Gamtos grožis, išsaugotas nuotraukose

0

Naršydama internete po „Facebook“ socialinį tinklą, vis užkliūdavau už Punsko (ir ne tik) apylinkių kraštovaizdžio, augalijos nuotraukų, kurių autorė Aneta Nevulienė iš Trakiškių kaimo. Akį ypač patraukdavo įvairiaspalviai rožių žiedai. Pasirodo, Aneta juos nufotografavo savo sodyboje. Aš savo kieme taip pat auginu kelis šių gėlių krūmus, bet jie vis labai vangiai žydėdavo. Taigi, pasiteiravau Anetos, ką daryti, kad ir maniškės rožės taip džiugintų akį kaip josios. Atsakymas buvo toks: kreipti gėlėms daugiau dėmesio, palaistyti su trąšomis, paramstyti, apkarpyti. Taigi, taip ir padariau. Net „šnekėtis“ su rožėmis pradėjau, ir šiemet, nepaisant jas puolančio visokiausio „amaro“, jos pražydo taip gausiai, kaip niekad anksčiau. O pas Anetą žydi ne tik rožės, bet ir daugybė kitokių, spalvingų ir retų rūšių gėlių, krūmų, žolynų. Be to, ji jų ieško ir įamžina taip pat „laukinėje“ gamtoje, dažniausiai mindama dešimtis kilometrų dviračiu…

Šį kartą kalbamės ne tik apie gėles, bet ir fotografavimą, apie artimas ir tolimas keliones, ir ne tik dviračiu. Ir apie tai, kad reikia vertinti kiekvieną gyvenimo akimirką; mažiausią ir paprasčiausią dalyką, atrasti jame grožį ir prasmę – nes būtent iš šių smulkmenų ir susideda mūsų gyvenimas.

Aneta Nevulienė prie savo lelijų

Ko reikia, kad taip gražiai žydėtų gėlės? Lengvos rankos? Pasišnekėt su jomis? Juk ne visur taip gražiai ir „buiniai“ auga, ne visur žydi…

Gėles visų pirma reikia ne tik mėgti, bet ir mylėti. Neįsivaizduoju savo kiemo be gėlių! Aš tik tarp jų atsipalaiduoju. O jų žydėjimas priklauso gal nuo daugelio reiškinių: kartais nuo žemės (dirvos), kitą kartą – nuo orų. Božena, tu čia kurį kartą [socialiniuose tinkluose – aut.] jau man rašei, kad aš turiu lengvą ranką gėlėms… Gal čia ir yra kažkiek tiesos. Pavasario ir vasaros rytais vis išeinu į kiemą, pavaikščioju ir peržvelgiu visas gėles, tuo pačiu su jomis ir „pasikalbu“. Kažkam gali tai atrodyti juokinga… Na, ką gi, tegu juokiasi! O aš žinau viena: tame mano pasišnekėjime su augalais kažkas yra. Prisimenu, pvz., pernai pasodinau naują hortensiją, kuri šį pavasarį ilgai nenorėjo išleisti pumpurų. Kiekvieną dieną prieidavau prie jos ir prašydavau, kad išleistų nors vieną lapelį. Šiandien yra ne tik lapeliai, bet ir puikiausi žiedai! Taip kalbinu ir magnoliją, kurios bent vieno žiedo vis dar laukiu. Ją pavasarį prieš dvejus metus pasodino mano Mama, kuriai labai rūpėjo šis krūmas, ji norėjo, kad jis puoštų mūsų kiemą… Turiu labai didelę viltį ir tikiuosi, kad tikrai kurį nors pavasarį magnolija pabus ir sužydės… Kiekvieną dieną esu dėkinga, kad gėlės gražiai auga, žydi; tiesiog džiaugiuosi jomis. Reikia mokėti įvertint tai, ką turime.

Savo gėlynus fotografuoji visą sezoną. Juose nuolat kas nors žydi. Iš kur tų gėlių tiek daug turi? Sėji, sodini savo sodinukus, daugini, gauni ar nusiperki?

Beveik visas daugiametes gėles ir dekoratyvinius krūmus pasodino mano Mama. Aš pati pradėjau naujus sodinti tik pernai, nes man vis atrodo, kad dar tų augalų per mažai, vis norisi daugiau. Žinoma, vienmetes gėles reikia sodinti kasmet. Kai kurias sėju, kartais gaunu, bet dažniausia sodinukus tiesiog nusiperku, užsisakau internetu. Dabar vėl laukiu siuntinio su naujų lelijų ir tulpių svogūnėliais, kuriuos iškart sodinsiu ir lauksiu jų spalvingų žiedų ateinantį pavasarį.

Kaip savo augalus prižiūri? Ar labai daug laiko reikia jiems skirti?

Aišku, darbo yra. Bet jei darai tai, kas tau patinka, nejauti nuovargio. Jau nuo ankstyvo pavasario pradedu rūpintis savo gėlynais: reikia pasodint, palaistyt, patręšt, apravėt, peržydėjusius žiedus nukarpyt. Rudenį – paruošti žiemai: kai kuriuos augalus reikia apsaugoti nuo šalčio, aprišti, kitus – apkarpyti. Jei prižiūrėsim gėles su meile, jos atsidėkos gražiausiais žiedais ir nuostabiu žydėjimu.

Kokios Tavo mėgstamiausios gėlės?

Atrodo paprastas klausimas, bet sunku atsakyti. Gal nėra tokios gėlės, kuri man nepatiktų. Visos gražios, nuostabios, kai kurios, sakyčiau, net magiškos. Kiekviena jų skirtinga. Nuo pavasario iki vėlyvo rudens jų žydi tiek daug! Neapsakoma įvairovė spalvų, formų… Labai mėgstu rožes – jų mano darželiuose auga nemažai. Ne veltui jos vadinamos gėlių karalienėmis! Neseniai lankiausi Kazimierz Dolny mieste, buvau Milijono rožių parke, kur auga apie 600 įvairių šių gėlių rūšių. Tai neapsakytas grožis, žiedų įvairovė, nuostabios, dar net nematytos spalvos, tiesiog pasaka! Būdama ten ir žiūrėdama į tuos nepaprastus rožių kilimus, svajojau, kaip būtų smagu tiek jų turėti pas save.

Mane žavi ir lauko, pievų gėlės. Važiuodama dviračiu, pakeliui aš jų aptinku labai daug. Ne kartą, apstulbintai tuo grožiu, tekdavo sustoti ir tiesiog atsigulti, pailsėti lauko žolynų pievoje. Ar gali būti geresnis poilsis? Dažnai parsivežu namo tokią spalvingą laukinių gėlių puokštę.

Iš Tavo įrašų feisbuke supratau, kad ne tik gėlės Tau patinka, bet ir važinėjimas dviračiu bei fotografavimas. Ar visą laiką mėgai važinėti? Ar toli išvažiuoji? Trasą apgalvoji, ar tiesiog važiuoji prieš save – kur kelias nuves?

Dviratis – mano geras draugas. Važinėti patinka nuo seno. Atsimenu, kažkada vasaros metu važinėjau net su grupėmis ir buvau jų globėja. Važiuodavom dviračių maršrutais po visą Suvalkiją. Oi, kaip buvo smagu ir kiek kilometrų nuvažiuota! Dabar, keliaudama pati, vis pagalvoju, kuria kryptim šiandien pasukti. Labiausiai patinka minti tokia trasa, kur nėra automobilių arba jų nedaug. Išvyka dviračiu – tai man atsitraukimas nuo kasdienybės, sportas ir kartu poilsis, bet visų pirma – tai „pasimatymas“ su gamta. Net jei važiuoju tuo pačiu keliu eilinį kartą, vis kažką naujo pamatau, – mat keičiantis metų laikams, keičiasi ir kraštovaizdis. O jei išvyka dviračiu, tai, aišku, ir nuotraukos, su kuriomis grįžtu iš kiekvienos kelionės. Kaip smagu vėliau, ypač žiemą, jas pažiūrėti – atrodo, jos švyti saulės spinduliais, žaliuoja laukais, žydi pievomis…

Fotografuoti gamtą pradėjau maždaug prieš trejus metus. Iš pradžių buvo kelios nuotraukos, paskui vis daugiau ir daugiau. Tai man labai patiko, įsitraukiau. Taigi, dabar, jei tik pražydo kokia gėlelė – mano nuotrauka jau ir padaryta! Labai mėgstu fotografuoti saulėtekius ir saulėlydžius. Iš žmonių, stebinčių mano nuotraukas, išgirstu nuomonių, kad jose atsispindi mano jausmai. Taip… tai tiesa. Aš be galo myliu gamtą ir būtent tai stengiuosi išreikšti savo nuotraukose.

Nuotraukose, kurias įkeli į savo „Facebook“ paskyrą, matosi ir tolimų kraštų gamta. Atrodo, mėgsti keliauti ir kur nors toliau, į užsienį. Kur labiausiai Tau patiko, kas padarė didžiausią įspūdį?

Kelionės mus praturtina. Jei tik yra galimybė ar proga, mielai keliauju. Nesvarbu, ar tos kelionės artimos ar tolimos, ar dviračiu, automobiliu, ar lėktuvu… Kiekviena jų įneša kažką naujo į mūsų gyvenimą, o patirti įspūdžiai, akimirkos išlieka atminty visam laikui. Ir tai yra didžiausias turtas, kurio iš mūsų niekas neatims. Nuvykus į svetimas vietas, pamatai kažką naujo, susipažįsti su įdomiais žmonėmis, paragauji skanių valgių. Mano manymu, kelionė ar bent trumpa išvyka yra žmogui labai reikalinga, nes tokiu būdu ilsimasi, atsipalaiduojama nuo visų rūpesčių, pažvelgiama į pasaulį „kitu kampu“. Viena tolimesnių mano kelionių buvo išvyka į Zanzibarą. Nuo to laiko mane žavi Afrika. Labai dažnai prisimenu ten praleistą laiką, mėgstu pažiūrėti parsivežtas nuotraukas. Didžiulį įspūdį padarė neapsakomo grožio gamta, vaizdai, žmonių nuoširdumas, skanus maistas… ten buvo tarsi rojus žemėje. Tikiu, žinau, kad tai nebuvo paskutinis mano susitikimas su šiuo žemynu.

Labai džiaugiuosi, kad ir kiti keliauja, aprašo ar papasakoja savo įspūdžius, parodo fotografijas. Smagu ir gražu pažiūrėti! Ir aš pati iš kiekvienos išvykos parsivežu šimtus nuotraukų. Juk tokiu būdu įamžiname tai, ką pamatome. Tai geriausias suvenyras, kurį galime parsivežti iš svečios šalies. Kaip gi kitaip galima parodyti savo žavesį tuo, ką patyrei? Būna, kad tiesiog trūksta žodžių papasakoti tai, ką jaučiu… tada bent nuotraukose bandau tai atskleisti.

Ką jauti gamtos apsupty, stebėdama gėles, augalus, aplinką?

Kaip jau minėjau, savo meilę gamtai išreiškiu ir parodau nuotraukose. Gamta – tai stebuklas, supantis mus iš visų pusių: pražydusi gėlė, prasiskleidęs medžio lapelis, žaliuojantys laukai, miškai, mėlynas dangus… Labiausiai mėgstu vasarą, kai stipriai šviečia saulė, viskas žydi ir žaliuoja. Jei tik turiu tokią galimybę, pavaikštau po žolę basa, ypač kai ryto rasa dar nenukritus – tai duoda jėgų visai dienai…

Nuolat stebėdama ir patirdama tai, kas vyksta aplinkui, priėjau prie išvados, kad gyvenimas yra labai trapus. Jei šiandien esi dar čia ir gyveni – džiaukis! Vertink kiekvieną dieną, gyvenk čia ir dabar, nes nežinai rytojaus… Ačiū tau,Božena, kad mane užkalbinai ir paskatinai pasidalyti savo pamąstymais. Džiaugiuosi, esu dėkinga tau ir sau už tai…

Ačiū Tau, Aneta, už atvirumą ir puikias nuotraukas!

Božena Bobinienė, punskas.pl

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia