Kun. Povilas Slaminis. Dorovės ir jos normų samprata Katalikų Bažnyčios mokyme ir nūdienos iššūkiai žmogaus moralumo sampratai

0

Kiekvienas žmogus yra fenomenalus savo veikimu bei žmogiškais veiksmais. Šiam žmogiškam veikimui yra daroma įtaka. Pastaroji plaukia iš vyraujančios filosofijos bei ideologijos, kultūros, tradicijų ir kitokių veiksnių. Labai daug kas priklauso nuo to, kokią mes filosofinę liniją priimsime savo pasaulėžiūros pagrindu. Kiekvienas kontinentas turi tam tikrą filosofinę ir ideologinę liniją. Šiuolaikinė pasaulėžiūra yra paveikta globalizmo. Šio reiškinio rezultatas yra nuolatinis požiūrio kintamumas visuomenėje. Tokioje šviesoje žmogaus asmens veikimas tampa kintantis, o su pastaruoju kaitaliojasi ir žmogaus dorovės supratimas. Po truputį dorovė, kaip tokia, įgauna reliatyvumo požymių. Tokioje šviesoje kyla tam tikrų iššūkių nusistovėjusioms elgesio taisyklėms bei normoms, kurias Katalikų Bažnyčios mokymas pristato kaip kylančias iš žmogiškos esaties. Taip susiduria dvi skirtingos pozicijos: tai dorovinis kintamumas, vadinamas moraliniu reliatyvizmu, ir prigimtinis įstatymas, kuris yra būdingas kiekvienam žmogui ir yra tarsi kompasas keliaujant link žmogiškumo. Šios dvi pozicijos labai stipriai viena kitai prieštarauja. Dorovinis kintamums keičia vertybių sampratą, keičia ir paties žmogaus, kaip asmens, supratimą. Prigimtinis įstatymas yra elgesio konstanta, kuri nekinta ir visados išlieka ta pati. Šiandien vyraujantis moralinis reliatyvizmas – kai jau įprasta, jog žmogaus sąžinė yra jo vertybių ir moralinių normų šaltinis ir kūrėjas – yra klaidinantis.

Kun. Povilas Slaminis

Pirmiausia, norint suprasti šią problemą, reikia išsiaiškinti sąvokas. Terminas prigimtinis įstatymas remiasi moralinėmis įžvalgomis, kurias žmogus įstengia pasiekti protu. Žodis prigimtinis kaip sąvoka reiškia, kad jis nėra antgamtinis, t. y. nėra perduodamas antgamtiniu būdu, taip pat nėra pozityvus, t. y. ne leidžiamų įstatymų rezultatas: glūdi žmogaus prigimtyje ir iš jos kyla. Tai prigimtinė etika. Prigimtinio įstatymo doktrina yra fundamentalios reikšmės visų pirma dviem atžvilgiais. Pirma, ji yra universalios moralinės tvarkos pagrindas ir etinės išminties šaltinis, bendras ne tik krikščionims, bet ir visai žmonijai, nes ji remiasi realybe, kurioje dalyvauja visa žmonija: bendru žmoniškumu ir egzistencinėmis sąlygomis. Antra, prigimtinis įstatymas yra vienintelė derama apsauga nuo despotiškos politinės ir įstatyminės valdžios.

Moralinio reliatyvizmo sąvoka yra labai stipriai susijusi su žmogaus elgsenos bruožais, kurie neturi pastovumo charakteristikos. Žodis moralinis nurodo tam tikrą žmogiško veiksmo vertę moralės požiūriu. Terminas reliatyvizmas reiškia kintamumą ir nepastovumą. Lotynų kalboje relativus reiškia santykinis. Tai yra metodologinis principas, absoliutinantis pažinimo, vertybių, tikrovės kintamumą, sąlygiškumą ir neigiantis daiktų, reiškinių pastovumą, žinių objektyvų tikrumą. Reliatyvistai teigia, kad nėra absoliučios tiesos ir absoliučių etinių vertybių. Dorovinėje srityje reliatyvizmas parodo, kad tiesa, kaip tokia, yra dinamiška ir kintanti. Reliatyvizmo rėmuose tiesa yra priklausanti nuo paskiro žmogaus supratimo: kiekvienas turi savo tiesą. Taigi moralinio reliatyvizmo sąvoka mums nurodo žmogiškųjų veiksmų moralinių kriterijų kintamumą ir nepastovumą. Moralinis reliatyvizmas teigia, jog moralė nėra paremta jokiais absoliučiais standartais. Vietoje to, etinės „tiesos“ priklauso nuo kintamųjų, pavyzdžiui, situacijos, kultūros, žmogaus jausmų. Galima pabrėžti keletą moralinio reliatyvizmo argumentų, kurie parodo jo abejotinumą. Pirma, nors daug argumentų, naudojamų paremti reliatyvizmą, iš pradžių skamba gerai, tačiau juose visuose yra logiškas prieštaravimas, nes jie visi siūlo „teisingą“ moralinę sistemą – tą, kurią mes visi turėtume naudoti. Bet tai yra absoliutizmas. Antra, net tie, kurie save vadina reliatyvistais, dažniausiai atmeta reliatyvizmą. Jie nesakytų, kad žmogžudžiai ir prievartautojai yra nekalti, jeigu tai nepažeidė jų pačių standartų. Tokioje šviesoje žmogiškasis veiksmas įgauna skirtingas moralines interpretacijas, kurios neretai yra prieštaringos Katalikų Bažnyčios mokymui.

Mes gyvename Europoje. Pastarosios identitetas buvo formuojamas krikščionybės, lotynų teisės ir graikiško mąstymo. Šiuolaikinėje visuomenėje yra keliamas iššūkis krikščionybei, nes ją bandoma išstumti iš visuomenės. Tokioje šviesoje amžinosios tikėjimo ir žmogiškumo tiesos pradeda nebetekti savo prasmės. Šios tiesos yra palaikančios Europą ir jos kultūrą, o jeigu krikščioniškos tiesos yra išstumiamos, viso to rezultatas yra Europos nuopuolis kultūrine ir moraline prasme. Moralinis kintamumas yra vienas iš veiksnių, kuris sukelia europinio identiteto žlugimą.

Ieškant vaisto vertybinei ir kultūrinei krizei, visų pirmiausia reikia žvelgti į šaknis. Europa yra kaip medis, kurio šaknys yra pažeistos dorovinio kintamumo. Čia reikia sustoti ir atkreipti dėmesį į krikščionybę, kuri suformavo Europos identitetą. Tai yra iššūkis, kuris skatina sugrįžti prie šaknų; kartojimas yra mokslų motina.

Katalikų Bažnyčia jau nuo seniausių laikų buvo tikėjimo ir meilės puoselėtoja ir nuolat primindavo, kad žmogiškoji esatis reikalauja meilės buvimo: žmogaus asmuo myli ir nori būti mylimas. Jau Senajame Testamente galima užčiuopti prigimtinį žmogiškąjį meilės troškimą. Šio prigimtinio troškimo pulso pradžia yra tuomet, kai Viešpats Dievas duoda savo tarnui Mozei Dešimt Dievo įsakymų – kaip moralinio gyvenimo pagrindą ir šaltinį. Šis šaltinis yra nuolat pulsuojantis, o savo kulminaciją pasiekia su Dievo Apreiškimu Jėzaus Kristaus asmenyje. Minėtieji Dešimt Dievo įsakymų pilnai atsiskleidžia Kalno pamoksle. Motina Bažnyčia nuolat primena žmogaus asmens vertę, kas iš tikrųjų ir yra visuomenės pagrindas. Nuo žmogaus asmens orumo ir jo supratimo priklauso visuomenės vystymasis, jeigu iš akių yra pametamas žmogaus asmens, kaip Imago Dei, teisingas suvokimas, tada visuomenės moralumas bei dorovė pradeda kristi. Su šiuo dorovės kritimu griūna pati visuomenė. Žvelgiant istoriškai, galima teigti, jog moralinis nuopuolis buvo didžiųjų civilizacijų išnykimo priežastis.

Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia