Ant lėkštutės gulėjo pusiau nuluptas apelsinas. Šalia nugulusi žievė buvo tokia ilga ir vingiuota lyg vakarykštis nubėgtas miško kelias. Tik čia buvo plynas laukas be tankios augmenijos. Nebent koją galima užsikabinti už užklydusio laido. Dabar laiduose ir pasiklysti galima. Kiekvienas veda prie vis kito civilizacijos stebuklo. Jau girdėti Artūro Klarko žodžius: Ar nesakiau, kad taip bus?
Apelsinas laukė būti suvalgytas, o žievė skaniai išdžiovinta Kalėdoms. Tik tų rankų, kurios ją lupo niekur nesimatė. Prasmego skradžiai žemės! Tikrai ne. Čia ne tas laikas ir ne ta vieta. Senelių jau seniai nėra… Už kampo girdėjosi tylus krebždesys. Pelių lyg nėra, bet bildukas vis mėgsta pokštus krėsti. Užvakar sugalvojo kelnių diržą paslėpti. Nors jį rado pakabintą vietoje, bet visame ieškojimų procese jo ten tikrai nebuvo.
Prie balto popieriaus lapo buvo pasilenkusi plaukuota galva. Jo plaukai slėpė akyse nutūpusį susikaupimą. Tik nervingi rankų judesiai rodė, kad jam žūtbūt reikėjo ką nors nupiešti. Pieštukas judėjo pirmyn ir atgal, kairėn ir dešinėn. Atskrido paukštelis ant medžio šakos, čiulbėjo ulbėjo… Nieko panašaus. Vienspalvis kuriamas piešinys nekalbėjo apie visais laikais idealizuojamą gamtos grožį. Jis nenorėjo jame matyti jokių paukščių, keturkojų gyvūnų, ropinėjančių padarų, trepsinčių kaimo žąsų, apkerpėjusios senos tvoros, medinių langinių, šimtamečio sodo, idiliškai gėlių margume paskendusių pievų, giedro dangaus, dalgių laukuose, saulės nukąstų, suprakaitavusių vyrų veidų, ilgais sijonais rugienas šluojančių moterų, už kalno sutūpusių vargšų piemenėlių, šunkelių ir žvyrkelių, per kreivus griovius iš supuvusių lentų sukaltų tiltelių, pavargusių arklių, šieno kupetų, mėlynuojančių laukų, troboje braškančių audimo staklių, pintinių su lininių siūlų pūndais, apaugusių nendrėmis kūdrų. Piešinys buvo tamsus lyg durpėmis atsiduodantis durpynas. Tik arčiau prie jo priėjus žvitrios akys galėjo įžvelgti jame nusėtas raides. Tai buvo parašytas piešinys, kuriam nereikėjo vaizdų, kad būtų perskaitytas. Jaunos rankos piešė žodžius, o iš jų lipdė vaizdą. Brūkšnių šėlsme ryškėjo pusiau nuluptas apelsinas.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
