„Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia“

0

Jėzus bylojo savo mokiniams ir visai tautai:

lukas„Jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus. Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, negink ir palaidinės. Duok kiekvienam, kuris prašo, duok ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo paėmė. Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs jiems darykite.

Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius. Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro. Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą.

Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk jis maloningas netgi nedėkingiesiems ir piktiesiems. Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas.

 Neteiskite, ir nebūsite teisiami; nesmerkite, ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į glėbį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“. Evangelija (Lk 6, 27–38)

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Lionginas Virbalas SJ

 Evangelijoje girdėjom tikriausiai sunkiausiai suprantamą ir sudėtingiausiai įgyvendinamą Jėzaus įsakymą, paliepimą. Iš tiesų mes esame įpratę viską labai gerai apskaičiuoti: su kuo verta užmegzti pažintį, kam ką duoti ar paskolinti, su kuo neverta prasidėti… Na, tiesiog esame puikūs šio „meno“ specialistai. Ir štai girdime kitokį įsakymą: mylėti visus, visiems, gera daryti ir nieko už tai nesitikėti, parodyti prielankumą priešui.

 Aišku, kad tai atrodo ir nelogiška, ir kvaila. Mėginama įvairiai paaiškinti, ir tai teisinga. Žinoma, juk visi esame Dievo vaikai. Nėra nė vieno, kurio Dievas neapkęstų. Jis nori visus be išimties išganyti, išgelbėti. Ir jeigu mes sekame Kristų, be abejo, turime turėti tokį pat nusiteikimą, kokį jis turėjo. Bet vis dėlto sunku tai priimti. Gal geriau pagalvoti praktiškai apie tuos gyvenimo atvejus, tuos žmones, kurie būtent taip pasielgė, panašiai gyveno. Man teko gyventi pas tėvą J. Lauriūną. Jis darbavosi nedidelėje parapijoje. Ir štai kartą ateina pijokėlis, visų žinomas, ir sako: „Neturiu kuo apsiaut“. Tėvas nusiauna savo batus, jam atiduoda, ir šis patenkintas išeina. Aišku, po savaitės tie batai jau buvo pragerti. Na, nelogiška, be abejo, nelogiška. Bet ar tai ne labiau paskatino kitus taip pat parodyti daugiau meilės, nei ilgiausia konferencija šia tema?

 Žinome ir kitų, mūsų visų gal geriau pažįstamų pavyzdžių – tėvą M. Kolbę, atidavusį savo gyvybę vietoj kito, Motiną Teresę, kuri pasiaukojamai gyveno, – visų tų, kurie patys, mažai turėdami, atiduoda kitiems. Gal elgiasi panašiai, kaip našlė, įmesdama paskutinius du skatikus. Tokie poelgiai mus stebina, priverčia sustoti ir pamąstyti – kodėl? Iš kur toks herojiškas elgesys? Kas paskatino taip žmogų pasielgti? Ar tai nepriverčia tuo pačiu atsakyti, taip pat atsiliepti?

 Labai įprasta ir atrodo net natūralu į piktą žodį atsakyti piktu, jei kas apšaukė, apgavo, nuskriaudė – atsilyginti vėl tuo pačiu. Kitas tarsi to ir laukia, kad jam bus taip pat atlyginta, ir dažnai žmogus nustemba, kad į jo pyktį atsiliepiama nuoširdumu ir tas, kurį jis nuskriaudė, pirmas ateina į pagalbą. Kaip tai? Ar tai vaidyba? Betgi ne, jei taip elgiamasi nuolat. Ir kyla mintis – gal tikrai neteisingai pasielgiau? Buvau kaltas?

 Taigi toks poelgis priverčia žmogų pagalvoti, galbūt – pakeisti savo požiūrį. Juk panašiai ir Viešpats elgiasi su žmogumi. Kai buvome labiausiai nutolę, kai Viešpats turėjo mus pasmerkti, sunaikinti, kaip tik tada labiausiai pasireiškė jo gailestingumas ir meilė. Iš tiesų – Viešpats nelogiškas. Jis atiduoda save ant kryžiaus, atiduoda save Eucharistijoje. Ir tas paliepimas atsukti žandą kitam visai nereiškia, kad norime, jog mums suduotų. Mes kviečiami taip daryti tam, kad paskatintume kitą daugiau nebešerti per jokį žandą.

Tai krikščioniškas kelias, bet ne taisyklė, kurią paėmei, pritaikei ir nereikia nė galvos daugiau sukti. Reikia. Reikia ir išminties, ir takto, ir daug pastangų bei Dievo malonės, kad galėtume šitaip gyventi.

 „Mažoji studija“, laida „Dievo žodis, kasdieniai skaitymai“, 2004-09-09

 

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia