinėjau apie JAV, žurnalistiką ten ir įvairiausius dalykus. R. Sakadolskis paskaitų metu mokė, kaip nepasiklysti milžiniškame informacijos sraute, kaip atskirti grūdus nuo pelų, kokie yra geros ir nevykusios žurnalistikos bruožai. Man šios paskaitos buvo aukso vertės, nes kalbėjo patyręs, rimtas ir padorus žmogus, kuris buvo objektyvus ir kritiškas dabartinės lietuvių žiniasklaidos atžvilgiu. Laisvame ir demokratiškame Vakarų pasaulyje už tokias paskaitas žmonės moka didelius pinigus, nes jų vertė – neįkainojama. Abiejose R. Sakadolskio paskaitose turėjo sėdėti visi Lazdijų, kaimyninių rajonų ir dar būrys Lietuvos žurnalistų, bet buvome tik dviese pirmoje paskaitoje: aš ir kolegė iš kito Lazdijų laikraščio. Antroje buvau tik vienas… Tad ar galima iš mūsų žiniasklaidos reikalauti nors pačių elementariausių kokybės standartų?! Be to, aš nesu žurnalistas, nes nebaigiau žurnalistikos studijų. Esu rašytojas, kuris keliuose Lazdijų laikraščiuose ir viename internetiniame portale komentuoja savaitės įvykius. Bet stebėdamas Lietuvos žiniasklaidą dažnai pagalvoju: gal ir gerai, kad nestudijavau žurnalistikos?

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia