Žaliasis maistas

0

Jau dvejus metus nevalgau mėsos. Nors vegetarų vis daugėja, toks maitinimosi būdas vis dar kelia daug kontroversijų. Manoma, kad be mėsos produktų žmogus greičiau gali susirgti įvairiomis ligomis, trūksta jam mikroelementų, geležies, vitaminų ir pan. Tačiau tiek vegetarui, tiek veganui, jei tik maitinasi sąmoningai, pasirenka kokybiškus ir vertingus produktus, nieko netrūksta. Kad toks maitinimosi būdas būtų prasmingas ir teigiamai veiktų organizmą, būtina pasisavinti daug žinių apie maisto produktų įvairovę, tam tikro balanso išlaikymą. Norintys tai išbandyti turi atsisakyti senų įpročių ir sąmoningai diegti naujus.

Beje, teko susidurti su įvairiais, ne visada maloniais, komentarais, pvz., „tu kaip karvė – tik žolę ėdi“. Analogiškai galima pasakyti apie valgantį mėsą: „tu kaip plėšrūnas, dvėselieną ėdi“. Bet ne tai esmė, kad vieni kitus užgauliotume. Pirmiausia vieni kitus, ir kiekvieno pasirinkimus, turėtumėm gerbti ir su jais susitaikyti. Kiekvienas renkamės sąmoningai, norime būti sveiki ir stiprūs. Galėčiau įrodinėti, kad „žaliasis“, augalinis maistas yra daug pranašesnis už gyvulinės kilmės, bet mano tikslas nėra polemizuoti ar ginčytis. O savo kūno kondiciją ir tai, kaip jaučiamės – užsidirbame patys. Kiekvienas turi pasirinkimą: valgyti neperdirbtą maistą, mankštintis, sportuoti, užsiimti pozityvia veikla, vengti žalingų įpročių, rūpintis sielos ir proto sveikata arba… daryti viską atvirkščiai.

Pats geriausias laikas „žoliaėdžiams“ yra pavasaris. Pradeda augti ne tik salotos ir svogūnų laiškai darže ar ant palangės, bet ir kieme – įvairiausios valgomosios žolės, vaistažolės. Kai kurias, pvz., kiaulpienes, dilgėles, saulutes ar našlaites jau žinojau anksčiau, bet pasirodo, tų valgomų žolynų yra daug daugiau. Iš vieno pažįstamo girininko gavau Lenkijos valstybinių miškų ūkio institucijos išleistą knygą „Miško gėrybės – gamta iš virtuvės pusės“. Ją pavarčiusi nustebau, kad kone visos žolės, kurias anksčiau laikiau piktžolėmis, yra valgomos, be to, jos turi tiek daug gydomųjų savybių!

Štai kiek kartų roviau ir kovojau su patvoryje ir net darželyje iškerojusia paprastaja garšva (Aegopodium podagraria). O, pasirodo, ji labai veiksminga gydant podagrą, aukštą kraujo spaudimą, reguliuoja cholesterolio kiekį. Ką tik nuskintuose lapuose gausu vitamino C bei mineralinių elementų: geležies, vario, mangano, kalcio, kalio. Todėl juos vis dažniau žaliavalgiai (tokie kaip aš) naudoja salotoms. Arba kita įkyri žolė, mėgstanti įsipinti į akmenis, susimaišyti su darželio gėlėmis – tramažolė (Glechomahederacea). Maniau, kad tai tik piktžolė, kuria sunku atsikratyti. Pasirodo, ir jos lapelių ar žiedų žiupsnį galima suberti į salotas. Padeda apsinuodijus, numalšina pilvo skausmus, bronchitą ar plaučių susirgimus. Net ir labiausiai įkyri piktžolė – varputis (Elytrigiarepens) – yra labai naudinga. Jo šakniastiebiuose, kuriuos rauni rauni ir jų galo nėra (arba nutrūksta), yra medžiagų, kurios pasižymi šlapimą varančiu, gleivinančiu, atsikosėjimą lengvinančiu, kraujavimą stabdančiu ir prakaitavimą skatinančiu poveikiu. Vėlgi žaliuose varpučio lapuose gausu mikroelementų, stiprinančių kaulus ir sąnarius, valančių kraują, saugančių kepenis ir inkstus. Gal teko matyti, kaip varputį mėgsta kramtyti šuniukai ir katinėliai – intuityviai jie jaučia, kas jų organizmui turi teigiamą poveikį.

Tai tik keli pavyzdžiai. Minėtoje knygoje pristatomi ne tik vaistingieji žolynai, kuriuos mes dažnai laikome piktžolėmis arba tiesiog dekoratyviniais augalais, bet ir pateiktos receptūros, kaip iš jų pasigaminti skanų maistą. Ir štai, pavyzdžiui, gelstančius klevo lapus galima pamirkyti blynų tešloje ir iškepti aliejuje, kaip įprastus blynus. Iš dilgėlių lapų – išsivirti sriubą; iš lazdynų žiedų, rupių miltų, vandens ir druskos – išsikepti paplotėlius arba tuos pačius lazdynų žiedus pamirkyti lietinių blynų tešloje, ir alyvoje išsikepti traškučius. Ir daug kitų neįtikėtinų receptų.

Praėjusių amžių senoliai, ko gero, daugumą šitų „dzyvų“ žinojo ir vartojo. Ir tai nėra slaptosios žinios. Tiesiog, apsvaigęs šiuolaikiniais maitinimo išradimais, įmantriais patiekalais, intensyviais skoniais ir spalvomis, nesudorojamais kiekiais, dabartinės civilizacijos žmogus užmiršo (arba nenori žinoti), kas iš tikrųjų jo organizmui yra sveika ir naudinga.

Božena Bobinienė, punskas.pl

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia