Kodėl verta apsilankyti Šilavote?

0

Prienų rajone yra daug įspūdingų, lankytinų vietų. Viena iš jų Šilavotas, esantis 11 km į šiaurės vakarus nuo Prienų. Šiuo metu jame gyvena apie 300 gyventojų, įsikūręs seniūnijos centras, paštas, ambulatorija, pagrindinė mokykla, biblioteka. Neogotikinio stiliaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia, baigta statyti 1902 m., žavi ne tik išlakiais bokštais, istorija, bet ir čia tarnavusių kunigų bei parapijiečių susiklausymu. 1895 m. kunigas Antanas Radušis buvo paskirtas įkurti Šilavote parapiją ir pasirūpinti mūrinės bažnyčios statyba, mat čia anksčiau buvusi tik medinė koplyčia, kurioje šv. Mišias sekmadieniais aukodavę iš Prienų atvykstantys kunigai. Mūrinės bažnyčios projektą rengė Marijampolės apskrities inžinierius Rybovskis. Pirmiausia prie klebonijos buvo iškastas 40 m gylio šulinys – tokio pat aukščio ir vėliau pastatyti du bažnyčios bokštai. Netoliese buvo įrengtos kelios krosnys kalkėms ir plytoms degti, kad bažnyčios statyba būtų pigesnė. Kertinis akmuo pašventintas 1898 metais. Bažnyčią mūrijo irgi vietiniai žmonės. Kaip teigia Prienų krašto muziejaus Šilavoto Davatkyno muziejininkė Danguolė Lincevičienė, gerai įsižiūrėjus, galima pastebėti, jog bažnyčios pirmosios plytų eilės yra sumūrytos ne taip tiesiai kaip vėlesnės, kurios buvo klojamos jau įgijus patirties. Bažnyčia buvo sumūryta per dvejus metus. Dar dvejų prireikė jai įrengti. Kunigo A. Lastausko dienoraštyje užfiksuotas iškilmingas Šilavoto bažnyčios pašventinimas. „1902 m. Seinų vyskupas Antanas Baranauskas įgaliojo prelatą J. Antanavičių pašventinti neseniai pastatytą bažnyčią. 1902 m. spalio 28 dieną su gausia tikinčiųjų procesija buvo pereita iš senosios koplyčios į naująją šventovę. Bažnyčiai suteiktas Švenčiausiosios Jėzaus Širdies vardas.“ Tais pačiais metais Šilavote buvo įsteigta ir pradinė mokykla.

Aplink Šilavotą žaliuoja miškas, po lietaus skleidžiantis gaivų pušų kvapą. Tiesiog sunku patikėti, jog čia kadaise buvo vėjo pustomos smėlio kopos. Mišką sumanęs pasodinti tas pats parapijos įkūrėjas kunigas Antanas Radušis. Įsikūręs Šilavote, prašydavęs ūkininkų padovanoti pačius nederlingiausius žemės sklypelius medžiams sodinti, paskui drauge su parapijiečiais, o kartais ir vienas naktimis, ėmęsis darbo. Kunigas Antanas Radušis Šilavoto parapijoje patarnavo tikintiesiems 22 metus, jis palaidotas netoli bažnyčios esančiose kapinėse.

Kaip jau minėta, Šilavote veikia Prienų krašto muziejaus padalinys – Šilavoto Davatkynas. Tai unikalus muziejus, įkurtas norint išsaugoti Šilavoto paveldą, vietą, kurioje kukliuose nameliuose gyveno pamaldžios moterys, netekėjusios arba našlės. Jos ne tik tvarkė bažnyčią, išklausydavo visas joje aukojamas šv. Mišias, bet ir darbavosi namuose: verpė, audė, siuvo, sodino daržus, užsiaugindavo vieną kitą gyvulėlį. Be to, ruošdavo vaikus Pirmajai Komunijai, priimdavo per mokslo metus gyventi Šilavoto mokyklos mokines iš tolimesnių kaimų. Šilavoto ir jo apylinkių gyventojai su pagarba žiūrėjo į šias moteris, vertino jų kuklumą, pamaldumą, darbštumą. Sovietiniais metais Davatkyno gyventojų būdas vis užkliūdavęs valdžiai. Joms ilgai nebuvo įvesta elektra, viena iš jų buvo nuteista už vaikų katechizavimą. Gavusi lygtinę bausmę, ji tikėjimo pagrindų vaikus mokė slaptai.

Šiuo metu Davatkyną galima lankyti kaip ir kitus Prienų krašto muziejaus padalinius, darbo laiką sužinojus internetinėje svetainėje. Jeigu apie savo atvykimą informuosite iš anksto telefonu, muziejininkė bus pasiruošusi jums aprodyti ne tik davatkėlių palikimą, bet ir Šilavoto krašto gyventojų dovanotus eksponatus. Taip pat supažindins su edukacinėmis muziejaus programomis, galimybėmis dalyvauti čia vykstančiuose dailininkų pleneruose. Parodys Šv. Jokūbo piligriminio kelio atkarpą, einančią per Šilavotą. Prie paminklo, skirto Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanams atminti, papasakos apie rinktinės vadus – Prienų „Žiburio“ gimnazijos mokytoją Juozą Stravinską-Žiedą, Kardą, iš Šilavoto apylinkių kilusį Juozą Baltrušaitį-Tigrą ir kitus šio krašto partizanus. Beje, Šilavote mokytoja yra dirbusi ir paskutiniojo Dainavos apygardos vado Vinco Daunoro-Kelmo, Ungurio žmona Aldona Mankauskaitė.

Muziejininkės Danguolės Lincevičienės bei jos dukros Viktorijos Bielevičienės, šiuo metu dirbančios Kultūros paveldo centre paveldosaugininke, pastangomis buvusioje Šilavoto stribų būstinėje įkurta ekspozicija, kurioje įamžinta pokaryje vykęs atkaklus pasipriešinimas okupantams, tremtis. Šiame pastate, išvalius rūsį, ant sienų buvo rasti išraižyti buvusių kalinių įrašai. Tokių unikalių rūsių, kurie yra atviri lankytojams, Lietuvoje yra tik keli. Kaip atsvara šiam šiurpiam požemiui kitoje pastato patalpoje yra V. Bielevičienės sukurtas pirmasis interaktyvus Lietuvos partizanų junginio veikimo žemėlapis. Jame QR kodo pagalba galima sužinoti išsamią informaciją apie Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinę.

Atvykus į Šilavotą taip pat galima aplankyti Pažarščio pilkapyną, pabraidyti Lašašos upelėje, užkopti į Naujasodžio piliakalnį, nuo kurio atsiveria puikus apylinkių vaizdas.

Parengė Rimantė Pauliukaitytė, punskas.pl

Šaltiniai

„Radušio pušų paunksmėj“, sud. D. Dainienė, V. Maščinskienė, Kaunas, 2002.

Visuotinė lietuvių enciklopedija. Prieiga internetu.

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia