Stebuklas Galilėjos Kanoje

0

    Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai. Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno“.

  Jonas  Jėzus atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“
    Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“.
    Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos.
    Jėzus jiems liepė: „Pripilkite indus vandens“. Jie pripylė sklidinus. Tuomet jis pasakė: „Dabar semkite ir neškite prievaizdui“. Tie nunešė.
    Paragavęs vynu paversto vandens, ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo), prievaizdas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. Otu laikei gerąjį vyną iki šiolei“.
    Tokia stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį.
    Paskui jis su savo motina, broliais ir mokiniais nukeliavo į Kafarnaumą. Ten jie pasiliko kelias dienas.        Evangelija (Jn 2, 1–12)

 

Evangelijos skaitinį komentuoja diak. Darius Valančius

„Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai. Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno”.” Kanos vestuvių įvykis – vienas įstabiausių, poetiškiausių Dievo apsireiškimo mums momentų, kurį gana dėsningai atrandame būtent apaštalo Jono tradicijai priklausančiuose raštuose. Tai – labai su mūsų kasdienybe besisiejantis įvykis, kuriame sutinkame mūsų gyvenimui pačia natūraliausiąja prasme būdingų troškimų ir svajonių išsipildymą.. Vestuvių įvaizdis Biblijoje visada ženklina ypatingą džiaugsmą. Hebrajų pasaulyje vestuvės būdavo švenčiamos septynias dienas. Vestuvės ypatingu būdu yra Dievo ir jo išrinktosios tautos susitikimo, sąjungos įvardijimas. Vestuvių įvaizdis taikomas ir Bažnyčiai įvardyti – šioji yra Kristaus sužadėtinė, Jam paskirtoji nuotaka. Štai vestuvėse Kanoje dalyvauja Viešpats Išganytojas, Švenčiausioji Motina ir Kristaus apaštalai. Visi svarbiausi Bažnyčiai asmenys dalyvauja savo tautos žmonių įvykyje. Paskui matysime, kaip glaudžiai vandens pavertimas vynu Kanoje veikia Izraelio, Bažnyčios ir visų susitinkančiųjų Kristų gyvenimą. Ir štai nenumatyta kliūtis šventei: „Jie nebeturi vyno”. Ką reiškia neturėti vyno vestuvėse, kurios trunka daug dienų? Žinoma, pirmiausia sustoja pats šventimas, o svečiai ims nuobodžiauti. Čia verta tam tikra prasme aktualizuoti tekstą mūsų kontekste. Juk tikriausiai nėra nė vieno žmogaus, kuris savo gyvenime nebūtų pajautęs tuštumos ir nevilties, suspaudimo jausmo. Arba dažnas atvejis, kai žmogus pats išbarsto savo gyvenimo lobius, taip sakant, brangų ištikimybės kapitalą paleidžia vėjais dėl nuodėmingų, egocentrinių užgaidų. Taigi daugybė žmonių gali pasakyti „Mano gyvenimo vynas pasibaigė”.  Taip iš gyvenimo išsitrina džiaugsmas ir pilnatvės jausmas, kurį pakeičia desperacija ir nusivylimas.

Jėzus atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!” Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps.” Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos.”  Kristaus pirminis šaltumas vestuvininkų problemos atžvilgiu išreiškia gilią tiesą. Ne tik tai, kad Jis neskuba rodyti savo dieviškosios galios, bet daug labiau pačią Išganytojo didybę žmogaus atžvilgiu. Kai mąstome apie mylintįjį Dievą, kartais Jį suvulgariname, „suprastiname”. Betgi Jo tikrovė yra nepalyginamai didinga, Jis, apsireiškęs Kristuje, yra visatos Viešpats ir Valdovas. Kristus Kanos vestuvėse, ant kryžiaus ir Prisikėlimo triumfe, žengiantis į dangų ir sėdintis Dievo dešinėje, yra pačios Dievo meilės ir Jo didybės apsireiškimas. Ši didybė yra kitokia, nei dažnai pasitaiko šiame pasaulyje. Tai Dievo didybė, todėl jai taikytini kitokie mąsteliai. Kristus yra artimas žmogui, Jis yra geriausias žmogaus draugas ir Dievo artumo garantas, tačiau galbūt tam tikrose situacijose daugybė dalykų liktų dieviškajai didybei nepriimtini, daugybėje situacijų Dievas nuspręstų laikinai palikti žmogų vieną dėl jo paties, kad kančia jį apvalytų ir paruoštų didžiajai išgelbėjimo dovanai. Bet Išganytojas, kaip žinome, dovanojęs didžiąją išganymo dovaną, buvo tiek maloningas, jog dovanojo dar vieną šansą – Švenčiausiąją Motiną, kad net ir tie, kuriems dėl nuodėmių ar kitų priežąsčių būtų sunku gauti jų norimos Dievo pagalbos, galėtų gauti ją per Švenčiausiosios Mergelės užtarimą, o siekiantys Viešpaties artumo ir ieškantys išganymo per Jos malonę galėtų geriau ir pilniau atlikti savo misiją. Marijos gailestingumas dar labiau priartina Dievo gerumą prie žmogaus, o Marijos užtarimas galiausiai yra dalis paties Dievo gerumo žmogui. Marija, būdama kilniausioji iš kūrinių, užtaria mus prieš dieviškąją didybę, o Viešpaties gerumas suteikė mums Mariją, kad turėtume apsaugą ir Globėją. Atkreipkime dėmesį, jog būtent Marija įtikina nenorintį savo galios naudoti Išganytoją padėti žmonėms. Tačiau svarbu ir jos žodžiai: „Darykite, ką tik jis jums lieps”. Švenčiausioji Motina visada veda į Kristų, Ji yra didžioji Palydėtoja ir Saugotoja, Jos tikslas yra – mus atiduoti Kristui.

„Jėzus jiems liepė: „Pripilkite indus vandens.” Jie pripylė sklidinus. Tuomet jis pasakė: „Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui”. Tie nunešė. Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo), prievaizdas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei”.” Taigi Kristus Švenčiausiosios Motinos užtarimu ir dėka išgelbsti žmonių gyvenimo šventę. Taip Jis apreiškia Izraeliui savo dieviškumą, pasak Jn.Viešpats padaro stebuklą, kuris reiškia trūkumo užpildymą pilnatve, ir tai yra Jo dieviškumo sklaida. Kristus ateina ir į mūsų gyvenimus atnešdamas pilnatvę, užpildydamas žmogiškąją egzistenciją tikrosios pilnatvės vynu – čia įdomi sąsaja tarp Senojo Testamento požiūrio į vyną kaip į klestėjimo simbolį ir Kristaus didžiosios dovanos mums – Eucharistijos. Viešpats atnaujina mūsų būtį, pripildydamas mus nuojautos apie dieviškąjį artumą, atsiskleidusį mūsų asmeninio gyvenimo įvykiuose, ir tai tampa kvietimu mums įtikėti, nes į mus per tai kreipiasi pats Viešpats.

Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį. Paskui jis su savo motina, broliais ir mokiniais nukeliavo į Kafarnaumą. Ten jie pasiliko kelias dienas.” Tai iš tiesų nuostabus ir egzistencinis tekstas. Viešpats pripildo žmogaus gyvenimą pilnatvės ir neapsakomų dovanų, „tikrojo gyvenimo vyno”. Šios dovanos yra labai realios ir jų atsiradimo būdas mums akivaizdžiai liudija dieviškąjį artumą. Daugybė yra šį artumą patyrę per Švenčiausiosios Mergelės užtarimą – Ji dažnai nuostabiai priartina Dievo malonę. Dievo tauta per amžius įsitikino Jos maloningumu ir dėmesingumu žmogui.

Svarbniausia yra tai, jog Švenčiausioji Motina užima ypatingą vietą mūsų ir Dievo, Bažnyčios ir Dievo, žmonijos ir Dievo santykiuose. Turime to nepamiršti, šios didžiosios Dievo dovanos – Marijos. Tačiau taip pat labai svarbu nepamiršti, kur veda mus Marija ir ką liudija mūsų gyvenime įvykę stebuklai – būtent Kristaus dieviškumą, Jį kaip Viešpatį ir Valdovą. Mūsų kelias, jei šių Dievo dovanų akivaizdoje eis teisinga linkme, nuves ten pat, kur nuėjo ir apaštalai: „Mokiniai įtikėjo jį”.

Bernardinai.lt

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia