Prasidėjus moksleivių žiemos atostogoms, į rankas pateko keli vaizdeliai. Jų lipinys paskatino padaryti pirmos vaikučių ir paauglių laisvos savaitės apžvalgą. Trumpą, glaustą ir labai subjektyvią.
Tiesą pasakius, visiems – mažiems ir dideliems – žiemos atostogos prasidėjo neįprastai. Vyresnieji, licėjaus moksleiviai, jų tėvai ir mokyklos atstovai, šiemet atostogas pradėjo gražiausia mokyklos švente – Šimtadieniu. Pernai dėl pandemijos jis buvo nukeltas į šiltąjį metų laiką. Tai buvo kitoks Šimtadienis, švenčiamas dėl tradicijos, noro vidurinį išsilavinimą pabrėžti įsimintiniausiomis licėjuje valandomis. Gal tą (turime vilties) vienintelį kartą Šimtadienis neteko savo esmės paminėti likusias 100 dienų iki abitūros egzaminų, tačiau juk kiekviena licėjų baigianti laida trokšta išgyventi šią nepakartojamą šventę. Šiemet, rodos, visas mokyklos gyvenimas sugrįžo į savo vėžes, o pandemija bent tam vakarui buvo primiršta. Nors, nemanau, kad tarp švenčiančių nebuvo nei trupučio užsiminta apie jau dvejus metus pasaulį pakeitusį virusą. Juk ir skiepų tema toliau labai aktuali.
Kitiems mokinukams ir jų šeimoms atostogos prasidėjo ne taip linksmai. Kai kam teko akis į akį susidurti su COVID-19. Greitai ir lengvai užkrečiama viruso atmaina palietė mūsų jaunąją kartą. Kaip bebūtų, susirgimai tarp vaikų visuomet kelia daug streso, įtampos, baimės ir laukimo valandų, kada pagerės vaikučių sveikata. Teigiama, kad mažųjų imuninė sistema yra stipri ir ji nugali pavojų, tačiau tėvams tai didelis išgyvenimas. Visgi esame liudininkai to, ką šis virusas gali padaryti su žmogaus sveikata ir gyvybe.
Tuo metu, kai vieni tūnojo namuose dėl gripo, slogos ar skaudančios gerklės, kiti linksmai čiužinėjo pačiūžomis, važinėjo rogėmis, pakinkytais arkliais, slidinėjo nuo kalnų, kalniukų ir pakrančių, kiti slankiojo Punsko gatvėmis, neturėdami ką veikti. Taip buvo ir mano vaikystės prisiminimuose, kad visada kas nors iš draugų sirgdavo, kai mes skriedavome nuo kalno ant šiaudais ar šienu prikimštų maišiukų. Dažniausiai anksčiau ar vėliau apsikeisdavome vaidmenimis ir tie pasveikę užkariaudavo kalnų viršūnes ir nuokalnes. Tačiau, senelių teigimu, seniau taip vaikai nesirgo, kaip dabar. Šiandien susirgusieji atsiriboja nuo visų, norėdami apsaugoti sveikus. Gal dėl to dabar nematyti būriais einančių vaikų ir tarp jų vieno ar kito nosį braukiančio į rankovę. Šiandien tai ne vakar ir, kažin, ar šiandien bus taip, kaip vakar. Ratas atgal nesisuka.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
