„Įaugo mūsų šaknys šitoj žemėj“

2

2023 metų kovo 19 dieną Punsko krašte vyko ketvirtasis knygnešių žygis „Įaugo mūsų šaknys šitoj žemėj!“. Apie šį renginį punskas.pl portale buvo minėta tą pačią dieną reportaže, kurį galite pasižiūrėti čia:

https://punskas.pl/visuomene/knygnesiu-zygis-iaugo-musu-saknys-sitoj-zemej/

Žygiavimas, pramogavimas gryname ore, gamtoje visada yra sveikintinas. O dar geriau – jeigu žemėlapyje nustatytą maršrutą einame sąmoningai, su atvira galva ir širdim bei žavesiu pamatytiems vaizdams, naujoms patirtims. Kiekvienas renginio dalyvis registracijos metu gavo po simbolišką „knygnešio“ ryšulėlį – knygutę, kurią nešėsi su savimi iki finišo vietos (jeigu patiko – galima buvo ją pasilikti). Ji buvo lyg kelyje lydintis knygnešystės amuletas.

Žygiuoti buvo labai smagu: mus lepino pavasario saulutė, džiugino čia pat po kojomis nustriksėjęs kiškis, per laukus pasprukusios stirnos, klykaujančios gervės, giedantis vieversys…

Giluišiuose, Vinco Markevičiaus tėviškėje, kaip visada nuoširdžiai ir svetingai pasitiko Sangrūdos žmonės, vaišino skania sriuba, arbata, pyragais… Gerai nusiteikusių, linksmų žmonių būryje visada yra miela ir gera pabūti, bet dar geriau – žygiuoti toliau. Tai jau ketvirtasis žygis. Jis, galima sakyti, panašus į visus ankstesnius, nes skirtas tai pačiai šio krašto knygnešių kilniai veiklai paminėti, o ir takai nedaug skiriasi, nes kiekvieną kartą reikia peržengti valstybinę sieną ties 123 sienos stulpu. Bet man – nepaisant to, kad jau tuos takelius myniau ne pirmą kartą, teko patirti šiek tiek naujų „atradimų“, kuriais noriu čia pasidalinti.

Pirma, apima džiaugsmas, kad tokiose iniciatyvose dalyvauja vis daugiau įvairaus amžiaus žmonių, tarp jų nemažai jaunimo. Jie, pasak ilgamečio žygeivio Juozo Žekiausko, palikę namuose kompiuterius ir televizorius, nori sekmadienį praleisti aktyviai gamtoje, kartu žygiuoti, gyvai bendrauti. Ir manau, išties: didžiulė pagarba renginio organizatoriams (Irenai Marcinkevičienei, Jonui Vaičiuliui, Robertui Vektoriui, Danutei Vitkauskienei ir kitiems bendraminčiams), kurie kasmet susiburia, parenka ir išbando maršrutą, parūpina žemėlapius su trasos aprašymu, pateikia žinių apie knygnešystės judėjimą mūsų krašte ir suaktyvina, paskatina jaunimą pažinti savo kraštą ir, galbūt, įdiegia žygiavimo aistros gyslelę. Be to, parūpina žygeiviams ne tik karštos skanios arbatos, sausainių, bet ir įteikia pasiekusiems finišą atmintinius žygio medalius.

Antra, tai proga vėl iš naujo susipažinti su savo kraštu. Atrodo, savo aplinką pažįstu, bet išeidama iš namų, gal dėl besikeičiančių oro sąlygų, o gal tiesiog dėl greit bėgančio laiko, pamatau vietas, sugretinu dalykus, įvykius kitaip, pažvelgiu į juos kitu kampu.

Tas pats Giluišgiris, kai kurių vadinamas dar Kreivėngiriu, kiekvieną kartą (nors čia būnu gana dažnai) yra kitoks: tai medžius iškirto, pasodino naujus; tai naują keliuką išvažinėjo, ar nusekęs vanduo pelkėse vėl plūsta – bebrai ėmėsi darbų… O ir metų laikai nudažo mišką kitomis spalvomis. Aplink girią irgi daug kas keičiasi: pamiškėje vienos sodybos nyksta, į jas veržiasi gamta su žolėmis, krūmais, medžiais, o kitos – atgaivinamos naujų šeimininkų… Kartais sunku atpažinti vietą, kuri anksčiau buvo jau lyg prijaukinta.

Vienas šių metų žygio „Įaugo mūsų šaknys šitoj žemėj!“ trasos įdomesnių taškų buvo viena aukščiausių apylinkėje kalvų – Apšakalnis ir šalia jo esanti, jau baigianti sunykti garsaus Punsko krašto knygnešio ir akmenskaldžio Povilo Matulevičiaus anūkės Janytės Burdulytės sodyba.

Kai kam ši vieta – tiesiog griūvantis ūkelis, į kurį jau ir keliuko nebeliko; įlinkusi skurdi lūšnelė, išvirtę medinės, apsamanojusios tvoros, įkniubęs šulinys, kažkoks svirnas ar tvartelis, už jo nedidelis prūdas. Visur besibraunančios žolės ir krūmai, kurie pavasarį sužaliavę užklos viską, ką paliko anksčiau čia gyvenęs žmogus.

Dabar čia – nė gyvos dvasios. Bet… argi tikrai. Nors Janytės jau šiame pasauly nėra apie penkerius metus, atrodo, ji iš čia išėjo ne taip seniai: durys atlapos. Pro jas iš kiemo, besimaudydamos saulės spinduliuose, baltas galveles ištiesusios žvelgia snieguolės: ar tik neišeis šeimininkė, ar nepagirs, kokios jos šaunuolės – šalčio nebijo, pavasarį skelbia, pirmas bitutes vilioja… Ta pati šitos varganos sodybėlės šeimininkė Janytė – smulkutė, paprasta, dievobaiminga… Ji buvo reali, nors jau ne iš šito, modernaus pasaulio. Turbūt ji tik čia jautėsi saugiai. Gyveno pasirinkusi vienišumą, be jokių patogumų – anei elektros, anei vandentiekio, tualeto, vonios, orkaitės, televizoriaus… Toks gyvenimas jai buvo saugus, savas, pažįstamas, nors mums „šiuolaikiškiems“ – nesuvokiamas.

Janytės sodyboje laikas sustojo. Bet ši vieta dar neapsitraukė visiškai voratinkliais, nenusėdo dulkėmis, neužako krūmais ir žolėmis. Dar nenugriuvo. Dairaisi po kiemą ir dar jauti, kur buvusios šeimininkės vaikščiota, kur ranka prisiliesta, kur akim užmesta. Po šitiek metų! Matyt, žmogus buvo labai stipriai su šita vieta suaugęs, ta prisirišimo ir meilės savo gimtajam kampeliui energija vis dar ore tvyro.

Ateis laikas – sukniubs į žemę troba, supus suskaldytos ir kieme sumestos malkos, sugrius naminiams paukščiams, galbūt pačios šeimininkės, pastatytos būdelės, o darželio gėles – ir tas stipriausias snieguoles – užgoš negailestingos piktžolės ir krūmai. Išvirtę tvoros visiškai paskęs aukštoje žolėje… Galiausiai ateis laikas, kai kažkas viską suars, užlygins žemėmis. Gal tik pamatų akmenys voliosis, retkarčiais išnirdami dirbamuosiuose laukuose…

Ir apie tai, kad pačiame Apšakalnyje kitados stovėjo sodybėlės pastatai, galbūt nedaug kas nutuokia. Tą mena tik žolėse besimėtantys pamatų akmenys. O ir Apšakalnis ne tas pats. Ir jis stūkso besikeičiančio laikmečio „apkramtytas“, boluojantis atvira žaizda…

Žygiuodama per Kreivėnų kaimą su buvusia jo gyventoja, tik dabar pamačiau ir sužinojau, kiek daug jame ištuštėjusių sodybų, vietomis jau sunku įžvelgti ir tuos pamatų akmenis, išlikusius „sudzykėjusius“ sodų vaismedžius ar šimtametes liepas. Išeina žmonės, išnyksta vietos, kur kitados buvo jų gyvenimai. Bet yra viltis – kai kur į jų vietą ateina kiti. Jiems vėl norisi kažką kurti, statyti, kaip paukščiams – nešti šapą po šapo, susivyti sau lizdą, kuris tuokart atrodo bus amžinas. Tačiau šitam pasauly nieko amžino nėra. Ir vis dėlto, kažkokios jėgos verčia žmogų veikti, judėti. Gamtos trauka yra tokia didelė! Be to, nuo seno žinia, kad gamtoje tuštumos nėra. Kažkas pasibaigia – kažkas prasideda iš naujo. Ir tas, kas dabar prasideda – kažkada pasibaigs.

Ketvirtojo pėsčiųjų žygio šūkis skelbė: „Įaugo mūsų šaknys šitoj žemėj!“. Ir tai tiesa: tą liudija Janytės, jos senelio Povilo, jos tėvų istorija, kurios buvo pradžia, yra ir pabaiga. Ar jų vietoj prasidės kažkieno nauja?

Božena Bobinienė, punskas.pl

Autorės nuotr.

2 KOMENTARAI

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia