Punsko parapijos klebonai
Pirmas žinomas Punsko parapijos klebonas buvo kun. Mikalojus Ušinskis. Istoriniai šaltiniai šį dvasininką mini 1595 m. gegužės 30 d. kaip Sakalinės (Sakalėnų) kleboną. Po to, kai buvo įsteigta Punsko parapija (1597 m. spalio 27 d.), jis galėjo atsikelti į Punską. Šis klebonas minimas 1606, 1609 ir 1613 metų dokumentuose. Mikalojus Ušinskis mirė prieš 1630 m. nežinia kur.
Palyginti nedaug žinome ir apie kitus seniausių laikų Punsko klebonus. Pirmo klebono pavardę (kun. Mikalojaus Ušinskio) aptinkame 1606 03 01 S. Zalivskio užrašyme Punsko bažnyčiai. Apie keletą kitų galime sužinoti iš Punsko parapijos vizitacijos knygų. Nemažai Punsko klebonų pavardžių pateikia kun. Simonas Norkus bei Vaida Kamuntavičienė. Ne visus Punsko klebonus žinome, ne visada aiškūs jų klebonavimo Punske metai.
Klebonas metai
Mikalojus Ušinskis (Uszyński) 1606, 1613 m.
Stanislovas Slupinskis (Słupiński) 1663–1672 m.
Kazimieras Beimerčovskis (Bejmerczowski) po 1675 m.
Jokūbas Jackevičius (Jaćkiewicz) 1676 m.
Kazimieras Petras Šimanovskis (Szymanowski) 1707 m.
Petras Jakimavičius (Jachimowicz) 1741 m.
Jonas Chlopickis (Chłopicki) 1777 m.
Antanas Laurinavičius (Ławrynowicz) 1785 m.
Vrublevskis (Wróblewski) 1790 m.
Ignas Lukaševičius (Łukaszewicz) 1806 m.
Matas Zalevskis (Zalewski) 1815 m.
Benediktas Banasevičius (Banasewicz) 1829 m.
Juozas Šumavičius (Szumowicz) 1830–1874 m.
Kazimieras Jonkaitis 1874–1881 m.
Simonas Norkus 1881–1900 m.
Motiejus Simonaitis 1900–1922 m.
Juozas Švedas 1922–1932 m.
Vaclovas Budrevičius 1932–1936 m.
Antanas Žievys 1936–1949 m.
Kazimieras Ramanauskas 1950–1956 m.
Stanislovas Kaminskis (Kamiński) 1956–1957 m.
Antanas Šuminskas 1957–1967 m.
Ignas Dzermeika 1967–1993 m.
Jonas Jurgis Macekas (Macek) 1993–1999 m.
Česlovas Juozapas Baganas (Bagan) nuo 2000 m.
Kun. Kazimieras JONKAITIS
Gimė 1835 m. Šačkų k., Vilkaviškio par., mirė
1881 m. Punske. Palaidotas Punsko senųjų kapinių koplyčioje. Apie 1871 metus
Kazimieras Jonkaitis atvyko į Punską. Tuometinis klebonas kun. Juozas
Šumavičius dėl silpnos sveikatos pavedė jam parapijos administravimą. 1874
metais, J. Šumavičiui mirus,
K. Jonkaitis paskirtas parapijos klebonu.
Valdyti parapiją K. Jonkaičiui nebuvo lengva. Nebuvo nei bažnyčios, nei klebonijos, nei ūkinių pastatų, išskyrus medinį namelį, kuriame gyveno vikarai. Klebonas su patarnautojais gyveno nuomojamame name. Iš pradžių kun. K. Jonkaitis pastatė medinę kleboniją, kur įsikūrė klebonas su namų tarnyba bei vikarais (į jų namelį atsikėlė vargonininkas ir zakristijonas). Vėliau K. Jonkaitis pasirūpino ūkiniais pastatais šalia klebonijos, parapijos kapines aptvėrė akmenine tvora.
Iš istorinių šaltinių žinome, kad pirmosios Punsko bažnyčios statytojas buvo Merkinės ir Seivų girininkas Stanislovas Zalivskis (jo statyta šventovė minima 1597 m. karaliaus Žygimanto III dokumente). Iš 1741 metų Punsko parapijos vizitacijos knygų žinome, kad ji sudegė tarp 1741 ir 1776 m. Antruosius maldos namus pastatė kunigas Jonas Chlopickis (Jan Chłopicki) apie 1776 metus. Jo statyta bažnyčia sudegė 1868-aisiais. Pusę metų pamaldos vyko kapinių koplyčioje, kol Mockavos dvaro savininkas Svida parapijai dovanojo didelį medinį kluoną (jis buvo pastatytas toje vietoje, kur šiandien stovi špitolė). Tokia šventovė buvo per maža didelei, per 12 tūkst. gyventojų turinčiai parapijai.
Bažnyčios statyba
1877 m. pradedama naujos bažnyčios statyba. Reikėjo ruošti statybines medžiagas. Jas reikėjo suvežioti arkliais, nes geležinkelio linija Suvalkai–Trakiškės dar buvo nenutiesta. Kiekvienas ūkininkas privalėjo „nuo kolonijos“ atvežti po sieksnį akmenų ir po sieksnį žvyro. Kiekvienas iš jų turėjo duoti pinigų, – samdinė merga pusę rublio, samdinys bernas po rublio per metus. Kiek privalėjo duoti ūkininkai ir kiti labiau pasiturintys asmenys – nežinia.
Bažnyčią projektavo du Suvalkų architektai: Galera ir Kulvičius. Prie statybos dirbo 12 mūrininkų ir 12 jų pagalbininkų. Darbus prižiūrėjo pats klebonas K. Jonkaitis ir du parapijos tarybos nariai: Punsko kaimo Andrius Tumelis ir Trakiškių kaimo K. Cibulskas. Kalkes degino Punsko žydas Taibė, o žvyras buvo vežamas iš Kreivėnų Venslauskų (dabar Jaskevičių) kolonijos. Dar šiandien ten yra išlikusios dvi didelės duobės. Plytos buvo gaminamos Šlynakiemio kaimo Šliaužio kolonijoje (kur dabar gyvena Makauskas). Ten būta gero molio. Bokštų kryžius nukalė Punsko kalvis vokietis Austrotas. Statybos inžinierius Kulvičius – vyresnio amžiaus žmogus – ant pastolių nelipdavo, bet jo padėjėjas inžinierius Galera, jaunas ir vikrus vyrukas, užsirisdavo net ir ant aukščiausių. Statybininkai buvo lenkai, ir atrodo, kad vietinių lietuvių nepriimdavo. Akmenys iš pradžių buvo skaldomi paraku, bet pasirodžius, kad tokie sienoms netinką, jie sudėti į pamatus. Medžius bažnyčios sijoms ir pastoliams imta iš Beceilų, kur jų labai storų būta. Bažnyčia buvo statoma kapinių ribose, tad kasant pamatus aptikta žmonių griaučių.
Įterpsiu vieną įdomų kun. Igno Dzermeikos
pasakojimą. Statybos meistras senu bažnyčių statymo papročiu prašė, kad
kertinį akmenį įmūrytų koks nors pagyvenusio amžiaus parapijietis, nes
tikėta, kad tai padaręs žmogus bažnyčios konsekravimo nesulauksiąs. Klebonas
K. Jonkaitis pasijuokė iš tokio meistro sumanymo ir apsirengęs liturginiais
drabužiais pats akmenį įmūrijo. Mirė po kelerių metų, nebaigęs statybos
darbų. K. Jonkaitis panaikino ne vieną parapijoje įsigalėjusį paprotį. Nuo
senovės čia būdavusios trys duoklės elgetoms: per Kalėdas, per Užgavėnes ir
per Velykas. Žmonės pavargėliams atnešdavo riekelę duonos, gabalėlį mėsos ir
stikliuką degtinės. Nuo stikliuko elgetos pasigerdavę ir lazdomis mušdavęsi.
Kunigas K. Jonkaitis išreikalavo, kad žmonės elgetų degtine nevaišintų.
Prieš mirtį kun. K. Jonkaitis spėjo dar nupirkti bažnyčiai tris varpus, kurie buvo nulieti p. Mlokovskio gamykloje. Mirė jis 1881 m. balandžio mėnesį po Jurginių atlaidų, eidamas 46-uosius metus. Laidotuvės vyko laikinoje šventovėje (kluone) prie statomos bažnyčios. Velionio atsisveikinti suvažiavo 33 kunigai iš viso dekanato. Pamokslą prie karsto pasakė kunigas Žvaigždžiūnas.
Sigitas Birgelis
Kun. Simonas NORKUS
Simonas Norkus-Narkevičius gimė Santakos kaime
(dab. Marijampolės rajonas, Lietuva), Motiejaus ir Onos Senabūdaitės
šeimoje. Dėl jo gimimo datos (panašiai, kaip ir mirimo) kyla daug neaiškumų.
Įvairiuose šaltiniuose minimos datos: 1842 m. gruodžio 14 d., 1841 m. kovo
15 d. bei
1841 m. balandžio 3 d. Pastarąją datą mini pats Norkus savo
autobiografijoje, tad priimkime, kad ji ir yra ta tikroji.
Simuko gyvenimas nuo pat kūdikystės buvęs
vargingas. Anksti netekęs tėvų (tėvas mirė, o motina jį paliko), berniukas
augo savo dėdės šeimoje. Vaikas buvo gabus, ir nors globėjai ne itin
palankiai žvelgė į jo troškimą mokslintis, jam pavyko siekti mokslų. Baigusį
keturias Marijampolės apskrities mokyklos klases vaikiną labai rėmė gimtojo
Santakos kaimo žmonės. Jie, surinkę pinigų, skyrė juos Simono išlaikymui
Seinų seminarijoje. Joje Norkus mokslus pradėjo 1862 m.
Būdamas 21 metų (1863 m. sausio mėnesį), Simonas dalyvavo Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos ir Lietuvos) tautų nacionalinio ir socialinio išsivadavimo sukilime prieš Rusijos imperijos valdžią. 1864 m. sukilimui pasibaigus, buvo vykdomos represijos, įvestas spaudos draudimas. Tačiau S. Norkus baudos išvengė. Galbūt nuo atsakomybės už dalyvavimą sukilime padėjo „išsisukti“ būtent mokslai seminarijoje.
1868 m. kovo 7 d. S. Norkus buvo įšventintas į
kunigus. Sielovados darbą pradėjo Prienuose (9 mėn.), vėliau vikaravo
Gelgaudiškyje
(3 metus), Lukšiuose (5 metus), Zapyškyje (1 mėn.) bei Bartininkuose (3
metus), kur susipažino su Jonu Basanavičiumi. Šio aušrininko paskatintas,
Norkus įsigilino į literatūrinę kūrybą. Bendradarbiavo su „Lietuviška
ceitunga“, „Aušra“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Vienybe lietuvninkų“,
„Šaltiniu“ ir kitų laikraščių redakcijomis.
Iš Bartininkų S. Norkus vikarauti persikėlė dar kartą į Gelgaudiškį, iš ten – į Pakuonį, o po 6 mėnesių atėjo klebonauti į Punsko parapiją. Tai įvyko 1881 m. pavasarį, mirus Punsko parapijos klebonui kun. Kazimierui Jonkaičiui. Paskyrimas eiti šios parapijos klebono pareigas Norkui buvo nemažas iššūkis: didžiulė parapija (per 12000 tikinčiųjų) ir nebaigti naujos Punsko bažnyčios statybos darbai reikalavo daug energijos ir operatyvumo. Čia reikėjo neeilinių gabumų žmogaus: puikiai išsimokslinusio, pamėgusio darbą, blaivybę ir tvarką, aktyviai besireiškiančio visuomenėje. Būtent tokia asmenybė ir buvo kunigas Norkus. Jis sėkmingai tęsė kun. Jonkaičio pradėtus darbus. Jau 1881 m. liepos 1 d. bažnyčios statyba buvo baigta: mūrai stovėjo, bet reikėjo dar įrengti jos vidų. Kunigas Norkus dėjo pastangas, ieškojo lėšų, skatino parapijiečius prisijungti aukomis ir darbais, kad nauja šventovė būtų kuo gražesnė, jaukesnė, kad kuo greičiau ir deramai tarnautų Dievui ir žmonėms.
Kun. Simonas Norkus rūpinosi ne tik bažnyčios statybos reikalais. Tų laikų didžiulėje Punsko parapijoje dirbo ne du kunigai kaip dabar, o daugiau: be klebono, bažnyčiai tarnavo 3–4 vikarai, tačiau labai trūko jiems tinkamos gyvenamosios vietos. Dėl to klebonas Norkus, panaudojęs vadinamąjį Punsko bažnyčios geležinį fondą, 1886 m. pastatė erdvų namą, skirtą bažnyčios tarnams ir neturtingiems parapijiečiams (dabartinė špitolė), o 1887 m. – namą vikarams (dabartinis muziejus „Senoji klebonija“), prižiūrėjo dar Jonkaičio statytos klebonijos remontą. Bažnyčią ir šventorių supanti akmeninė tvora, didieji ir mažieji vartai bei pasodinti (dabar jau didžiuliai) medžiai – tai irgi S. Norkaus nuopelnas.
Visi darbai, susiję su Punsko bažnyčia,
oficialiai buvo baigti
1887 m. Rugsėjo 30 dieną klebonas su parapijiečiais parsikvietė Punskan Jo
Ekscelenciją Seinų vyskupą Petrą Viežbovskį, kuris pašventino bažnyčią ir
didįjį altorių. Tą dieną Punsko bažnyčiai buvo suteiktas Švč. Mergelės
Marijos Dangun Žengimo (Ėmimo) vardas.
Nors bažnyčios statyba baigėsi, kunigui Norkui netrūko sumanymų ir naujų darbų. Tai jis buvo vienas pirmųjų klebonų, skatinusių parapijiečius, nepaisant valdžios trukdymų, melstis lietuviškai. Naujoje Punsko bažnyčioje jis įvedęs giedojimus ir pamaldas lietuvių kalba.
Pastebėjęs, kad senosiose Punsko kapinėse neliko vietos laidoti, Norkus už parapijos pinigus pirko iš Jono ir Bernardo Valinčių 6 margus žemės Trakiškėse. Čia įrengė naujas kapines, aptvėrė jas akmenine tvora. Rūpėjo jam dar pastatyti kapinėse koplyčią, tačiau pristigus lėšų (parapijiečiai dar nebuvo atsigavę po bažnyčios statybos), sumanymas buvo atidėtas. Vis dėlto koplyčią pavyko pastatyti.
S. Norkus mėgdavęs lošti valstybinėje loterijoje. Atsitiko, kad išlošė didžiulę sumą rublių. Beje, banke jam pranešė, kad kunigams tokių pinigų neišduodama, nebent jie pradėtų kokią nors statybą. Klebonui to ir tereikėjo: paruošęs atitinkamą dokumentaciją kapinių koplyčios statybai, nuvyko į banką ir gavęs pinigus pradėjo darbus. Taigi Punsko naujosiose kapinėse stovinti koplyčia – tai kunigo Norkaus dovana Punsko parapijai.
Laimė loterijoje jį lydėjo ir antrą kartą – kuomet Norkus jau nėjo klebono pareigų (1900 m.). Žinodamas, kokiu būdu banke atsiimti pinigus, sumanė pasistatyti namą. Viename to namo (dabar vadinamo vargonininko namu) gale nuo bažnyčios pusės apsigyveno pats, o kitą galą atidavė seneliams pavargėliams. Čia buvo įrengta ir knygų krautuvėlė, kuriai lietuviškų leidinių parūpindavo Povilas Kupstas ir kiti Punsko krašto knygnešiai.
S. Norkus Punsko parapijoje klebonavo daugiau kaip 19 metų (kaip pats rašo – „19 metų, 5 mėnesius ir 2 dienas“).
Kun. S. Norkus yra taip pat žinomas kaip
literatas, spaudos draudimo laikmečio lietuviškų laikraščių korespondentas.
Nuo 1880 m., tarpininkaujant aušrininkui Jonui Basanavičiui, pradėjo
bendradarbiauti su Mažosios Lietuvos laikraščių redakcijomis. Pirmieji
kūriniai buvo paskelbti „Lietuviškoje ceitungoje“, vėliau „Naujajame
keleivyje“. Nuo 1883 m. Norkaus kūryba buvo pradėta publikuoti „Aušroje“.
Eiles kunigas spausdino ir katalikiškos krypties spaudoje: „Lietuvos ir
Žemaičių apžvalga“, „Šaltinis“, „Nedėldienio skaitymai“ bei rinktiniuose
leidinėliuose: „Girtybe, baisybe ir sunkybe to grieko ypatingai žmoguje
krikszczionyje“ (1905 m.), „Surinktos dainos iš visos Lietuvos“
(1906 m.), „Lietuvos ūkininko“ leidžiamame „Vilniaus kalendoriuje“ (1912
m.), „Dainoje ‚Bim bam bam‘ ir trys panašios tam“ (1913 m.), kalendoriuje
„Dieve, padėk!“ (1914 m.), „Lietuvių kariškosiose dainose“ (1915 m.).
1905 m. buvo išleista autorinė S. Norkaus knygelė „Maža dovanėlė Lietuvos jaunuomenei“. Kai kurie rašiniai, pvz., „Gilioji Punsko praeitis“, „Apie nedėkingumą“, liko rankraščiais, o „Santakos atminimai“ visiškai dingo.
Norkaus kūryba yra tautinio pobūdžio, joje vyrauja meilės gimtajam kraštui ir doriems žmonėms, krikščioniškų dorybių ugdymo motyvai („Maža dovanėlė Lietuvos jaunuomenei“, „Dainos apie girtybę“). Kunigo poezija yra taip pat patriotinio („Lietuva, mano žemė numylėta“, „Nemunas“) ir humoristinio-didaktinio (minėta „Dainos apie girtybę“, „Girtuoklio dyvai“, „Juokų juokai“) pobūdžio.
Aušrininkų Norkus visų pirma buvo laikomas istorinės tematikos kūrinių vertėju. 1883 m. jo išversta L. Kondratovičiaus (Vladislovo Sirokomlės) poema „Margiris“ apie didvyriškus lietuvių žygius buvo spausdinama keliuose „Aušros“ numeriuose, šalia J. Basanavičiaus straipsnio „Apie senovės Lietuvos pilis“.
S. Norkaus vertimų kalba yra gana sklandi ir vaizdinga, todėl greitai populiarus tapo ir kitas išverstas L. Kondratovičiaus (V. Sirokomlės) kūrinys – baladė „Kranklys“. Ilgainiui ji virto plačiai dainuojama daina „Už giružės teka upė, prie jos kaimas puikus“.
Be visos jau paminėtos veiklos, kun. S. Norkus buvo aktyvus knygnešių, daraktorių ir kitų veikėjų rėmėjas neramiais lietuviškos spaudos draudimo metais. Nustojęs klebonauti Punsko parapijoje, Norkus savo šalia bažnyčios pasistatytame name surado vietos knygnešių veiklai, įrengė knygynėlį, kuriam knygas gabeno ir platino šalia (špitolėje) gyvenantis knygnešys Povilas Kupstas bei kiti Punsko krašto gyventojai: Kampuočių k. Vincas Kaminskas, Giluišių k. Vincas Jonas Markevičius, Navinykų k. Milončius, Agota Valinčiūtė bei Kreivėnų k. Povilas Matulevičius.
Prieš mirtį, 1908 m., kun. Norkus, nuvykęs pas Seinų rejentą Kalvaitį, aktu Nr. 322 savo mūrinį namą, daržą ir medinį kluoną užrašė „Žiburio“ draugijai, o surinktas knygas atidavė Seinų kunigų seminarijai.
Kunigas S. Norkus mirė 1912 m. gruodžio 30 d. Punske. Dėl tikslios mirties datos kyla neaiškumų. Nemažai šaltinių pateikia 1913 m. sausio 1 d., tačiau vienas Punsko parapijietis, Petras Venslauskas iš Kreivėnų kaimo, glaudžiai bendravęs su šiuo klebonu, savo prisiminimuose tvirtina, jog Norkus mirė po Kalėdų, paskutinėmis 1912-ųjų dienomis, o laidotuvės vyko 1913-ųjų sausio 1 d. Tai patvirtina ir Punsko parapijos raštinės knygose išsaugotas kun. S. Norkaus mirties įrašas. Kunigas palaidotas Punsko naujųjų kapinių paties statytos koplyčios rūsyje.
Punsko parapijoje kun. S. Norkus išgyveno 31 metus, 19 metų Bažnyčiai tarnavo eidamas klebono pareigas. Tačiau net ir atsisakęs šių pareigų toliau buvo veiklus ir aktyvus. Nors jau nevadovavo statyboms, bet rūpinosi parapijiečių tautiniu sąmoningumu, švietimu – surentė žmonių sąmonėse tautinio atgimimo pamatus.
Pagal knygą „Simonas Norkus. Rinktiniai raštai“, Božena Bobinienė
Kun. Motiejus Simonaitis
Kun. Motiejus Simonaitis – Seinų kunigų seminarijos auklėtinis, 12 parapijų dekanas, Lietuvos visuomenės ir valstybės veikėjas, lietuvių švietimo organizatorius, Vilniaus lietuvių konferencijos organizatorius ir dalyvis. Gimė 1680 m. Puodžiškės kaime (Lazdijų r., Kučiūnų sen.). Mirė 1922 m. Punske. Palaidotas Punsko naujosiose kapinėse. Į Punską atvyko 1900 m. ir pakeitė nusenusį kun. Simoną Norkų.
Kun. M. Simonaitis buvo žemo ūgio, gražus, raudonas, linksmo būdo, labai mėgo gamtą, augalus, medžius. Pavasarį vaikščiodavo po kaimus ir ragindavo nedirbamose vietose ir pakelėse sodinti egles, beržus ir šermukšnius. Didelis kunigo M. Simonaičio atminimas – Punsko bažnyčios didysis altorius ir sakykla. Seinų vyskupo Antano Baranausko paragintas, klebonas pakeitė negotikinio stiliaus altorių nauju, ąžuoliniu. Jo autorius – Suvalkuose gyvenantis Adomas Karalius. Jis padarė didįjį medinį altorių, medinę sakyklą ir vieną klausyklą. Kiti meistrai prisitaikė prie A. Karaliui būdingo neogotikinio stiliaus.
Kun. M. Simonaičio rūpesčiu Prancūzijoje buvo pagamintos altoriaus statulos: Švč. Mergelės Marijos ir šv. Kazimiero. Kiekviena iš jų (o gal abi kartu) kainavusios 500 rublių. Kunigo M. Simonaičio pastangomis akmenimis išklota pagrindinė bažnyčios aikštė.
1906 m. gruodžio 16 d. Punske įsikūrė „Žiburio“
draugijos skyrius, kurio pirmininku išrinktas kun.
M. Simonaitis. Į draugiją įsirašė 76 žmonės. Kun. M. Simonaitis sumaniai
organizavo „Žiburio“ draugijos skyriaus veiklą. Jo pastangomis
1907 m. Seivuose buvo pastatyta Keturakio komedija „Amerika pirtyje“. Po
vaidinimo buvo pasakytas monologas „Ponaitis“, sugiedota „Tautiška giesmė“.
M. Simonaičiui vadovaujant, Punsko „Žiburio“ skyrius įsteigė knygyną,
surengė suaugusiems vakarinius kursus, žemės darbų mokyklą, teatrą,
Vartotojų draugiją „Dzūkas“, Blaivybės draugiją.
Klebonas daug skaitė, rašė į Seinuose leidžiamą „Šaltinį“, ragino parapijiečius skaityti Seinuose leidžiamas lietuviškas knygas ir laikraščius.
Kunigui dekanui rūpėjo, kad Punsko parapija būtų lietuviška. Jis sumanė atskirti aplenkėjusius kaimus ir iš jų sukurti naują parapiją. Parapijos taryba siūlė bažnyčią statyti Šipliškėse, bet kunigas Simonaitis nesutiko, nes atseit jo bažnyčia būsianti pačiame parapijos pakraštyje ir per arti judraus kelio. „1908 m. įsikūrė Beceilų parapija, į kurią įėjo dar keli kaimai iš Jeleniavo, Kolietnyko ir Liubavo parapijų. Beceiliškiai gavo dalį Punsko bažnytinio inventoriaus. Atsiskyrimo dieną Punsko bažnyčioje vyko iškilmingos pamaldos. Kunigas, pasakęs graudų pamokslą, palaimino išeinančiuosius. Ilga žmonių procesija pajudėjo vakarų link. Pirmi ėjo parapijiečiai, priskirti Beceilų parapijai. Klebonas jiems negailėjo vėliavų ir altorėlių. Punskiečiai išeinančiuosius lydėjo iki naujos parapijos ribų. Atsisveikindami žmonės verkė, bučiavo vėliavas, linkėjo vieni kitiems sėkmės. Lietuviai grįžo į savo parapiją, o besijaučią lenkais nuėjo su kitais Beceilų link.“
Pirmasis pasaulinis karas užklupo M. Simonaitį 1914 m. rugpjūčio mėnesį, maždaug po Žolinės. Frontas ties Punsku stovėjo visą žiemą iki pavasario. Gyvenimas buvęs labai suvaržytas. Vokiečiai atiminėjo arklius, o žmonės bijojo net vaikus vežti į bažnyčią krikštyti. Pakriko bažnytinis choras. 1915 m. į Punską atėjo dirbti kunigas Krakaitis, kuris gerai mokėjo vokiškai. Jis su vokiečiais sutarė reaktyvuoti bažnyčios chorą. Vokiečiai sutiko choristų neimti į darbus. Kunigas Krakaitis, atrinkęs pačius geriausius giesmininkus, išmokė juos giedoti keturiais balsais.
Per Pirmąjį pasaulinį karą kun. M. Simonaitis neteko 180 knygų bei daug vertingų daiktų už 3424 rublius. Vokiečiai apiplėšė ir Punsko bažnyčią, paimdami varpus, kurių metalas galėjo tikti karo pramonei – patrankų gamybai. Nepadėjo klebono M. Simonaičio maldavimai ir prašymai.
Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus, Punsko
gyventojus išretino ispaniško gripo epidemija. Mirė drūti ir jauni vyrai.
1919 m. sausį Punsko bažnyčioje vienu metu buvo pašarvota 18 lavonų. Nebuvo
kam šv. Mišių atnašauti, nes kunigai išsivaikščioję po kaimus su
šv. Sakramentu. Kunigas dekanas M. Simonaitis, baisiai nusiminęs, ragino
žmones melstis, kad būtų atitolinta Dievo rykštė. Per 2 mėnesius Punskas
neteko per 360 žmonių. Nebuvo kam karstų dirbti nei duobių kapinėse kasti.
Smalėnų parapijoje kunigas užsikrėtė liga nuo sergančiojo ir numirė.
Atgimstant nepriklausomai Lietuvai kun. M. Simonaitis buvo Lietuvių konferencijos organizacinio komiteto narys, dalyvavo ir pačioje konferencijoje. Jo ir kitų pastangomis 1918 m. lapkričio 15 d. Punske buvo įkurta lietuviška savivaldybė, kuriai vadovavo viršaitis Petras Pacenka. Jam talkino raštvedys P. Kupstas ir keliolika vietinių lietuvių milicininkų. 1919 m. vasarą, kai į Punską įžengė lenkų daliniai, Punsko valsčiaus valdyba pasitraukė į Radiškes, o vėliau į Sangrūdą. 1919 m. parapija dar buvo beveik grynai lietuviška. To laiko gyventojų surašymo duomenimis, Punsko parapijoje lietuviais užsirašė 4666 asmenys, lenkais 25, žydais – 289.
1919 m. kun. M. Simonaitis prašė vyskupo atleisti jį iš dekano pareigų, bet vyskupas nesutiko. 1920 m. vasario 6 d. Punsko klebonas buvo suimtas ir įkalintas Suvalkų kalėjime. Ten jis prarado sveikatą ir jėgas. Paleistas pasidarė neveiklus. Mirė 1922 m. Ant jo kapo žmonės pastatė medinį kryželį, kuris ilgainiui gerokai apnyko. Vyresnieji parapijiečiai atsiminė klebono kapavietę, kurią akmenimis pažymėjo po 1957 m. į Punską atėjęs kunigas Antanas Šuminskas.
Sigitas Birgelis
Kun. Juozas ŠVEDAS
Kun. Juozas Švedas – giesmininkas, chorvedys ir visuomenininkas. Gimė 1884 m. lapkričio 10 d. Vilkaviškio apskrityje. Gyveno Marijampolėje, mirė Kaune apie 1973 m. 1905 m. lapkričio 12 d. įšventintas kunigu. Vikaravo Garliavoje (1905–1907 m.), Keturvalakiuose (1907–1917 m.) ir Punske (1917–1922 m.). 1922–1932 m. Punsko Švč. M. Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios klebonas.
Kun. J. Švedas į Punsko parapiją dirbti vikaru atėjo Motiejaus Simonaičio laikais. Jaunas vikaras buvo linksmas, muzikalus, mėgo jaunimą. Pagyvenęs keletą mėnesių parapijoje, susidomėjo jos choru. Darbo jam nereikėjo pradėti nuo pagrindų, nes jo pirmtakas kun. Krakaitis paliko gausų (apie 45 žmonių) ir gerai išmokytą chorą. Pirmojo pasaulinio karo metais kun. Krakaitis, gerai kalbėjęs vokiškai, susitarė su vietos okupacine vokiečių valdžia, kad choristai būtų atleisti nuo prievolių ir priverstinių darbų, tad norinčiųjų giedoti chore netrūko.
Bažnyčios choras
1917 m. kovo 19 d., per Juozapines, kun. J. Švedas pakvietė choro dalyvius pietų, kurie buvo surengti Punsko pakraštyje gyvenančios choristės Rožės Čėplaitės namuose. Kaip prisimena žymus Punsko krašto choristas Kostas Cibulskas, susitikimas buvo nuoširdus ir linksmas. Ilgai dainuota, pasakota įvairius atsitikimus ir anekdotus. Kiekvienas choro dalyvis turėjo sudainuoti savo mėgstamą dainą, nes J. Švedas norėjo susipažinti su choristų galimybėmis, patikrinti jų gebėjimus, balsą ir klausą.
Kunigas nusprendė išmokyti choristus gaidų, o tai buvo visiems didelė naujovė. Chorui išmokus skaityti gaidas, palengvėjo chorvedžio darbas, o giedojimo kokybė pakilo į kitą lygmenį. Kun. J. Švedas pirmiausia mokė lietuviškų dainų, vėliau lietuviškų ir lotyniškų bažnytinių giesmių.
Tuometinis Punsko vargonininkas Baliūnas turėjo gerą muzikinį išsilavinimą, mokėsi pas J. Naujalį. Savo pareigas atlikdavo nepriekaištingai, bet buvo, kaip žmonės sako, „prie cynginio“. Jis mokė chorą tik tada, kai kun. J. Švedas jam pakišdavo po nosim partitūrą su bažnytiniais giedojimais. Pats nerodė iniciatyvos. Per 16 metų darbo Punske savo iniciatyva chorą išmokė tik vienos liaudies dainos „Oi, motule mano“. Kunigas J. Švedas mokė jaunimą gražių lietuviškų dainelių. Pats sukūrė dainelę „Pliuškena į krantus Nemuno bangos“, kuri ilgainiui tapo Punsko himnu. Ar kas šiandien ją atsimena?
1922 m. M. Simonaitis mirė. Jo vieton Marijampolėje reziduojantis vyskupas A. Karosas paskyrė kun. J. Švedą. Padarė jį šešių parapijų dekanu. Deja, Lomžos vyskupas A. Karoso dekreto nepripažino ir Švedui diakono titulą atėmė, palikdamas jį klebonauti Punsko parapijoje.
Kun. J. Švedą ir Punsko bažnyčios chorą
prisimena K. Cibulskas: „[...] 1916 m. kun. Krakaitis iš daugumos jaunimo
rinko tinkamus į chorą. Buvau nuėjęs ir aš, bet mane laikinai atleido, nes į
tenorus turėjau per žemą balsą, o į bosus dar per jaunas buvau. Teko
palaukti.
1917 m. kun. Krakaitį iškėlė, o jo vieton atkėlė kun. Juozą Švedą. Tada aš
įstojau į chorą. Iš pradžių man pasirodė kažkaip nejauku, matyt, kaip ir
visiems naujokams, visų vyresniųjų reikėjo bijotis. Jeigu tik dirsteli į
akis, tai ir paraudonavai, pagalvojai: „Gal aš čia kur nugiedojau negerai?“
Kitąsyk dar kokį žodį kas pasako ar giedant pataiso, tada visai lieki be ūpo
ir imi abejoti, ar galėsi būti tikras choristas. Praėjo dveji metai, aš nė
nepajutau, kad visos baimės pranyko, balsas pasitaisė, sustiprėjo. Netrukus
tas giedojimas ar dainavimas ėjo visai lengvai, ir aš pradėjau galvoti apie
kita.“
Kun. J. Švedas labiausiai mėgo skambinti fortepijonu, bet sugebėjo groti ir kitais muzikiniais instrumentais. K. Cibulskas prašė kunigo išmokyti jį iš gaidų griežti smuiku. Jis sutiko. K. Cibulskui iš pradžių nelabai sekėsi. Vasarą, kai darbų iki kaklo, tik šventadieniais galėdavo paimti smuiką į rankas. Neką geriau būdavo ir žiemą. Jaunas dienas reikėjo jam leisti ne su smuiku, bet kluone su spragilais.
„Praėjo nemažai laiko, – prisimena K. Cibulskas. – Aš iš palengvo, kun. Švedo padedamas, visas gamas su diezais ir bemoliais išėjau, taip susipažinau su visais kitais gaidų ženklais. Tokiu būdu tą savo pradinį muzikos mokslą ir užbaigiau, toliau mokytis nebuvo kaip. Po kiek laiko pats pradėjau galvoti, kad reikėtų išmokyti kokią dainelę keturiems balsams. Man labai rūpėjo, kaip toji pirma mano mokyta dainelė skambės. [...] Ketvertą visados lengviau mokyti negu chorą, nes ketvertas būna iš geriausių balsų. Kad ir pirmą dainą mokinau, bet visi dainininkai buvo rinktiniai, taigi išmokom gana greitai ir gerai. Tos mano pirmos dainelės išmokiau 1922 m.“
J. Švedas buvo labai reiklus ir griežtas chorvedys. Švč. Mergelės Marijos šventei jis buvo parinkęs daug naujų giesmių. Buvo labai patenkintas ir laukė dienos, kada choras užgiedos bažnyčioje. Prieš pat Žolinę surengė paskutinę generalinę repeticiją. Į ją neatėjo viena choro pirmūnė – Ona Mazauskaitė. Choro vadovas laukė, choras nekantravo. Kun. J. Švedas labai susinervino ir visą chorą paleido namo, o naujai išmokytų giesmių neleido giedoti.
Visų šventųjų procesija į kapines
Kaip pasakojo seniausia mūsų krašto gyventoja Anelė Maksimavičienė, seniau žmonės nesirūpino taip kaip dabar savo mirusiaisiais. Į kapines retai kas eidavo, o tik vienas kitas kapus tvarkydavo. Ėjimai į kapus Visų šventųjų dieną prasidėjo kunigo Juozo Švedo laikais.
O buvo taip. 1923 m. rudenį Punsko klebonas J. Švedas iš sakyklos paskelbė, kad lapkričio pirmąją ruošiama gedulinga procesija į parapijos kapines. Ragino parapijiečius tvarkyti kapus ir dalyvauti procesijoje. „Aš manau, – sakė per pamokslą klebonas, – kad visoj parapijoj nėra tokios šeimos, kuri tose kapinėse neturėtų palaidotų artimųjų giminių ar pažįstamų.“
Punsko krašto chorvedys K. Cibulskas prisimena: „1923 m. lapkričio 1-ąją žmonių priėjo, privažiavo į Punską kaip į atlaidus, namuose liko tik po vieną žmogų. Paskirtu laiku, 10 val. ryto, kada procesija jau buvo pasiruošusi, klebonas išėjo į priekį, ir visi giedodami pajudėjo į kapines. Kai nuėjo, tai pirmiausia visa procesija suėjo į koplyčią. Klebonas atlaikė gedulingas mišias už mirusiuosius, paskui visi ėjo į kapinių vidurį prie numatyto kapo. Ten buvo atlaikytos pamaldos už mirusiuosius, choras sugiedojo kelias giesmes, „Viešpaties Angelą“, ir tuo bažnytinės pamaldos pasibaigė. Po pamaldų kiekvienas parapijietis ėjo prie savo artimųjų kapų, degė žvakutes, lankė kitus kapus, žvalgėsi, kaip kitų kapai sutvarkyti. Paskui visi grįžo į koplyčią, pasiėmė kryžių, vėliavas, ir giedodami patraukė į bažnyčią. Po gedulingos ceremonijos visi skirstėsi į namus. Tokia gedulinga procesija į kapines buvo patenkinti visi parapijos gyventojai. Klebonas J. Švedas šią tradiciją kartojo kasmet, kol buvo Punsko parapijoje.“
Punsko parapijos mirusieji buvo laidojami, kaip ir dabar, kun. Simono Norkaus įsteigtose naujosiose kapinėse. Kelias į jas, ypač pavasarį ir rudenį, buvo nepervažiuojamas. Ratai klimpo iki ašių, pėstieji – kone iki kelių. Keletą mėnesių prieš pirmąjį Visų šventųjų dienos ėjimą į kapines, 1923-iųjų vasarą, kun. J. Švedas sušaukė parapijos tarybą. Susirinkusieji pritarė klebonui, kad kelią taisyti reikia. Nutarta jį ne žvyruoti, bet išgrįsti. Kitą sekmadienį klebonas sušaukė parapijiečių sueigą. Susirinkimui vadovavo jis pats. Papasakojo apie ketinimą taisyti kelią bei parapijos tarybos nutarimą. Dauguma susirinkusiųjų pritarė kunigui, bet buvę ir tokių, kurie prieštaravo. Klebonas nustatė, kiek kuris ūkininkas turi paaukoti pinigų, kiek atvežti akmenų, smėlio ir žvyro. Parapijiečiai gausiai atėjo talkon. Grindėjais pasirūpino pats klebonas. Darbas ėjo labai sklandžiai. Visi net nepajuto, kaip per kelias savaites kelias buvo išgrįstas.
Punsko bažnyčios vargonai
Kitas svarbus kun. J. Švedo nuopelnas – Punsko bažnyčios vargonai. Klebonas pradėjo įtikinėti žmones, kad bažnyčiai naujų vargonų reikia. Deja, jie kainavo daug daugiau nei kelio taisymas. Daugelis parapijiečių pritarė J. Švedo planams. Dvasininkas, sužinojęs, kiek vargonai kainuos, nustatė, kiek reikia sumokėti nuo vieno parapijos margo. Beje, to neužteko. Pradėjo kiekvieną šventadienį bažnyčioj šiam tikslui rinkti pinigus. Kai paaiškėjo, kad žmonės pinigų neturi, paskelbė, kad jie gali atnešti ir materialinę auką, paaukoti, kas ką gali. Nesvarbu, ar tai bus brangus daiktas, ar ne. Moterys sunešė staltiesių, rankšluosčių, mezginių, pirštinių ir kitų daiktų, vienas ūkininkas paaukojo aviną. Tai buvo didžiausia auka.
K. Cibulskas pasakoja: „Kai žmonės aukas jau nustojo nešti, klebonas pasikvietė loterijos komisiją, suskaičiavo visus suneštus daiktus, paskui pridarė tiek pat bilietų, užrašė daiktų pavadinimus, susuko bilietus į tūteles, užklijavo ir supylė į krepšelį. Bilieto kaina buvo pusė zloto, vadinasi, tuščio bilieto nebuvo nė vieno. Kai jau viskas buvo sutvarkyta, tai vieną sekmadienį po pamaldų žmogus, kuris buvo paskirtas bilietus pardavinėti, atsinešė staliuką, pasistatė aikštėje netoli šventoriaus ir pradėjo pardavinėti. Pirmą bilietą nusipirko pats klebonas Švedas. Paėmęs išvyniojo ir rado parašyta – „10 grafkių“. Imdamas tas „grafkes“ pats juokėsi ir visi žmonės juokėsi. Smulkius loterijos daiktus atiduodavo vietoj, prie staliuko, o vertingi buvo pas kleboną. Laimėjus didesnį daiktą, pardavėjas ant bilieto paliudija, ir žmogus eina pas kleboną jo atsiimti. Kas nori lošti, sumoka pusė zloto ir tada gali pats traukti bilietą iš to krepšelio.“
Vieni lošdavo, kiti stebėdavo, kas ką ištrauks. Kai vienas jaunuolis ištraukė žinduką, visi prapliupo juokais. Petras Svetlauskas iš Trakiškių atsivedė 10 metų dukrelę, kuri ištraukė aviną. Ir vėl visiems buvo linksma.
Loterija veikė kiekvieną sekmadienį, kol neliko bilietų. Dėl to klebonui pavyko savo tikslą pasiekti ir maždaug po dvejų metų, 1927-aisiais, parapijiečiai išgirdo naujus vargonus. Juos derino žymus Lietuvos kompozitorius Juozas Naujalis.
Punsko bažnyčios varpai
Punsko bažnyčia, praradusi varpus per Pirmąjį
pasaulinį karą, neturėjo jų iki 1928 m., kol kun. J. Švedo pastangomis
nupirkti nauji. Parapijoje buvę 15 000 margų žemės, o varpai kainavę 15 000
zl. Taigi ūkininkas turėjęs aukoti po 1 zlotą nuo margo. Kai kurie
parapijiečiai pavasarį sumokėjo abi dalis. Tiems, kam reikėjo mokėti rudenį,
buvę sunku. Rugių, pavasarį kainavusių 30 zl už karčių, rudenį net už
10 zl nepirkta. Sekmadienį kunigas Švedas, pasidėjęs šventoriuje stalelį,
parapijiečių gražiai prašė, kad šie neitų į smuklę, negertų degtinės, o
pinigus aukotų bažnyčios varpams. Kunigas pasidarė nervingas, vaikščiojo po
kaimus, prašė aukų. Nepaisant visų sunkumų, nepasiturintiems žmonėms
įsipareigojimus dovanojo.
Teritoriniai pakeitimai
Kun. J. Švedo laikais keitėsi Punsko parapijos ribos. 1926 m. Budzisko gyventojai prašėsi priimami į Punsko parapiją, nes – kaip rašė vyskupui – jie siena atskirti nuo parapijos Liubave. Naujas Lomžos vyskupas Stanislovas Kostka Lukovskis (Stanisław Kostka Łukowski) prašymą patenkino. Ne tik kaimai, bet ir atskiros šeimos pareikšdavo norą priklausyti vienai ar kitai parapijai. Taip atsitiko su kai kuriomis Damnioko kaimo šeimomis. Dešimt šio kaimo ūkininkų vyskupo prašė priskirti juos Punsko parapijai. Peticiją pasirašė: A. Švedas, J. Vasiliauskas, A. Stepanavičius, K. Jonuška, A. Pauliukonis, J. Ambrazevičius, P. Kasickas, A. Jonuška, J. Štuka ir V. Vasiliauskas. Vyskupas Punsko klebonui J. Švedui rašė, kad nuo 1927 m. liepos 1 d. išvardintos ūkininkų šeimos yra jo parapijiečiai. Po dvejų metų nuo Punsko parapijos atskirtas dar vienas kaimas – Seivai. Šio kaimo gyventojai, įsikūrę arčiau Smalėnų bažnyčios, pasiprašė priskiriami Smalėnų parapijai. 1908–1928 m. būta didžiausių teritorinių pakeitimų visoje Punsko parapijos istorijoje. Iš anksčiau jai priklausiusių 89 kaimų beliko 39.
Pamaldų tvarka. Nesutarimai
Iki 1932 m. kiekvieną pirmą mėnesio penktadienį
Punsko bažnyčioje vykdavę mėnesiniai atlaidai. Toli gražu ne kiekviena
parapija tokius atlaidus turėjo. Turbūt šias teises išsirūpino 12 parapijų
dekanas kun. Motiejus Simonaitis. Sekmadieniais Suma buvo atnašaujama
11 val. Po rožančiaus aplink bažnyčią eidavo iškilminga procesija su
altorėliais ir vėliavomis. Po procesijos buvo šv. Mišios, o po jų pamokslas.
Kai 1932 m. lenkai gavo savo pamaldas, mėnesiniai atlaidai panaikinti, o šv.
Mišių tvarka buvusi tokia: prieš Sumą lietuviškas pamokslas, vėliau
procesija aplink bažnyčią, po jos bendros lenkams ir lietuviams lotyniškos
pamaldos, po jų – lenkiškas pamokslas, lenkiški giedojimai ir mišparai.
Kun. J. Švedui klebonaujant per Velykas žmonės
į Punską atvykdavo neretai iš vakaro. Šeimininkės iš namų pasiimdavo valgio
sau ir elgetoms. Elgetų Punske, kaip ir kitose parapijose, būta daug. Jie
apsėsdavę bobinčių dviem eilėm, kad sunku būdavę praeiti. Tais laikais
žmonės buvo labai religingi. Per adventą ar gavėnią jie namuose giedodavo
religines giesmes, Graudžius verksmus. Gegužės mėnesį ateidavo į namus, kur
buvo įrengtas Marijos garbei altorėlis, ir giedodavo
Švč. Mergelės Marijos litaniją. Birželį giedodavo Švč. Jėzaus Širdies
litaniją, o spalį kiekvienas savo namuose rožančių. Per Kryžiavas dienas
parapijiečiai rinkdavosi prie kryžių ir giedodavo Visų šventųjų litaniją.
Kaip minėjau, 1932 m. lenkai gavo savo
pamaldas. Punsko parapijoje tuomet kilo nesusipratimų tautiniu pagrindu.
Antai lenkai panoro nešti procesijoje lietuviškus altorėlius ir vėliavas su
lietuviškais užrašais. Dėl paprastų altorėlių lietuviai nesiderėjo, bet dėl
gražesnių, papuoštų tautinėm spalvom stojo piestu. Nepadėjo kunigo
aiškinimai, kad lietuviams garbė, jei lenkai neša jų altorėlius. Į kivirčą
įsimaišė ir lenkų policija. Kun. J. Švedas, matydamas, kad reikalai blogi,
per
šv. Pranciškaus atlaidus (rugsėjo 17 d.) pabėgo į Lietuvą. Punske jis išbuvo
iki 1936-ųjų. Palikęs Punską, kur klebonavo 14 metų, apsigyveno Kaune.
Sigitas Birgelis
Kun. Vaclovas BUDREVIČIUS
Kun. Vaclovas Budrevičius gimė 1886 m. Kalvarijoje. 1909 m. įšventintas kunigu. Vikaravo Teoline (1909 m.), Mazovijos Vysokyje (1910 m.), Kuleše Košcelnėje (1915–1919 m.), Sokoluose (1916 m.). Buvo klebonas Dobryle (1918–1922 m.), Smalėnuose (1922–1932 m.), Punske (1932–1936 m.) ir vėl Smalėnuose (1936–1956 m.). Mirė 1956 m. Smalėnuose.
Kadangi kunigas V. Budrevičius buvo gimęs
Lietuvoje, Lenkijos valstybės saugumo organams jis atrodė įtartinas ir ne iš
karto jam suteikta Lenkijos pilietybė. 1927 m. jis buvo netgi areštuotas.
Kratos metu rasta religinė literatūra lietuvių kalba. Vyskupui
tarpininkaujant kunigas paleistas. 1928 m. Smalėnuose jis įkūrė Gyvojo
rožančiaus draugiją. Šioje bažnyčioje buvo meldžiamasi lietuvių ir
lenkų kalbomis. 1932 m. kunigas buvo perkeltas klebonu į Punską. Čia jis su
parapijiečiais ir su parapijos choru nesutarė. Bandė įvesti grigališkuosius
giedojimus, bet tai nepatiko chorui ir žmonėms. Kunigas norėjo suburti naują
chorą, o seną boikotuoti, kas nelabai sekėsi. Parapijiečiai priešinosi
klebonui. Matydami, kad su klebonu gražiuoju nesusitars, prašė vyskupą
iškelti jį iš Punsko.
1935 m. iš Punsko išėjo vargonininkas A. Baliūnas, didelis klebono
šalininkas, o 1936 m. ir pats kunigas V. Budrevičius.
Kaip yra pasakojęs Juozas Vaina, V. Budrevičius pamokslus sakydavo užsimerkęs. Turėjo fenomenalią atmintį. Buvo apsiskaitęs, kalbėdamas dažnai užsimerkdavo, tarytum iš atminties skaitydavo.
„Kartą Lomžos kurija raštiškai Smalėnų klebonui V. Budrevičiui priminė, kad jo parapija dar nėra įmokėjusi kunigų seminarijos išlaikymui. Klebonas atrašęs, kad kai užauginsiąs meitėlį ir parduosiąs, tai atsiųsiąs. Mat kurijos potvarkiu atšauktos pamaldos lietuvių kalba Smalėnų parapijoje. Atseit lietuviai nenori remti, o lenkų mažoka, tai tenka palaukti, kol penimis užaugs.“ (Iš J. Vainos užrašų)
„Punsko gydytojas Jurgis Romanas, kun. Budrevičiaus pamokslų liudininkas, pasakojo, kad klebonas Vaclovas Budrevičius sakydavo ilgus pamokslus, žmonėms nelabai suprantamus. Pamokslą dažniausiai pradėdavo: „Pamąstykime, Dievas yra ar ne“, o paskui filosofiškai išvedžiodamas savo mintis, pateikdamas daug įvairių faktų, pamokslą užbaigdavo: „Taigi, girdite ir matote, Dievas visgi yra“.
Apie 1954 metus kun. V. Budrevičius gulėjo Suvalkų ligoninėje (sirgo plaučių džiova). Į jo palatą kasdien susirinkdavo daug ligonių iš kitų palatų ir su dideliu susidomėjimu klausydavo kunigo įvairių pasakojimų, – pasakodavo gydytojas J. Romanas.“ (Iš Marytės Misiukonienės užrašų)
Sigitas Birgelis
Kun. Antanas Žievys
Kun. Antanas Žievys gimė 1886 m. vasario 11 d. Kuodžių kaime, Sintautų parapijoje. Mirė 1949 m. rugpjūčio 30 d. Punske. Palaidotas Punsko kapinėse. 1908 m. baigė Seinų kunigų seminariją. 1909 m. Varšuvoje įšventintas kunigu. Jaunystėje buvo aktyvus laikraščio „Šaltinis“ bendradarbis ir rėmėjas. Seinuose dėl jauno amžiaus įšventintas tik diakonu. Kunigo šventinimus gavo Varšuvoje po metų – per 23-iąjį gimtadienį.
Kun. A. Žievys dirbo įvairiose Lenkijos parapijose: Ilguvoje, Teoline, Silvanonyse, Ročkose, Kapicėje, Osovece, Rydzeve. Ilgus metus tarnavo Lenkijos kariuomenės karo kapelionu (jam suteiktas majoro laipsnis). Išėjęs į atsargą, persikėlė į Punską, kur nuo 1936 m. buvo parapijos klebonas.
Kunigo keliai Punske buvo ne rožėmis kloti. Jam prisiėjo dirbti sielovadoje vienu sunkiausių laikotarpių Punsko parapijos istorijoje.
Kun. A. Žievys liko žmonių atminty kaip rimto būdo, sumanus ir veiklus klebonas. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą jo rūpesčiu buvo atnaujinta bažnyčia, išdažytas šventovės vidus ir atnaujinti šoniniai altoriai.
Daug rūpesčių klebonui sukėlė parapijiečių tarpusavio santykiai. Punsko parapijoje gyventa ir lietuvių, ir lenkų, o tarp jų kildavo konfliktų. Kartą per atlaidus, ruošiantis procesijai, buvo išprovokuotas incidentas. Lenkai norėjo nešti lietuviškas vėliavas, lietuviai jiems neleido. Įvyko susistumdymas. Kitą kartą prieš Velykas, Didžiojo penktadienio vakarą, kai bažnyčioje buvo tik kelios moterys, du jauni vyrukai nuplėšė nuo Kristaus kapo lietuvišką užrašą „Išsipildė“. Po to incidento buvo kabinamas tik lotyniškas užrašas.
Antrasis pasaulinis karas suteikė kun. A. Žieviui daug naujų rūpesčių. Karo pradžioje Punską užėmė Raudonoji armija. Sovietai kuriam laikui kleboną ištrėmė į Rudaminos parapiją. 1941 m. birželį parapijos pastatuose apsigyveno vokiečių kariai, kurie per neatsargumą padegė kleboniją. Ugnis greitai plėtėsi. Nežinia, kiek klebonui pavyko išgelbėti savo daiktų. Nepaisant netekčių, vokiečiai apkaltino jį sabotažu. Po gaisro kun. A. Žievys apsigyveno name, kuriame gyvenęs vikaras.
Vėliau vokiečiai liepė bažnyčią uždaryti, nes atseit Lenkijoje plinta dėmėtoji vidurių šiltinė ir reikia vengti didesnių žmonių susibūrimų. Tai buvo netiesa, nes Punsko apylinkėje niekas šiltine nesirgo.
Pas kleboną pradėjo lankytis vokiečių valdininkai: žandarų viršininkas ir viršaitis. Kaip pasakojo vietos gyventojai, pastarasis buvo tipiškas hitlerininkas. Pasak vienų žmonių pasakojimų, jis buvęs Klaipėdos vokietis, kiti teigė, kad kilęs iš Rytprūsių. Viršaitis mokėjo lietuviškai, nors kalbėdamas įterpdavo vokiškų žodžių. Jis buvęs didelis alkoholio mėgėjas. Hitlerininko vizitai kun. A. Žieviui buvo košmaras. Šis teiravosi, kokios nuotaikos parapijoje, ar kunigas nežinąs, kur slapstosi žydai, ar apylinkėje neveikia partizanai. Dvasininkas vaišino viršaitį degtine, o šis versdavo kleboną gerti lygiomis. Kunigas nebuvo alkoholio mėgėjas, turėjo silpną galvą ir širdį. Greitai „nukrisdavo“.
Vokiečiai susidomėjo ir Punsko bažnyčios varpais, kuriuos, pasak jų, galima buvo panaudoti karo reikalams. Kelis kartus buvo atvažiavę jų paimti, bet klebonui beveik neįtikėtinu būdu pavyko varpus apginti. Turbūt jis įtikino vokiečius, jog tai ne vienalytis metalas, o metalų mišinys, ir naudos iš jų karo pramonei nebūsią. Taigi jei ne kun. A. Žievys, Punsko parapija būtų neturėjusi varpų.
Sunkūs parapijai ir jos klebonui buvo ir
pirmieji pokario metai. Punske įkurdintas lenkų pasienio kariuomenės
dalinys. Kareiviai atšiauriai žiūrėjo į šio krašto lietuvius. Per
lietuviškas pamaldas jie triukšmingai įžygiuodavo su automatais ir sukeldavo
sumaištį. Kareiviai siekė paveikti kleboną. Argumentavo, kad čia Lenkija, o
bažnyčioje meldžiamasi nesuprantama kalba. Ne dėl to jie atseit kovoję
fronte. Klebonas aiškino, kad čia dauguma lietuvių, todėl ir pamaldos būna
lietuviškos. Kareiviai neatstojo ir tvirtai laikėsi savo. Jų įsitikinimu,
1941 m. lietuviai išvažiavo į Lietuvą, liko tik saujelė nacionalistų.
Klebonas, kaip pasakoja žmonės, tada atsakęs, jog galį jį areštuoti, bet jis
jiems nepaklusiąs, nes įsakinėti klebonui gali tik vyskupas.
Į kuriją pradėjo plaukti raštai, kuriuose argumentuota, kad šioje parapijoje
lietuvių tik saujelė, kad pamaldos lietuvių kalba Punske žalingos ir
nereikalingos. Įtampa augo.
Gavėnioje, kai po Sumos turėjo būti giedami lenkiškai „Graudūs verksmai“, lietuviai ėmė eiti iš šventovės. Prie durų jų laukė automatais ginkluoti kariai. Žmonės grįžo atgal ir per zakristiją movė į šventorių, o iš ten per šoninius vartelius – į miestelį. Daugelis išėjusiųjų iš bažnyčios bėgo per ežerą, nes eiti per miestelį buvę pavojinga. Pasigirdo automatų serija. Žmonės išsigando. Po kelių minučių viskas nutilo. Kareiviai išsisklaidė. Pasirodė, kad vienas neblaivus kareivis peršovė kitam kareiviui koją. Kaip po šio ir panašių incidentų jautėsi klebonas, rašyti nereikia.
1946 m. naujai paskirtas Seinų klebonas J. Zlotkovskis (J. Złotkowski) panaikino Seinų bazilikoje lietuviškas pamaldas. Jis laiške kurijai rašė, kad pamaldos lietuvių kalba yra Bažnyčiai žalingos, jos provokuoja konfliktus, kuriais gali pasinaudoti komunistinė valdžia. Jis raginąs kuriją lietuvius kunigus iškeldinti, o jų vieton atsiųsti lietuvių kalbą mokančius lenkus. Pasak kunigo, tokiu būdu lietuvių šovinizmas būtų nugalėtas.
Kun. A. Žievio padėtis pasidarė dar sunkesnė. Per visą 1946 m. gavėnią ir pačias Velykas Punsko krašto lietuviams nebuvo leista melstis bažnyčioje gimtąja kalba. Parapijos lenkai, kurių buvo ne visai 15 proc., reikalavo panaikinti lietuviškas pamaldas. Juos atvirai rėmė Punske dislokuota pasienio apsaugos kariuomenė. Seivų valsčiaus vadovybė reikalavo iš klebono nedelsiant „normalizuoti“ padėtį. Kun. A. Žievys nusprendė ir lietuviškas, ir lenkiškas pamaldas atnašauti pakaitomis, kas antras sekmadienis. Prieš lietuviškas pamaldas Punsko bažnyčioje aiškiai pasisakė Seivų valsčiaus valdžia. Ją rėmė lenkų kariuomenė ir nemažai lenkų kilmės parapijiečių.
1946 m. pavasarį sienos apsaugos posto kariai pareikalavo iš Smalėnų klebono kun. Vaclovo Budrevičiaus panaikinti lietuviškas pamaldas. Šioje parapijoje buvo maždaug tiek pat lietuvių ir lenkų tikinčiųjų. Čia pamaldos lietuvių kalba atnašautos kas antrą sekmadienį. Šiokiadieniais šv. Mišios vykdavo tik lenkiškai. 1946 m. Seivų ir Krasnapolio valsčių valdžia pranešė kurijai, kad visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Smalėnų parapijoje yra tik 43 lietuviai ir lietuviškas pamaldas reikia panaikinti.
Po karo Punsko krašto lietuviai, baimindamiesi deportavimo į Sovietų Sąjungą, gatvėse ir kitose viešose vietose vengė kalbėti lietuviškai. Nepaisant to, protesto laišką kurijai pasirašė 368 parapijiečiai. Kurija laišką ignoravo. Kun. J. Zlotkovskis ragino vyskupą lietuvių „grafomanų“ laiškų neskaityti – iš karto juos mesti į atliekų dėžę.
1947 m. rudenį Suvalkų storasta Henrikas Mateičikas (Henryk Matejczyk) pareikalavo kun. A. Žievį iškelti iš Punsko, nes pasak jo, klebonas ne tik toliau sakąs lietuviškus pamokslus, bet ir padedąs žmonėms, kuriems gresia iškeldinimas į Sovietų Sąjungą. Jo nuomone, Punsko klebonas siekiąs lietuvinti čia gyvenančius lenkus ir esąs vienas iš nedaugelio Suvalkų apskrities dvasininkų, kurie aktyviai veikia prieš dabartinę santvarką. Lenkų saugumas pradėjo kunigą sekti.
1948 m. ataskaitoje Suvalkų storasta rašo, kad
kun. A. Žievys ir toliau vykdo bažnyčioje šovinistinę veiklą. Apie
dvasininko darbus jis informavo Balstogės vaivadą ir Visuotinės
administracijos ministeriją. Atrodo, buvo ruoštasi kun. A. Žievį suimti, bet
nepavyko. Jis mirė
1949 m. rugpjūčio 30 d. Palaidotas Punsko kapinių koplyčios rūsyje.
Sigitas Birgelis
Kun. Kazimieras RAMANAUSKAS
Kun. Kazimieras Ramanauskas gimė Kalvarijoje. Punske klebonavo 1949–1956 m. Gerai kalbėjo lietuviškai, nors save laikė lenku. Prieš Antrąjį pasaulinį karą, klebonaujant Antanui Žieviui, Punske buvo vikaru. Karo metu, pabūgęs vokiečių represijų, pasitraukė į Kalvariją. Po A. Žievio mirties (1949 m.) buvo paskirtas Punsko klebonu ir klebonavo iki 1956 m.
Kaip prisimena Punsko parapijos gyventojai, kun. K. Ramanauskas gerai sugyveno su bažnyčios choru, žmonių buvo kviečiamas į vestuves, gegužines ir kitas šventes. Būdamas blaivininkas, norėjo, kad blaivi būtų ir parapija. Į aukso knygą įrašydavo sutuoktinius, kurių vestuvėse nebuvo vaišinama degtine. Juos tuokdavo nemokamai. Į sidabro knygą įrašydavo tuos, kurie savo vestuvėse vaišindavo tik vynu. Iš tokių imdavo tik pusę priklausančio užmokesčio. Klebonas pats stengėsi dalyvauti vestuvėse ir skatino žmones negerti. Degtinė ant stalų atsirasdavo jam išvažiavus namo. Apie tai sužinojęs, klebonas stengėsi vestuvėse būti ilgiau, kartais net iki pabaigos. Bet ir tada vestuvininkai surasdavo išeitį. Aiškindavosi: „Šeimininkas žadėjo degtinės neduoti, bet vestuvių vyresnysis yra svotas. Jis stato, jis ir atsako. Jis klebonui nepažadėjo.“
Lomžos vyskupas bandė paveikti kleboną, kad jis ribotų lietuviškas pamaldas Punsko bažnyčioje. Nors kun. K. Ramanauskas norėjo gražiai sugyventi su parapijiečiais, tačiau vyresnybės spaudžiamas pakeitė šv. Mišių tvarką. Tai sukėlė lietuvių parapijiečių nepasitenkinimą. Šito klebonas negalėjo pakęsti ir paprašė vyskupo perkelti jį į grynai lenkišką parapiją.
Kaip yra užrašęs Juozas Vaina, kunigas K. Ramanauskas iš naujos parapijos laiške Punsko parapijiečio klausė: „Ar jau košė Punske verda?“
Sigitas Birgelis
Kun. Stanislovas KAMINSKIS
Lietuviškai nemokantis kun. Stanislovas Kaminskis (Stanis
