Sąžinės sąskaita ar sąžinės ištyrimas?

 

Matome, kad svarbu ne tik ką, bet ir kodėl padarome. Būtina savęs paklausti, iš kur kyla veiksmas, mintis ar išgyvenimas. Esmė – suvokti žalingų veiksmų, norų ar nusitekimų priežastį, nes tada visi nepasikeičiame ir „trepsime vietoje“. Dvasios gyvybei svarbu ne tik išpažinti Dievą, bet ir sąmoningai gyventi krikščioniškais principais. Dėl to svarbu ne vien „skaičiuoti, ką padariau“, bet ir tirti sąžinę, tada išpažinti klaidas, galėtis, dėkoti už atleidimą ir pasirinkus gėrį gyventi atnaujintą meile. Bažnyčia mums primena, kad tikrasis atsivertimas ir atgaila yra ne tik blogio išpažinimas, bet ir tikrosios vidinės laisvės suvokimas bei jos pasirinkimas. Be to, atgaila neatsiejama nuo veiksmo, nuo ryžto daryti gerą. Sąmoningas gėrio darymas kaip tik ir liudija atsivertimą ir naują gyvenimą. Pagaliau svarbu pastebėti, Ką Viešpats mums nori pasakyti per mūsų ribotumus: per juos jis atskleidžia savo gailestingumą ir malonę. Matome, kad svarbiau kitam padėti nei smerkti jį dėl klaidų ar nusikaltimų.

 

Dievo atžvilgiu

Koks mano pasitikėjimas Dievu? Kiek gyvenimu liudiju Viešpatį? Ar meldžiuosi tik tada kai prispaudžia bėdos? Kaip atpažįstu Dievą savo ir kitų gyvenime? Ar malda palydžiu dienas, savaites? Ar dalyvauju šv. Mišiose? Ar tradicinė malda man sava ir priimtina? Ar tariu Dievo vardą su pagarba, ar tikiuosi Jo malonės? Ar nesigėdiju pasirodyti krikščionimi? Ar priimu sprendimus pagal krikščioniškus principus? Kaip stengiuosi pažinti Dievą? Ką darau kad tobulėčiau dvasiškai? Kaip? Kada?

 

Artimo atžvilgiu

Ar sugebu atleisti, užjausti ir padėti kitam? Ar esu kantrus, garbingas, teisus? Ar mintyse ir kalbėdamas neteisiu kitų? Ar neišnaudoju, neapgaunu, nežeminu mažesniųjų ir silpnųjų? Ar atpažįstu pavydą, pyktį, kerštą, baimę? Ar rūpinuos vargšais ir

sergančiais, ištiktais bėdos? Ar kitų nepaskatinu daryti bloga? Kokį kitiems darau pavyzdį? Kokią atsakomybę jaučiu prieš kiekvieną šeimos narį? Ar priimu teikiamą gyvybę, ar padedu senesniesiems ir ligoniams išlaikyti orumą ir viltį? Kiek jaučiu atsakomybę už teisingumą ir tiesą visuomenėje ir ar saugau aplinką?

 

Savęs atžvilgiu

Ar priimu gyvenimą ir save patį kaip Dievo dovaną? Ar nepiktnaudžiauju valgymu, gėrimu, rūkymu? Ar pasirūpinu savo sveikata? Kaip ugdau širdies, minčių, darbų tyrumą? Ar esu nuolankus ir romus?

 

Ar galiu tikėtis Dievo atleidimo?

Mūsų Kūrėjas – Dangiškasis Tėvas – iš meilės kuria, palaiko ir gelbsti pasaulį. Jis „neskubus rūstauti ir gailestingas“, bet kartu ir teisingas; Jis laukia mūsų ir niekada neatmeta „sugraudintos širdies“.

 

Ar išpažintis nėra žmogaus išgalvota?

Šimtmečiais Bažnyčia ištikimai švenčia šį sakramentą sekdama Jėzaus nurodymą veikti Šventosios Dvasios galia ir tęsti Jo išganymo ir gydymo darbą: „kam atleisite.., kam sulaikysite..,“ (Jn 20, 21 – 23). Jėzus, mūsų Viešpats ir Išganytojas, taip pat ir mūsų gydytojas, laukia mūsų, kad galėtų laiminti.

 

Kada eiti išpažinties?

Rimtai ir sunkiai nusigręžus nuo Dievo (sąmoningai, sąmoningai ir apgalvotai pasirinkus blogį) būtina sakramento malonė, atkurianti ryšius su Dievu ir vienų su kitais. O jei nesame atsisakę Viešpaties, bet apmąstome minčių, sprendimų ir veiksmų pasekmes, sakramento malonė stiprina ryšius su Tėvu ir bendruomene. Dažnumas priklauso nuo sąmoningumo.

 

Gyvenimas – „kelionė atgal į Tėvo namus“. Kiekvienas keliaujame skirtingai, vedami malonės ir sąmoningumo. Šiuo sakramentu išpažįstame mintimis, veiksmais ir apsileidimais prasižengę meilės įstatymui.

 

Kodėl išpažinti?

Nėra nė vieno, kuris nebūtų nusidėjęs. Nors esame gavę Šventąją Dvasią, neretai mąstome ir veikiame priešingai Evangelijai. „Kas sakosi esąs be nuodėmės tas yra melagis“ (plg. 1 Jn 1, 8) ir aklas. Visi pasielgiame neteisingai prieš Krikštu gautą tapatybę – įsūnystę – visiems reikia Dievo atleidimo.

Antra vertus, mano geri ir neigiami veiksmai su aplinkiniais, t.y. su Kristaus kūnu – svarbu pripažinti šį bendruomeninį ryšį.

 

Ar būtina eiti pas kunigą?

Siųsdamas savo Dvasią, Jėzus leido apaštalams tęsti Jo darbą, žinodamas žmogaus trapumą ir būtinumą apčiuopiamai būti Jo malonės paliestam. Žmogaus prigimčiai gyvybiškai svarbu patirti neregimą, bet tikrą Gailestingumą; kita vertus, galima sakyti, jog Visagalis trokšta būti žmogaus priimtas, kad patirtų iki žmogaus nusilenkiančią begalinę meilę. Visi turime savitus būdus vieni kitų atsiprašyti, gailėtis, atsilyginti, susitaikinti. Šis sakramentas – regimas būdas patirti Viešpaties apkabinimą.

 

Kas yra nuodėmė?

Nusidėti reiškia „nepataikyti“ į taikinio centrą – šiuo atveju, į Dievo ir artimo meilės „centrą“. Sąmoningai ir apgalvotai pasirinkdami blogį atsisakome ryšio su Dievu. Kita vertus, nuodėmė – tai ne vien atsisakymas Dievo ar nesilaikymas Jo įstatymų, bet dar svarbiau – tai atsisakyti, spręsti ir veikti be meilės, leisti sau prasižengti, apsileisti, likti abejingam meilei – „Viršum visko tebūnie meilė“. Ne tiktai, nuodėminga leisti sau gyventi be Dievo, ar tarsi Jis būtų tik šalia, o mes gyvename nejautrūs kitiems, savanaudiškai.                                                 

 

Ar teisybė, kad nuodėmė gali pavergti?

Neapgalvoti sprendimai, bejausmiai ir be atsakomybės veiksmai tampa įpročiu ir mus pavergia. Juolab kad neatpažindami Dangiškojo Tėvo esybės ir veikimo, lengvai pasišaliname nuo Jo ir apsiprantame gyventi, tarsi Dievo nebūtų. Neretai tai nuveda į dvasinę ir psichologinę mirtį; šitaip galime tapti blogio vergais.

 

Asmeninis gailesčio aktas

Mano Dieve, iš visos širdies gailiuosi už savo nuodėmes. Įžeidžiau Tave, be galo gerą ir vertą būti mylimą labiau už viską; įžeidžiau ir Tavo mylimus žmones. Prisidėjau prie blogio savo aplinkoje. Tu manęs nebaudi, bet atleidi mane gydydamas ir suteikdamas savo gailestingumą. Tau padedant ryžtuosi Tavęs nebeįžeisti, neskleisti blogio. Ryžtuosi saugotis nuodėmės ir progos nusidėti. Padėk, Viešpatie, man šį pasiryžimą įvykdyti.

Jėzau, mano Išganytojau, broli ir Viešpatie, savo mirties ir prisikėlimo paslaptimi Tu išlaisvinai mane iš mano nuodėmių ir gydai mano sielą, tad suteikęs savo ramybę, padėk man skleisti meilės, teisingumo ir tiesos vaisius.

 

Dabar ryžtuosi atlikti savo išpažintį...