Tęsiame pokalbį Punsko Kovo 11-osios licėjaus absolvente, Lodzės aukštosios kino, televizijos ir teatro mokyklos ketvirto kurso studente Irmina Liškauskaite. Ją kalbina portalo punskas.pl vyr. redaktorius Sigitas Birgelis.
Ar studijų metais teko vaidinti spektakliuose? Papasakok apie juos.
Ketvirto kurso studentai mokyklą baigia dažniausiai 3 teatro diplomais ir vienu filmo diplomu. Man baigus pirmą kursą, ketvirtakursiai kartu su režisieriumi ir Lodzės Stefano Jaračo (Stefana Jaracza) teatro direktoriumi Valdemaru Zavodzinskiu (Waldemar Zawodziński) statė V. Gombrovičiaus (W. Gombrowicz) spektaklį „Operetė“ („Operetka“). Jame vaidinti pakvietė ir kelis studentus iš mūsų kurso. Tarp „išrinktųjų“ buvau ir aš. Vėliau lapkričio mėnesį, repetuojant spektaklį, režisierius pakvietė mane pokalbiui ir pasiūlė pagrindinį Gerdos vaidmenį spektaklyje „Sniego karalienė“ („Królowa śniegu“) Jaračo teatre. Tai buvo sunkus darbas. Dirbau su profesionaliais teatro aktoriais, tuo pačiu laiku lankiau normalius užsiėmimus mokykloje. Premjera įvyko vasario mėnesį. Vėliau atsidūriau kitame spektaklyje, „Trys seserys“ („Trzy siostry“) Čechovo, kurį režisavo Jacekas Orlovski (Jacek Orłowski). Atlikau ten tarnaitės vaidmenį. Čia irgi labai daug išmokau, stebėdama geriausius teatro aktorius, tokius kaip Bronislav Vroclavski (Bronisław Wrocławski). Vėliau, man esant jau trečiame kurse, buvo paskelbtas konkursas Jaračo teatre į Bertoldo Brechto spektaklį „Opera už tris skatikus“ („Opera za trzy grosze“). Pavyko gauti kekšės Betty vaidmenį. Spektaklį režisavo vienas geriausių Lenkijos režisierių – Voicechas Koscelniak (Wojciech Kościelniak). Dabar mūsų mokyklos teatro studijoje „Teatr studyjny“ kuriame mūsų pirmą diplominį spektaklį su Mariušu Gžegožek (Mariusz Grzegorzek), režisieriumi ir mokyklos rektoriumi.
Besimokydama Punsko licėjuje dalyvavai filme „Baladė apie Rimvydą ir Žaibą“. Ar ir vėliau teko dalyvauti, kuriant filmus?
Su kamera dirbau tik su mokyklos studentais kuriant trumpus filmus egzaminams ar kitiems mokyklos projektams. Trečiame, ketvirtame kurse kiekvienas studentas stengiasi patekti į aktorių agentūrą, kuri kviečia paskui į įvairias aktorių atrankas, o jos vėliau, jeigu pasiseka, atveria duris į kino pasaulį. Patekti į tokią agentūrą nėra lengva, reikia turėti geras nuotraukas, filmuotą medžiagą. Agentus galima kviesti į savo egzaminus, kad galėtų tave pamatyti vaidinant, reikia važiuoti į Varšuvą į įvairius susitikimus ir pokalbius. Šiais metais man pavyko patekti į gerą agentūrą ir dabar lauksiu iššūkių.
Spėju, kad tenka bendrauti su garsiais Lenkijos aktoriais. Papasakok, kaip jie atrodo iš Tavo perspektyvos.
Asmenybes kuria televizija. Realybėje tie žmonės yra normalūs, dažnai labai sunkiai dirbantys, yra labai jautrūs ir bando atsirasti pasaulyje kaip ir kiekvienas iš mūsų. Jeigu tenka bendrauti su garsenybėmis trumpiau, pavyzdžiui, kai jie atvyksta tik į susitikimus su studentais, visi mes tiesiog norime sužinoti kuo daugiau apie jų požiūrį į šią profesiją, apie jų asmeninį kelią, bandome sužinoti tą didžiausią paslaptį, kuri ir mums atvertų karjeros duris. Nors, tiesą sakant, jokios paslapties nėra. Visur yra tik sunkus darbas ir laimės reikalas.
Kas Tave labiau žavi ir traukia: teatro scena ar filmas?
Sunku pasakyti, kur yra lengviau, kur sunkiau. Teatre ir filme dirbti reikia kitaip. Teatras buvo pirmas, jis visuomet mane žavėjo, nes veiksmas vyksta čia ir dabar. Viskas yra gyva ir tikra, nieko scenoje nepaslėpsi, nuo nieko nepabėgsi. Net jeigu spektaklį tektų vaidinti 100 kartų, tai kiekvienas jų bus kitokias. Kiekvieną kartą tu stoji ant scenos būdamas kitu žmogumi, su kitokiomis emocijomis, kitokiais dienos įvykiais, gerais ir blogais. Tai nerealu. Niekada neatsisakysiu darbo teatre. Tai svajonė. Darbas filme irgi būna žavingas. Būna labai sunku aktyviai dalyvauti filmo plane 8 valandas, kartoti vieną emociją net 20 kartų, nepamesti susikaupimo ir emocijų, kai kameros ar šviesos yra perstatomos. Filme gali kartoti scenas ir išrinkti vieną, geriausią iš visų, tačiau čia viskas mažiau priklauso nuo aktoriaus. Operatorius, vaizdo redaktorius ir milijonai kitų žmonių dirba, kad filmas būtų geras. Vaizdas įrašomas ir jis pasilieka amžiams. Tai irgi nerealus darbas. Tikiuosi, kad pavyks man dirbti ir teatre, ir filme.
Aktorių tūkstančiai, bet žinomų tik keliasdešimt. Kur glūdi aktoriaus sėkmės paslaptis? Ar svajoji tapti filmo žvaigžde?
Niekada neturėjau tikslo tapti žvaigžde. Mano svajonė – tapti gera aktore, dalytis viskuo, kuo galiu, kurti svarbius ir gražius dalykus. Manau, kad svarbiausia – klausyti savęs, vidaus balso ir intuicijos. Nes kiekvienas iš mūsų esame nepakartojami. Negalime pamiršti, kas esame, kur mūsų šaknys – iš čia galime visko semtis saujom. Svarbu taip pat daug dirbti ir nebijoti. Kur glūdi aktoriaus sėkmės paslaptis, nežinau. Manau, kad nėra vieno sėkmės kelio. Reikia svajoti ir kovoti.
Labai norėčiau būti filmo aktore, pažinti artimiau filmo pasaulį ir turėti galimybę kurti ne tik Lenkijoje, bet ir Lietuvoje, ir kitose pasaulio šalyse.
Ačiū už pokalbį.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
