Taip sakydavo seneliai, kuriems jokia šiuolaikinė bėda nebuvo bėda, lyginant su Antruoju pasauliniu karu. Vienur žmonės turėjo palikti namus ir eiti į nežinią, kitur uždaryti lageriuose skaičiavo dienas duonos guriniuose. Šiandien irgi baisių bėdų netrūksta. Neduokdie netekti kam nors namų, likti be nieko, be suplyšusių batų. O mes kartais sėdim šiltuose namuose ir vaitojam iš didžios nelaimės, kad katinas lašinius suėdė; kaimyno karvė mūsų darže puotą išsikėlė; automobilyje benzinas pasibaigė ir nebus kuo nuvažiuoti į miestą pinigų išleisti dar vienam madingam skudurui; telefono ekranas įskilo; sriuba iš puodo išbėgo. Vardink nevardinęs. Tokių „nelaimių”, kurias dažnai vadiname „tragedijomis”, per dieną yra šimtai. Ė, argi tikrai jau čia tokios bėdos?
Pasibeldus pavasariui, geriau daugiau laiko lauke praleiskime, nereikės tiek bėdų susigalvoti tvankiose namų sienose. Esu tikra, kad išorėje irgi nesugebėsite atsipalaiduoti. Tuoj griebsit už grėblio ką nors tvarkyti, kiemą šluoti ar darželyje kuistis. O kad taip ėmus ir pabandžius gyvybe pakvėpuoti? Ar ne per didelėje pasaulio spūstyje gyvename, kad patys papildomai dar save varžytume, kimštume į rėmus? Kartais imkime ir viskam pasakykime dzin! Nieko tokio, jeigu ko nors nepadarysime, kas tik mums atrodo būtina atlikti. Ė, ar nebūtų mieliau į gyvenimą įleisti daugiau bendravimo, suėjimų, paprastų šnektų apie nieką? Juokdavomės iš senelių, kurie susitikdavo su kaimynu, kortuodavo ir tikrai šnekėdavo apie nieką. O dabar ir man tenka kalbėtis apie nesvarbius dalykus, nes tų labai svarbių yra žymiai per daug galvoje. Ir kaip gera ir miela pasikeisti žodžiais apie… orą. Ė, tikrai gera paleisti vadeles. Ir geriausiam vežėjui pavargsta sutrūkę delnai…
A, visi tie nedideli žmogiški jausmai, emocijos, padainavimai kartu, ar eini ir išgeri alaus su kuo, gal net ant peties, kaip sako, paverki gal net. A, kaip viskas tai svarbu, daug giliau ir svarbiau negu visos politinės ir ekonominės sistemos. (Jonas Mekas)
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
