Seniai norėjosi paplaukioti laiveliu. Tas laivelis, tai nieko kito, kaip tik paprastas medinis luotas. Anapus ribos pasakytų valtis. Bet čia… yra, čia gali rauti.., bet neišrausi. Luotu vadinama visai kitokia plaukimo priemonė, tačiau man šis žodis labai gražus. Gražus ir ežeras, ant kurio kranto prigludęs luotas. Ne mano, bet, kas tavo, tas ir mano. Nežinau, kas tai sugalvojo.
Išaušo vakaras. Turėtų būti rytas, bet anas vakaras nusispalvino tokiomis spalvomis, lyg pranašautų kylančią saulę. Pasaulio pabaiga. Ne, tai pasaulio stebuklai, kurių mokomės kas dieną. Kiekviena nauja diena praskleidžia savo uždangą, nepranešdama, neduodama nei žirnelio užuominos, kas ir kada laukia. Visai man patinka tokia tvarka. Jeigu viską žinotume, nesulauktume rytojaus. O rytojus yra įdomus.
Įlipau į luotą. Pirmiausia reikėjo vandenį išsemti. Visgi pastarosiomis dienomis nemažai lijo. O vanduo sunkus. Gerai, kad kibiriukas plastikinis. Lengviau dirbti. Per geras penkias, o gal septynias minutes luoto dugnu slydo kibiriukas. Vienu ritmu, išduodamas vienodai beaidį garsą. Ežeras nebangavo. Tylėjo, laukdamas dar vieno paviršiaus plaukiko. Pagaliau buvo galima atsisėsti. Po kojomis nejaučiau vandens liekanų ir drėgmės. Su guminiais batais patogu ir jauku. Ne visada saugu. Vakar paslydau ant rasotos žolės, bet likau gyva. Visgi Žolinės artėja ir tradiciškai tokiu laikotarpiu gamta darosi vis vėsesnė ir drėgnesnė. Neseniai išgyventi karščiai teikė vilties, kad vasara ilgiau užsibus. Neužsibuvom ir mes ilgai prie kranto. Pastūmę luotą atsitrenkėm į nendres. Išbaidėm laukines antis. Tylą sudrumstė paukščių klyksmas. Atleiskit, pagalvojau, netyčia. Taikosi. Nuskrido į rytus. Akyse pasirodė baltoji gulbė. Tolumoje plaukė. Rodės, jai nusispjaut į tai, kas ką tik įvyko. Tik pakreipusi galvą į mūsų pusę, tęsė savo vakarinį ritualą. Niekas neturi teisės trukdyti pasikasyti po šiltu sparnu. Luotas slydo lūgnių link. Virš jų atrodė, kad patys debesys nusileido. Garuojančio vandens grožis ramino per dieną įsiaudrinusias čakras. Ramybė čia pat, o ieškom pagalbos tarp cementinių blokų. Keistas tu, žmogau. Irklas užkabino lūgnę, prasiskynęs kelią per plūdes. Kažkas pakilo. Tuoj pro galvą praskriejo šikšnosparnis. Matyt prikėliau mažus skrajūnus. Vienam gyvenimas, o kitam mirtis.
Užsimerkusios akys uodė rudenėjančios vasaros kvapus. Nosis gėrė vandeninį gaivalą. Pagaliau lauktas malonus slydimas ežero paviršiumi. Atsikvėpus pačios akys atsimerkė. Sėdėjau kambaryje. Kompiuterio ekrane švietė teksto pavadinimas Pakirpta lūgnė.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
