Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo. Ir tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje“.
Paėmęs taurę, jis sukalbėjo padėkos maldą ir tarė: „Imkite ir dalykitės. Sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu vynuogių vaisiaus, kolei ateis Dievo karalystė“.
Ir, paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“. Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“.
„Bet štai mano išdavėjo ranka yra kartu su manąja ant stalo. Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip jam nustatyta, bet vargas tam žmogui, per kurį jis bus išduotas!“ Tuomet apaštalai pradėjo teirautis vienas kito, kas gi iš jų galėtų šitai padaryti.
Tarp apaštalų kilo ginčas, kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausiu.
Bet Jėzus jiems pasakė: „Pagonių tautų karaliai engia jas ir jų valdovai liepia vadinti save geradariais. Jūs taip nedarykite. Kas vyriausias jūsų tarpe, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas. Katras yra vyresnis – kuris sėdi už stalo ar kuris jam patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi?! O aš jūsų tarpe esu kaip tas, kuris patarnauja.
Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose, todėl aš jums skiriu valdyti karalystę. Kaip ir man yra ją skyręs Tėvas. Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių“.
„Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet aš meldžiausi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu savo ruožtu stiprink brolius!“
Petras atsiliepė: „Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį!“
Bet Jėzus atsakė: „Sakau tau, Petrai: dar gaidžiui šiąnakt nepragydus, tu tris kartus išsiginsi mane pažįstąs“.
Jis paklausė juos: „Ar jums ko trūko, kai aš jus buvau išsiuntęs be piniginės, be krepšio, ir be kurpių?“
Jie atsakė: „Nieko netrūko“.
Tada jis tęsė: „Dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį, o kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka. Sakau jums, manyje privalo išsipildyti, kas parašyta: ‘Jis bus priskaitytas prie piktadarių’; tai, kas man nustatyta, jau eina į pabaigą“.
Apaštalai tarė: „Viešpatie, štai čia pora kalavijų“.
Jis atsakė: „Gana!“
Išėjęs iš ten, Jėzus savo įpročiu pasuko į Alyvų kalną. Įkandin nuėjo ir mokiniai. Atėjus į vietą, jis įspėjo: „Melskitės, kad nepakliūtume į pagundą!“
Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ Jam apsireiškė iš dangaus angelas ir jį sustiprino. Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn.
Atsikėlęs po maldos, jis atėjo pas mokinius ir rado juos iš liūdesio užmigusius. Jis tarė jiems: „Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“
Jam bekalbant, pasirodė būrys, o priekyje ėjo vienas Iš Dvylikos – Judas. Jis prisiartino prie Jėzaus jo pabučiuoti. Jėzus jam tarė: „Judai, pabučiavimu tu išduodi žmogaus Sūnų!“
Jėzaus bičiuliai, matydami, kas bus, paklausė: „Viešpatie, gal smogti kalaviju?“ Vienas iš jų puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį.
Bet Jėzus sudraudė: „Liaukitės! Gana!“ Ir, palietęs tarno ausį, išgydė jį.
Atėjusiems jo suimti aukštiesiems kunigams, sargybos viršininkams ir seniūnams jis pasakė: „Ar aš koks plėšikas, kad išėjote prieš mane su kalavijais ir vėzdais?! Kai būdavau kasdien su jumis šventykloje, jūs nepakėlėte prieš mane rankos. Taip! Dabar atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas“.
Suėmę Jėzų, jie nusivedė jį ir atgabeno į vyriausiojo kunigo rūmus. Petras sekė iš tolo. Kiemo viduryje žmonės susikūrė ugnį ir susėdo ratu. Petras atsisėdo jų tarpe. Viena tarnaitė, pamačiusi jį sėdintį prieš šviesą, įsižiūrėjo ir pasakė: „Ir šitas buvo kartu su juo“.
Bet jis išsigynė: „Moterie, nepažįstu jo!“
Netrukus kažkas kitas, jį pamatęs, tarė: „Ir tu iš jų tarpo“.
Petras atkirto: „Ką tu, žmogaus! Tik jau ne aš!“
Maždaug po valandos dar kažin kas ėmė atkakliai tvirtinti: „Tikrai šitas buvo su juo! Juk jis galilėjietis!“
Petras atsakė: „Žmogau, aš nesuprantu, ką tu sakai“. Ir tuoj pat, dar jam tebekalbant, pragydo gaidys.
Tuomet Viešpats atsigręžė ir pažvelgė į Petrą. Petras atsiminė jam pasakytą Viešpaties žodį: „Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Jis išėjo laukan ir graudžiai pravirko.
Jėzų saugantys vyrai tyčiojosi iš jo ir mušė. Uždengę jam akis, jie klausinėjo: „Pranašauk, kas tave užgavo!“ Ir visaip kitaip įžeidinėjo jį.
Rytui išaušus, susirinko tautos seniūnai, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai. Jie liepė atvesti Jėzų į savo tribunolą ir pareikalavo: „Jei tu Mesijas, tai prisipažink mums!“
Jėzus atsiliepė: „Jeigu jums ir pasakysiu, vis tiek manim netikėsite, o jei paklausiu, man neatsakysite. Tačiau nuo šio meto Žmogaus Sūnus sėdės Dievo Galybės dešinėje“.
Tada jie visi sujudo klausti: „Tai tu esi Dievo Sūnus?“
O jis atsakė: „Taip yra, kaip sakote: Aš Esu!“
Tuomet jie tarė: „Kam dar mums liudytojai?! Mes girdėjome iš jo paties lūpų!“
Visas susirinkimas atsistojo ir nusivedė Jėzų pas Pilotą.
Ten jie ėmė jį skųsti, sakydami: „Mes nustatėme, kad šitas kiršina mūsų tautą ir draudžia mokėti ciesoriui mokesčius. Jis tvirtina esąs Mesijas ir karalius“.
Tada Pilotas paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“
Jėzus jam atsakė: „Taip yra, kaip sakai“.
Pilotas tarė aukštiesiems kunigams ir miniai: „Aš nerandu šitame žmoguje jokios kaltės“.
Bet jie vis atkakliau tvirtino: „Jis savo mokslu kursto tautą visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos iki čia“.
Tai išgirdęs, Pilotas paklausė, ar tas vyras galilėjietis. Sužinojęs, kad Jėzus iš Erodo valdų, nusiuntė jį pas Erodą, kuris irgi buvo tomis dienomis Jeruzalėje.
Erodas, pamatęs Jėzų, labai apsidžiaugė. Mat jis jau pirmiau norėjo jį išvysti, nes buvo apie jį girdėjęs, ir tikėjosi pamatysiąs jį darant kokį nors stebuklą. Jis ėmė jį visaip klausinėti, bet Jėzus jam neatsakinėjo. Tuo tarpu aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai apstoję be paliovos jį skundė. Tada Erodas su savo palyda Jėzų paniekino ir išjuokė. Paskui, aprengę jį baltu drabužiu, pasiuntė atgal Pilotui. Tą dieną Erodas ir Pilotas tapo draugais, o seniau jie pykosi.
Pilotas, sušaukęs aukštuosius kunigus, seniūnus ir liaudį, pareiškė: „Jūs atvedėte man šį žmogų, kaltindami jį liaudies kurstymu. Bet aš, jį apklausęs jūsų akyse, neradau nė vienos jam primetamos kaltės; taip pat ir Erodas, nes sugrąžino jį atgal. Taigi jis nėra padaręs nieko, kas būtų verta mirties bausmės. Aš tad jį nuplakdinsiu ir paleisiu“.
Tuomet jie visi ėmė šaukti: „Mirtis šitam! Paleisk mums Barabą!“ O Barabas buvo patekęs į kalėjimą už kažkokį maištą mieste ir žmogžudystę.
Norėdamas paleisti Jėzų, Pilotas dar kartą kreipėsi į juos, bet jie nesiliovė šaukę: „Ant kryžiaus, ant kryžiaus jį!“
Tada jis trečią kartą klausė: „O ką gi pikta jis yra padaręs? Aš jame neradau nieko, už ką vertėtų mirtimi bausti. Taigi nuplakdinsiu jį ir paleisiu“. Tačiau jie, garsiai šaukdami, vis nesiliovė reikalauti, kad jis būtų prikaltas prie kryžiaus, ir jų šauksmai ėjo vis smarkyn.
Galiausiai Pilotas nusprendė patenkinti jų reikalavimą. Jis paleido jiems įkalintąjį už maištą ir žmogžudystę, kaip jie prašė, o Jėzų atidavė jų valiai.
Vesdami Jėzų, jie sulaikė Kirėnės gyventoją Simoną, grįžtantį iš laukų, ir uždėjo jam ant pečių kryžių, kad neštų jį paskui Jėzų.
Jį lydėjo didelis būrys liaudies ir daug moterų, kurios verkė jo ir aimanavo. Atsigręžęs į jas, Jėzus prabilo: „Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų! Ateis dienos, kai sakys: ‘Laimingos nevaisingosios! Laimingos negimdžiusios ir nežindžiusios!’ Tada sakys kalnams: ‘Griūkite ant mūsų!’ ir kalvoms: ‘Pridenkite mus!’ Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?“
Kartu su Jėzumi buvo vedami žudyti du piktadariai.
Atėję į vietą, kuri vadinasi „Kaukuolė“, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius – vieną jam iš dešinės, antrą iš kairės. Jėzus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“. Kareiviai pasidalijo Jėzaus drabužius, mesdami burtą.
Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbi, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“
Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam acto ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“
Viršum jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius“.
Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“
Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ką esame užsitarnavę, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“
Jėzus jam atsakė: „Aš tau pažadu: dar šiandien su manimi būsi rojuje“.
Buvo apie šeštą valandą, kai visoje šalyje sutemo, ir buvo tamsu iki devintos valandos, saulės šviesai užgesus. Šventyklos uždanga perplyšo pusiau. O Jėzus galingu balsu sušuko: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“. Ir su tais žodžiais numirė.
************
Šimtininkas, matydamas, kas buvo įvykę, pradėjo garbinti Dievą ir tarė: „Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis!“ Ir visa minia, susirinkusi pažiūrėti reginio ir pamačiusi, kas įvyko, skirstėsi, mušdamasi į krūtinę. Atstu stovėjo visi Jėzaus pažįstami ir moterys, jį atlydėjusios iš Galilėjos. Jos viską matė.
Ir štai atėjo vienas vyras, vardu Juozapas, teismo tarybos narys, geras ir teisingas žmogus, kuris nebuvo pritaręs kitų teismo narių sprendimui ir poelgiui. Jis buvo kilęs iš žydų miesto Arimatėjos ir gyveno, laukdamas Dievo karalystės. Taigi Juozapas nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. Paskui nuėmė kūną nuo kryžiaus, įvyniojo į drobulę ir paguldė uoloje iškaltame kapo rūsyje, kuriame dar niekas nebuvo laidotas. Visa tai dėjosi Prisirengimo dieną, jau beprasidedant šeštadieniui.
Lydinčios moterys, kurios buvo atėjusios su Jėzumi iš Galilėjos, apžiūrėjo kapą ir matė, kaip buvo paguldytas jo kūnas kape. Sugrįžusios nuo kapo, jos paruošė kvepalų, o šeštadienį ilsėjosi, kaip reikalavo Įstatymas. Evangelija (Lk 22, 14–23, 56)
***
Evangelijos skaitinį komentuoja Aušrelė Pažėraitė
Kiekvienais metais su siaubu lauki tos savaitės, vienintelės per metus, kada diena iš dienos bus skaitoma ir mąstoma apie kančią – tokią beprasmišką ir absurdišką, ir ne mažiau absurdišką ir niekam nereikalingą mirtį. Vėliau jau krikščionių teologai ją įprasmins kaip atperkančią. Bet tomis dienomis tie, kurie buvo šalia, galėjo jausti tik beprasmybę ir absurdą. Viskas galėjo atrodyti didelė nesąmonė, ypač prisiminus visa, ką tas, kuris buvo pasmerktas, galėjo daryti ir tikrai galėjo išsigelbėti, išvengti to. Akivaizdžiai žlugo dar viena viltis, kad viskas pasikeis, kad tuoj įvyks dar vienas didis ir pergalingas Dievo įsikišimas į istoriją. Tačiau Dievas tylėjo, palikęs Žmogaus Sūnų vienui vieną, išduotą ir apleistą. Paradoksalu, tačiau tokia dalia Biblijoje laukė visų, kurie buvo pažymėti mylimųjų, pirmagimių ar vienatinių, tiesiog išrinktųjų, žyme. Dievo numylėtas Abelis buvo pirmasis šioje bendrijoje. Patriarchai Izaokas ir Jokūbas, pažymėti kaip numylėtiniai, gavę pirmagimystės palaiminimą, neišvengė bent simbolinės mirties: vienas buvo aukojamas ant aukuro, kitas daugelį metų leido tremtyje. Jokūbo numylėtas sūnus Juozapas, brolių iš pavydo parduotas į vergiją už trisdešimt sidabrinių, vėliau midrašuose bus taikliausias kenčiančio mesijo įvaizdis. Mylimasis, pirmagimis ar vienatinis būdavo tiesiog Dievui skirtas kaip auka dėl kitų, dėl bendruomenės, dėl paties tėvo, kad šie gyventų. Išėjimo knygoje pasakyta: “Atiduosi man savo pirmagimį sūnų” (Iš 22,28). Iki pranašų Jeremijo ir Ezekielio karštų protestų pirmagimiai arba tiesiog mylimiausi vaikai tai šen tai ten izraelitų buvo aukojami. Tai šiandien tampa vis labiau aišku. Jų kaimynai aukojo dar gerus kelis šimtmečius po to savo vaikus kaip geriausią atperkamąją auką, kad ir kaip šiandien visa tai galėtų atrodyti barbariška ir žiauru. Tačiau atperkamoji mylimiausio, vienatinio, pirmagimio Dievo sūnaus kančia ir mirtis iš tiesų ne mažiau žiauri ir barbariška. Sunku suvokti, kam viso to reikėjo. Nebent iš tiesų įtikėtume, kad kažkieno kančia gali kitam išsaugoti gyvybę. Ir tikrai juk yra begalė pavyzdžių, kaip vienų pasiaukojimas, savęs atidavimas teikia gyvenimą kitam. Ir ta auka jokiu būdu nebūna beprasmiška. Gal tai ir yra pašvęsto gyvenimo prasmė?! Vieni gyvename per kitus. Kryžius gal todėl ir yra giliausios meilės skelbimas: atiduoti savo gyvybę dėl kito, dėl kitų, kurie tokiu būdu tampa bičiuliais. Juk giliausia prasme ir tampame krikščionimis, kai suvokiame, kad ir mums skirti tie žodžiai, kurie pasigirdo iš dangaus Jėzaus krikšto metu: “Štai mano išrinktasis tarnas, mano mylimasis, kuriuo gėrisi mano siela” (Mt 12,18), ir kurie atkartoja pranašo Izaijo eilutes. Mes esame tokie patys išrinktieji ir mylimieji. Ir šie žodžiai reiškia tą patį išrinktumą, kuris reiškia tik viena: mano gyvenimas nuo šiol man nebepriklauso, jis turi būti atiduotas, kad kiti gyventų. Tai ir pranašo Izaijo VIEŠPATIES tarno, apie kurį pasakyta: “jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus” (Iz 54,4), ir pačių pranašų, kurių išrinktumas buvo neatsiejamas nuo kančios, slėpinys. Biblinis Izraelio ir krikščioniškas išrinktumas per Jėzų įsišaknijęs šitame pačiame pirmagimio ar mylimojo vaiko išrinktumo teologijoje. Duoda vaisių tas, kas apmiršta, kas atiduoda save, nesaugodamas savo gyvybės. Ir pirmiausia per jį gyvena kiti. Išrinktumas bibline prasme niekad nereiškia viešpatavimo. Galbūt todėl šlovingas Jėzaus įžengimas į Jeruzalę, lydimas Osana šauksmų ir džiaugsmo, pasirodė toks efemeriškas, nieko neįtikinantis. Ir Bažnyčia siūlo Jėzaus kančios skaitymą. Kančios, kuri čia yra giliausias gyvenimo atidavimo, kuriam esame visi pašaukti kaip krikščionys, slėpinys. Ir tai krikščioniškos mesijiškumo prasmės slėpinys, ne tų, kurie, evangelisto Luko žodžiais, prie kryžiaus stovėdami tyčiojosi, sakydami: “Kitus išgelbėjo, tegul pats išsigelbsti, jeigu jis – Dievo išrinktasis Mesijas!” (Lk 23,35). Jėzaus išrinktumas ir mesijiškumas – ne savęs gelbėjimui… Kitaip jis gal ir nebūtų mesijas.
