Devyneri metai be Justino Marcinkevičiaus

1

Kalendorius atskaičiavo jau devynerius metus be Lietuvos dainiaus, poeto, prozininko, dramaturgo ir vertėjo Justino Marcinkevičiaus. 2020 m. vasario 16 d. minėsime devintąsias jo mirties, o kovo 10 d. – devyniasdešimtąsias gimimo metines.

„Jei žmonės nebūtų saulėmis, – sakydavo Just. Marcinkevičius, – ką reikštų viena saulė aukštai danguje“. Poeto reikšmė ir kūrybinis palikimas milžiniškas. Išleido daugiau kaip šimtą knygų: poemų, eilėraščių, dramų, eseistikos, knygų vaikams ir kt. Sovietmečiu jo sukurtos tautos praeitį įprasminančios istorinės dramos „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“ žadino žmonių tautinę savimonę ir prisidėjo prie lietuvių tautinio atgimimo.

„Visada žemėje per mažai gerų žodžių – meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm“ (Just. Marcinkevičius).

Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Kiek meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių išsakome vienas kitam? Kiek jų skiriame 2011 m. vasario 16 dieną į amžinybę pasitraukusiam cituojamų eilučių autoriui, kaip dažnai prisimenam jį šiandien? Buvo ir yra Lietuvoje (ir ne tik Lietuvoje) nemėgstančių Just. Marcinkevičiaus. Yra kaltinančių jį pataikavimu sovietinei sistemai bei konjunktūrizmu. Bet buvo ir yra daug jo tikrų gerbėjų, tikinančių, kad jei kas nemyli Marcinkevičiaus, nemyli ir Lietuvos.

Justinas Marcinkevičius nuo pat savo kūrybinio kelio pradžios siekė skaitytojų meilės, pripažinimo. Gal pirmuosiuose J. Marcinkevičiaus eilėraščių rinkiniuose ir buvo konjunktūrinių eilėraščių apie Leniną, apie kolūkinio gyvenimo džiaugsmus ar religijos žalą. Jie literatūriniu požiūriu nėra nei dideli, nei reikšmingi. Poetas debiutavo 1955 metais. Tokia buvo debiutinės knygos išleidimo ir poeto karjeros kaina.

Justinas Marcinkevičius rašė: „Lengva meluoti, kai žinai, kaip meluoti, kai tavo melas ne tik nebaudžiamas, o, priešingai, tam tikra prasme netgi skatinamas ir, kaip rodo praktika, atlyginamas.“ Rankraštiniame autobiografiniame tekste apie apysaką „Pušis, kuri juokėsi“ (1961) poetas rašo: „Nelaiminga ta mano apysaka! Turiu dar sykį išrėkti sau, savo vaikams ir anūkams, visiems, visiems, visiems: niekas man jos neužsakė, ar girdit – niekas! Ji išaugo iš mano to meto patirties ir supratimo. Kreiva išaugo? Apie tai ir kalbėkim.“

Poetas tikino: suprasti žmogų yra beveik nepasiekiama, nes kiekvienas supranta tik tiek, kiek randa savyje, kiek turi savyje. Taigi: suprasti save – suprasti kitą, suprasti kitą – suprasti save.

Just. Marcinkevičiaus kūrybos populiarumas paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais buvo visuotinis. Jo nuopelnai Lietuvai ir literatūrai buvo įvertinti ir nepriklausomybės metais. 2001 m. jis apdovanotas Lietuvos nacionaline literatūros ir meno premija.

Justinas Marcinkevičius gimė 1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje. Tėvas – Motiejus Marcinkevičius, motina – Ieva Kvainauskaitė. Justinas mokėsi Alksniakiemio pradžios mokykloje, vėliau Prienų „Žiburio“ gimnazijoje. 1954 m. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Dirbo įvairių laikraščių ir žurnalų redakcijose. Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 1959 m. Poezijos pavasario sumanytojas. Atgimimo pradžioje buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys.

Justinas Marcinkevičius taip pat dažnai cituojamų aforizmų ir minčių autorius. Pateikiu dešimt iš jų:

 Kai atgal pažiūriu, tai ir nedidelis džiaugsmas atrodo tartum stebuklas, kuriuo tikėti imu. Gal ir visas gyvenimas – vienintelis, vienas didžiausias mano stebuklas, nepaprastas paprastumu.

 Visa ko pradžia, man atrodo, yra ten, toli vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad jo rankos, ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia pareiga.

 Suprasti žmogų, padėti jam pažinti save, pažadinti tą galią, kuri slypi jame, o svarbiausia – meilę ir pagarbą į save panašiam, – toks būtų bendriausiais žodžiais mūsų uždavinys.

 <…> kalbėti taip, tartum kiekvienas žodis būtų paskutinis.

 Kova kaip tik ir yra geriausias pažinimas. Tu turi dvi galimybes: laimėti arba pralaimėti. Ir vienu, ir kitu atveju kovos rezultatas bus vienodas: pažinimas.

 Mes nė vienas nemokam būti vienas.

 Reikia nuo kažko pasitraukti, kad galėtum prie kažko prieiti.

 Visi mes išskrendame iš vaikystės. O ji pasiveja mus senatvėje, kai pavargę mūsų sparnai jau nepakelia mūsų.

 Kada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui – nes kuo gi mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo sušildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais.

 Ir šokių salėse, ir laidotuvėse – visur, kur yra žmogus, ten yra ir gyvenimas. Tik jo rūbai gali būti kitokie.

Sigitas Birgelis, punskas.pl

Ankstesnis straipsnisLaisvė – tai atsakomybė!
Kitas straipsnisPartizanų pagerbimas Šlynakiemyje

1 KOMENTARAS

  1. Suprasti turime, kol dar esame laisvi, kad vargu ar kas laisvę mums gali garantuoti, ir kad galime jos vėl kada nors netekti. Ir kas tada – apokalipsė, ar viltis ištverti ir vėl būti laisviem? Užnuodytoje teritorijoje vaikščioti be kaukės nėra protinga, nėra ir herojiška. Gerai ir blogai, kad sielos kaukė nėra matoma. Gerai, nes jos priešas nepastebi. Blogai, nes jos ir savi nepastebi. Kažkuo dar ir tikėti reikia. Pažinkime save, ir ilgai išliksime šioje žemėje.

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia