Božena Bobinienė. Žygis pajūriu

1

Gana dažnai rašau apie žygius. Įdomu, ar dar nenusibodo apie tai skaityti? Nes man – žygiuoti visai ne, priešingai – norisi vis dar ir dar. Ir, ko gero, šis tekstas rašomas būtent šia tema taip pat nebus paskutinis.

Kodėl taip? Kas traukia, anot vienos bendražygeivės, mėgstančios pašmaikštauti, „valkiotis“ po laukus, kelius ir bekeles? Tai, kad galima atsipalaiduoti, pabūti gamtoje, tyrame ore, pravėdinti protą, pramankštinti kaulus ir raumenis. Eidamas turi tikslą – nužygiuoti tiek ir tiek kilometrų. Grupėje galima pasikalbėti įvairiomis temomis, arba – ypač distancijos pabaigoje, kai dažnai vis sunkiau kilnoti kojas ir pamažu išsiskirstome kas sau – nekalbėti visai, eiti tyloje. Juk tyla – kartais yra pati geriausia terapija nuo visų skausmų, joje galima ramiai susidėlioti savo mintis… Tikriausia yra tokių, kuriems toks žygiavimas nuobodus ir varginantis, ir skaityti apie tai neįdomu. Taigi, niekas neverčia, dėkojame už dėmesį. 😃

Tuos, kam nepabodo – kviečiu skaityti toliau.

Susidaro toks įspūdis, kad žygiavimas pamažu tampa madingas. Ypač Lietuvoje yra nemažai grupių, organizuojančių masinius žygius su specialiai paruoštomis trasomis ne tik suaugusiems, bet ir vaikams, jaunimui. Žygiai yra įvairaus pobūdžio – kai kurie ekstremalūs, o kiti – labai gerai apgalvoti, saugūs, su specialiais poilsio ir pagalbos postais, užkandžiais, šaltais ir šiltais gėrimais, medicinos pagalba. Esant reikalui, organizuojamas net ir transportas tiems, kurie žygio baigti neįstengia, pvz., dėl kelyje patirtų traumų. Tokius žygius rengia, pvz., „TrenkTuras“, įmonė, kurios tikslas stiprinti, sveikatinti ir ugdyti kuo įvairesnes žmonių grupes – nuo vaikų, moksleivių iki senjorų. Organizatoriai, ruošdami masinius žygius, siekia užtikrinti, kad būtų kuo mažiau paveikta natūrali gamta: sunaudota mažiau plastiko, popieriaus, o dalyviai gautų sveikus užkandžius ir patirtų žygiavimo džiaugsmą, užtikrinant sveikatą, atsipalaidavimą bei įdomias pramogas. Apie tokio projekto sėkmę liudija skaičiai: „TrenkTuro“ rengiamuose žygiuose dalyvavo jau virš 100 tūkstančių žmonių, kartu jie nužygiavo 2,5 mln. kilometrų; grupė turi 6,5 tūkstančio aktyvių gerbėjų, subūrė 2000 savanorių, dirbančių renginių metu.

„TrenkTuro“ parengti maršrutai yra įdomūs: žygeiviai pėdina aplink Augustavo ežerus, Nemuno kilpomis, po Tytuvėnų, Kazlų Rūdos, Druskininkų, Naujosios Akmenės apylinkes ir daug daug kitų takų. Na, o vienas įspūdingiausių žygių yra žygis pajūriu Kuršių nerijoje – „Coastline trek“. Jame didžiulis nuotolių pasirinkimas. Pradedant nuo 7 km (vaikams), galima rinktis 13, 25, 34, 50 arba 100 km nuotolius. Būtent į tokį renginį išsiruošėme, bet šį kartą ėjome tik 25 km – pagrindinis tikslas buvo sudalyvauti ir pasigrožėti Baltija paskutinėmis vasaros dienomis.

Taigi, š. m. rugsėjo 17-osios rytą, anksčiau atvykusios iš Lenkijos, keltu persikėlėme iš Klaipėdos Senosios perkėlos į Smiltynę. Užklupo lietus, teko mautis lietpalčius, bet ne tik mūsų, o visos minios kitų žygeivių nuotaika nė kiek nepablogėjo. Atplaukę į Kuršių neriją, visi nuskubėjome registruotis – gavome identifikatorius ir trasos žemėlapius. Norintiems buvo pravesta mankšta. Prisipildėme savo gertuves vandeniu, pasivaišinome „Gaidelio“ sausainiais ir iškeliavome, laikydamiesi žydrojo maršruto.

Pajudėjome link Jūrų muziejaus, ir tuoj už jo – mus pasitiko įaudrinta Baltija. Lietus liovėsi lijęs, iš po debesų išniro šviesi saulė – puolėme fotografuotis – jūros vandens spalva buvo tokia ryškiai mėlyna, pabarstyta aukštų bangų baltomis putomis… Tai vėl, staigiai stipraus vėjo stumiami, kaupėsi tamsesni debesys, vėl krapnojo lietus. Tuojau ant kuprinių ir galvų traukėme lietpalčius… Tiesiog maišėsi kone visi metų laikai, o mes, įsipainioję į tuos lietpalčius – bridome pirmyn. Bet buvo labai gražu. Ir linksma.

Taip ėjome visi vorele paplūdimiu. Mes, 25 km atkarpos dalyviai, pajūriu žygiavome vos 8 km. Gaila buvo tam tikru metu pasukti sausumos pušynų link. Čia jau nepūtė žvarbus vėjas, kvepėjo po lietaus garuojanti žemė ir pušų sakai. Ilgainiui taip atšilo, kad į kuprines susikrovėme ne tik lietpalčius, bet ir striukes, keliavome trumpomis rankovėmis. Eidami mūsų pasirinktu taku, matėme kartu ir jūrą, ir marias, vėliau – visą Klaipėdos uostą. Visoje šioje trasoje buvo įrengti 4 poilsio ir pagalbos postai. Čia galima buvo išgerti šiltos arbatos, papildyti vandens atsargas, gauti užkandžių, maždaug pusiaukelėje buvome pavaišinti skania šilta koše. Vyravo labai teigiama atmosfera ir energija – visi žygiavo savo valia ir noru, niekas čia žmonių nevertė eiti, tad kiekvienas buvo labai pozityviai nusiteikęs.

Smagu buvo įžengti į finišo aikštelę, kur visi žygeiviai – nors kiek pavargę, bet su plačiomis šypsenomis skubėjo atsiimti savo žygio medalį, kartu fotografavosi, sveikino vieni kitus…

„TrenkTuro“ duomenimis, tą dieną žygiavo 6000 žygeivių, iš kurių net 97 % žygį įveikė!

„Coastline trek 2022“ žygyje dalyvavo žygeiviai iš Lenkijos (tai mes!😃), Slovėnijos, Suomijos, Airijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos. Daugiausiai užsieniečių atvyko iš Latvijos – net 370. Žygyje dominavo moterys ir mergaitės – jos sudarė 62 % visų žygeivių.

Populiariausia buvo 25 km trasa (tai mūsų). Ja žygiavo 2061 žygeivis. Taigi – mes labai gerai įsirašėme į statistikas 😃. Antroji pagal populiarumą – 13 km trasa. Ją pasirinko 1100 žygeivių. Sunkiausią, skirtą patiems ištvermingiausiems ir kiečiausiems žygeiviams – 100 km trasą pasirinko 212 vyrų ir 146 moterys (greičiausiai šią trasą įveikė moteris – per ne visai 16 val.! Kiti dažniausiai ėjo visą parą – be miego, naktį su žibintuvėliais, navigacija ir pagal rodykles). Tikra pagarba įveikusiems 100 km distanciją! Jie turėjo susidoroti ne tik su dideliu fiziniu krūviu, bet ir psichologiniu barjeru. Iš tiesų, einant tokį atstumą, reikia tam tinkamai pasiruošti. Mes, įveikę vos ketvirtį tų kilometrų, ramiai sugrįžome į viešbutį, pailsėjome, aplankėme dar Klaipėdos senamiestį, išsimiegojome ir ryte rengėmės keliauti namo. Tik štai pakeliui į automobilį sutikome žygeivį, ką tik persikėlusį iš Smiltynės, ėjusį 100 km visą dieną ir naktį. Bet jis, nors pavargęs, atrodė labai laimingas. Tai tikrai didelis savęs, savo galimybių, jėgų, užsispyrimo, stiprybės išbandymas, bet ir satisfakcija, kad pavyko iššūkį įveikti.

Kaip minėjau – žygiavimas įtraukia. „TrenkTuro“ artimiausias žygis – Labanoro miškais jau spalio 8 d. Jei norite žygiuoti, ieškokite informacijos trenkturas.lt svetainėje. Kas žino, gal netrukus galėsiu kažką parašyti ir apie šitą renginį? 😊

Šį kartą pajūriu ėjome penkiose. Man tai buvo pirmas toks žygis, bet mano bendrakeleivės – Aldutė, Vida, Birutė ir Teresė – su „TrenkTuru“ keliauja jau daug metų. Vida prisimena, kad pirmasis jos žygis buvo 40 km iššūkis Nemuno kilpomis. „Man atrodė, kad žygiui buvau pakankamai pasirengusi – beveik kiekvieną dieną vaikščiojau po 5–7 km; maniau, tuos kilometrus bus paprasta nueiti… – prisimena Vida. – Pirmuosius 20 km įveikiau gana greitai, bet paskutinieji buvo patys sunkiausi! Tačiau kitų žygeivių dėka, greta einančių žmonių palaikymo ir šypsenų, man pavyko šį tikslą pasiekti.“ Vėliau Vida dar ne kartą žygiavo kartu su sesėmis ir drauge Aldute. Žygiuoti jau nebuvo taip sunku, nes žinojo, ko tikėtis – ir kojos pačios nešė. Ji įveikė ir 50 km, ir juos nebuvo taip sudėtinga nueiti kaip pirmą kartą 40. Šiais metais „TrenkTuro“ renginyje Vida dalyvavo jau penktą kartą, tikisi, dar ne paskutinį.

Vidos patirtis patvirtina, kad kelyje visada surasi palaikančių žmonių, kurie paskatins susiimti, įveikti savo baimes ir trūkumus ir eiti, kad ir pamažu, bet vis pirmyn. Šįkart žygiavome 25 km, bet kas žino, ar kitąkart nesusigundysime ilgesniems maršrutams.

Vida atsiuntė man Wilferdo Petersono mintį: „Vaikščiok su svajotojais, tikėtojais, drąsuoliais, šviesuoliais, planuotojais, darytojais, tiesiog sėkmingais žmonėmis, kurių galvos debesyse, o kojos ant žemės. Leisk jų polėkiui įkvėpti ugnį tavyje, kad paliktum šį pasaulį geresne vieta nei radai!“

Kuo daugiau vaikščioju įvairiuose žygiuose ir su įvairiais žmonėmis, tuo labiau įsitikinu, kad jie būtent tokie ir yra, kaip įvardijo Petersonas. O žygiavimo džiaugsmas vėliau išsilieja ir kasdieniame gyvenime: pasaulis tampa vis gražesnis ir geresnis.

Božena Bobinienė, punskas.pl

1 KOMENTARAS

  1. Iš tiesų puikios ir ištvermingos punskietės keliautojos,- didžiuojames Jumis.Dar reikėtų paminėti ir kitus keliavimo būdus,pvz.:marotonas,keliavimas dviračiu …Božena, Jūsų straipsniai lengvai skaitomi,be to pasižymi turtingu žodynu ir ypač taisyklinga lietuvių kalba.Sėkmės!

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia