Pempel pempel kuodotoji…
Arčiau pabaigos nei pradžios. Gervės lipdamos ant užpenčių vis dažniau padrasko nebaigtus darbus laukuose. Rodos, nėra ten ko ieškoti. Jaučia, tai ir randa. Kas dieną klykdamos prisišaukia kompanijos. Žiūrėk, tuoj dangų praskina pulkas žąsų. Nespėji pamatyti, kad ežeruose jau baltuoja gulbės.
…kame tavo kamarėlė languotoji?
Gavėnia. Einant tikėjimo pėdomis, nelabai galima linksmintis ir puotauti. Na, močiutės sakydavo, kad šis laikotarpis dar rimtesnis ir griežtesnis nei adventas. Ir ilgesnis. Ak, kaip paauglystėje ilgėdavomės šėlsmo, o tos kelios savaitės kapsėdavo taip lėtai lyg tyčia norėdavusios išbandyti mūsų kantrybę ir ištvermę. Tačiau šiuo laikotarpiu būdavo viena išskirtinė diena, kada buvo leidžiama užmiršti visus gavėnios apribojimus. Tai kovo 19-oji. Nagi, Juozinės. Tėvams buvo proga papuotauti, o mums, deja, nieko ypatingo. Neturėjome kompanijoje Juozų. Šis vardas laikytas senamadišku.
Pievelėj, kemselėj…
Senamadiška buvo švęsti Pempės dieną. Kovo 19-ąją. Visos senųjų tradicijų šventės galėjo būti švenčiamos tik mokykloje. Mat apeigos, gausios žaidimų, patikdavo vaikams. Šokdami dainuodavome, nesuprasdami žodžių prasmės. O jeigu ir būtų mums ją aiškinę, tikrai būtume nesupratę. Pempės diena senolių pasaulyje buvo svarbi dėl prasidedančio atšilimo. Kas gi pavasario nelaukia? Visiems norisi kuo greičiau pajausti saulės glostymą, pirštais užkabinti pirmuosius jaunos žolės daigus. Šią dieną, kaip ir kiekvieną kitą, pranašystėmis apipintą išskirtinę dieną lietuviai imdavosi spėliojimų. Tai savotiškas Rėdos rato pasukimas. Senoliai tikėdavo, kad jeigu kovo 19 d. parskrenda pempės, tai tikrai bus atšilimas ir jeigu yra giedra, tai bus pieningi metai. Įdomu ir neįtikėtina, kad karvių pieno produkcija priklausydavo nuo oro sąlygų. Gal čia reikėtų suprasti, kad kuo greičiau atšilimas, tuo greičiau laukai sužaliuos ir karves išves į laukus, o šioms, kaip žinia, tikrai pieno padaugės? Galbūt.
…ten mano kamarėlė languotoji.
Po langais merginos nugrėbdavo darželyje nugulusius lapus, iš po žiemos sniegų išlindusias rudeninių vėjų atpūstas šakeles. Reikėdavo žemę supurenti, padėti gėlėms kelią skintis per sukietėjusią plutą. Šiandien niekas nelaukia kovo 19. Dienos, kai mėnuo arčiau pabaigos nei pradžios.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
