Dienos, verčiančios susimąstyti apie žmogiškosios būties prasmę

0

Algimantas Mikelionis, punskas.pl

Praėjusią savaitę minėjome Visų Šventųjų dieną ir Vėlines. Vėl važiavome ir ėjome į kapines aplankyti mirusių artimųjų ir giminaičių – ne tik tų, kuriuos prisimename, bet ir tų, apie kuriuos girdėjome tik iš vyresniųjų pasakojimų. Tokios dienos itin tinka sustoti, pamąstyti ir prisiminti, kokie jie buvo, nuostabiausias akimirkas, praleistas kartu su jais, kokį pėdsaką jie paliko gyvenime ir ko mus išmokė savo pavyzdžiu. Juk kiekvienas žmogus tarsi atskira visata yra itin originalus ir ypatingas. Mūsų gyvenime pėdsaką palieka kiekvienas sutiktas asmuo.

Mūsų gyvenimas prabėga žymiai greičiau, nei mes to norėtume. Jis pakankamai ilgas, kad spėtume nuveikti svarbių darbų, bet ganėtinai trumpas, jog galėtume gyventi su bet kokiais žmonėmis, dirbti nemėgstamą darbą ar gyventume ten, kur nenorime. Itin svarbu yra bent retkarčiais stabtelėti ir susimąstyti, ar gyvenime tikrai veiki tai, ką geriausiai sugebi, moki ir nori, ar tikrai bendrauji ir gyveni su tais žmonėmis, kurie to verti, ar tikrai aplink tikri draugai, o ne atsitiktiniai prašalaičiai. Dabar daug kas gyvena pašėlusiu ritmu ir neturi galimybės, o greičiausiai tiesiog nenori sustoti, nes gali pamatyti ir išsigąsti, kad iš tikrųjų visai nenori taip gyventi. Lėtas gyvenimo tempas yra didelė vertybė. Yra toks terminas – lėtas gyvenimas. Kaip ir lėtas maistas. Šiuo atveju lėtas yra geras. Tik toks gyvenimas gali būti ir yra visavertis. Be beprotiško ritmo ir draskymosi.

Laimę, pasitenkinimą gyvenimu ir harmoniją suteikia tikrai ne aukšti postai, didelis atlyginimas, riebi sąskaita banke ar materialiniai turtai. Ne veltui sakoma, kad turtingas ne tas, kuris daug turi, o tas, kuriam pakanka. Iš tikrųjų turtingas tas, kuris turi laiko neskubėdamas pasišnekučiuoti su artimaisiais ir draugais, pasižiūrėti gerą filmą ar paskaityti įdomią knygą, apsilankyti koncerte, teatre ar parodoje.

Visi Šventieji ir Vėlinės iš pirmo žvilgsnio atrodo itin liūdnos ir susimąstyti verčiančios dienos, bet jų metu tenka pastebėti gyvą žmonių bendravimą. Susitikusieji pasikalba, papasakoja savo bėdas, prisimena išėjusiuosius ir kokie jie buvo. Žinoma, yra ir kitų vietų bei progų susitikti, bet ypač mažuose miesteliuose ir kaimuose, kad ir kaip keistai tai skamba, šermenys, laidotuvės, mišios ir kapinės yra viena dažniausių vyresniojo amžiaus žmonių susitikimų vietų. Galima liūdnai pajuokauti, kad net kai kurie giminės susitinka tik laidotuvėse ir kapuose. Kol gyvi, mat, neištaiko progų susitikti ir galvoja, kad dar suspės.

Kad ir kokios liūdnos yra Visų Šventųjų ir Vėlinių dienos, sunku paneigti, jog jos gyviesiems yra svarbios ne mažiau kaip ir išėjusiems. Lankydami pastarųjų kapus, juos prisimindami mes tęsiame tą nuo senų laikų įsigalėjusią tradiciją ir tikimės, kad, kai mūsų nebeliks, šią tradiciją pratęs mūsų ainiai ir mes nebūsime užmiršti. Nors išėjusiuosius juk prisimename ne tik šiomis dienomis ar lankydami jų kapus. Jie tarsi kiekvieną dieną mus saugo ir laimina kiekvieną mūsų žingsnį stebėdami iš dangaus aukštybių.

Ankstesnis straipsnisPunsko „Aušros“ leidyklos knygos pristatymas Prienuose
Kitas straipsnisKonkursas M. Karčiausko premijai gauti

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia