Kai ateinu į biblioteką, visada pagalvoju, kokias knygas skaito jose dirbantys žmonės. Žmonės, apsupti knygų puslapiuose gyvenančių personažų, vaizdų ir įvykių. Sakyčiau, nuostabi ir įvairiaspalvė kaimynystė! Šį kartą kviečiu skirti kelias minutes laiko ir paskaityti, kokias knygas į rankas šį rudenį paėmė Marytė Malinauskienė, Punsko Dariaus ir Girėno pagrindinės mokyklos bibliotekininkė. Jos klausėme, kokios yra paskutinės jos skaitytos knygos lietuvių kalba, apie ką jos ir kam ji jas rekomenduotų paskaityti.
„Daugiausia skaitau rudenį ir žiemą. Tai laikotarpis, kada semiuosi išminties pagrinde iš knygų. Su knygomis pramogauju, gydau dvasią ir širdį. Pavasarį sąmoningai išeinu į gamtą ir viską derinu su pievomis, miškais ir paukščiais. Čia vienatvės nerasi. Vasarą praktikuoju, tikrinu mano įsisavintas žinias buityje. Tai yra labai įdomus procesas, nes dabar skiriu sau labai daug laiko. Dirbu tarytum kažkokioje laboratorijoje, filtruoju, jungiu, derinu, dėstau. Tai labai absorbuojantis žaidimas ir praktiškas teksto panaudojimas.
Pirma knyga, kuri šį rudenį pateko į mano rankas, tai Nijolės Kepenienės „Vėjų rožė“. Iš karto žinojau, kad ją noriu skaityti. Rašytoją kažkada buvau sutikusi knygų mugėje ir ji man įstrigo į atmintį.
Nijolė Kepenienė sukūrė nemažai knygų. Tarp jų yra poezijos ir prozos, ir mažiems, ir paaugliams, ir suaugusiems. Vienuose kūriniuose kupina lyrinių apmąstymų, kitiems būdingas nonsensas, dar kituose sklinda probleminis realizmas.
„Vėjų rožė“ tai išskirtinė knyga. Autorė ją pavadino „istoriniu sapnu“. Visame romane alsuoja su savo vėjais Baltijos jūra. Pasakojama istorija, persunkta pagoniškąja pasaulėjauta, į kurią veržiasi kaimynų priimta krikščionybė. Sekama Ildos ir Vidgauto meilės istorija yra neįprasta, sukelianti detektyvinę įtampą ir jaudulį, o vėliau į širdį „įsimeta vėjų rožė“. Toks ilgesys sprogdina vėją…
Kritiniuose straipsniuose aptikau informaciją, kad romanas skaitomas ir dėl gražios, vaizdingos ir turtingos kalbos, primenančios ir Vaižgantą, ir Simonaitytę, ir lietuvių liaudies sakmes. Ši kalba man skaitymo nepalengvino, o net erzino. Dažnai turėjau sustoti arba skaityti iš naujo. Vėliau, kai suvokiau kalbos vaidmenį, pradėjau gilintis į daugelį žodžių, kurie turėjo savo spalvas, melodiją ir kvapą, tekstas įgavo kosmologinės vertės, nėrėsi į gilumą ir sklido į beribę.
Šią knygą siūlau dvasingam skaitytojui. Ją jis skaitys ne kartą.
Noriu pasidalinti dar viena labai savotiška knyga, kurios pavadinimas „Rojaus kelias“. Joje meistriškai surašyti Rytprūsių ūkininkės, nepaprastos Lėnės Grigolaitytės prisiminimai. Labai įdomi yra ir knygos autorė Ulla Laudauer, gimusi 1951 metais Vokietijoje. Tai Vokietijos istorikė, nepriklausoma žurnalistė, dokumentinių filmų autorė. Daugiausia žinoma savo Rytų Prūsijos istoriniais tyrimais.
„Rojaus kelias“ atsirado labai neįprastu būdu. Autorė su Lėne susitiko ir susipažino 1989 m. Bitėnų kapinaitėse. Tuo metu iš Vokietijos buvo atvykę bitėniškių palikuonys. Aštuoniasdešimtmetė Lėnė vedžiojo atvykusius po kaimą ir rodė, kur kadaise stovėjo jų tėvų namai. Ji buvo paskutinioji iš vietinių, ryškiai ir tiksliai prisimenanti laikotarpį iki 1945 m. Ji taip pat pasakojo, kas nutiko vėliau, jau sovietmečiu. Norėdama užfiksuoti Lėnės žodžius, autorė su ja praleido ištisas dvi savaites. 1996 metais knyga buvo išleista vokiečių kalba ir labai greit tapo bestseleriu. Grigolaitytė pati šio leidinio nesulaukė, bet ji tapo šiuolaikinės istorijos heroje, mylima tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje. Lietuvių kalba knygą išleido „Baltos lankos“ 2001 metais, o šiemet ji pasirodė ir lenkų kalba.
Kai skaičiau Lėnės Grigolaitytės atkuriamą Rytprūsių istorinę panoramą, dažnai atrodė, kad ji pasakoja ir apie mūsų kraštą, apie mūsų žmonių išgyvenimus. Tada savo vaizduotėje pakeisdavau kai kuriuos žodžius ar sąvokas ir atsirasdavau kitose vietose ar kitose, bet panašiose, situacijose.
Sužavėjo mane pagrindinės herojės tvirtumas, sveikas galvojimas, žmoniškumas. Lėnė taip meistriškai autorės pristatoma, kad skaitant atrodo, jog tai sena pažįstama ir norisi likimui dėkoti, kad asmeniškai ją pažinai.
Apie šią knygą nereikia daug kalbėti. Ją turi tiesiog kiekvienas perskaityti. Tai knyga kibirkštis, kuri turi galią keisti.
Atsiverčiu dar vieną knygą „Niekada nežinai“. Ją parašė Danutė Kalinauskaitė, šiuolaikinė lietuvių prozininkė, eseistė. Tiesą sakant, tikėjausi optimistiškesnio kūrinio su išradinga pabaiga. O čia pakliuvau į dūlėjančią aplinką, išpildytą įtartinais daiktais, senėjimu, liga, mirtimi. Sustoju prie pirmo esė „Namo“ žodžiais: „Į ką pavirsta senukų gyvenimas, kai visi didieji darbai jau nuveikti, o vaikai – palikę namus? Į raštelius lentynose: „Antano drabužiai“, „Mano apatiniai“, į vaistų lėkšteles su popierėliais „Ryte“, „Per pietus“, „Vakare“. Megztiniai, kojinės, dokumentai, laiškai – viskas suraišiota į klumšelius, kad būtų lengviau orientuotis kas kur, nes kasdienybė – vis klaikesnis labirintas, dažnai be išėjimo. Be švieselės jo gale. Gyvenimas čia apsuko ratą, ir kaip prieš penkiasdešimt metų atsikraustant – vėl sugrįžo į ryšulius. Tik tada juose buvo pradžia, o dabar – pabaiga.“
Kiti esė skęsta panašioje atmosferoje, bet išlavinta rašytojos ranka fiksuoja kitokias situacijas, buitines ir egzistencines problemas. Visos jos niūrios, be vilties. Joms autorė, atrodo, visiškai net neieško geros išeities, ryškaus sprendimo. Finalas pats natūraliai susiklosto ir galutinai skaitytojas priima jį nuolankiai ir ramiai.
Knygą siūlyčiau smalsiam skaitytojui, mėgstančiam filosofuoti, susimąstyti, kuris nebijo susitikti su realia tikrove.
Agnė Karčiauskaitė-Jankauskaienė, punskas.pl
