Ar prisimenate, kai 2016 metais punskas.pl portale pristačiau Jums, Skaitytojai, iš Punsko krašto kilusią šaunią keliauninkę Dalią Valinčiūtę? Tiems, kas to interviu neskaitė ar nebegretina, priminsiu, kad ši mergina, peržengusi tam tikrus apribojimus, rado būdų aplankyti kone visus pasaulio žemynus. Daugelį Europos, Šiaurės Amerikos, Australijos, Pietryčių Azijos, Naujosios Zelandijos, Viduržemio jūros šalių, kai kurias Atlanto ir Ramiojo vandenynų salas Dalia pasiekė ne tik lėktuvais, bet ir plaukdama didžiuliais kruiziniais laivais, kurių restoranuose ji buvo įsidarbinusi padavėja. Svajonės pačios neišsipildo, – jei sėdėsime ir lauksime, kada tai įvyks – ko gero, teks nusivilti. Dalia ilgai nelaukė, o pasitaikius progai, įrodė sau ir kitiems paprastą dalyką: jei tik turi noro, ryžto ir aistros – įmanoma įveikti visas kliūtis ir anksčiau ar vėliau – pasiekti bet kurį išsvajotą tikslą.
Šiuo metu Dalia išmetė inkarą Suvalkuose. Čia gyvena, dirba ir puoselėja kitą vaikystės svajonę. Pradėjo piešti, tapyti. Pirmiausia tik sau, savo malonumui. O nuo š. m. birželio 30 d. ji jau debiutuojanti menininkė – pirmoji jos darbų paroda įvyko Suvalkuose, Loft viešbutyje, Suvalkų lietuvių suorganizuoto „Lietuviško vakaro“ metu. Su Dalios kūryba galėsite susipažinti ir Žolinių-Punsko dienų metu Punske.
– Dalia, iš prabėgusių pastarųjų šešerių gyvenimo metų perspektyvos, kas Tave dabar labiau traukia – piešimas ar kelionės?
Hmm… metai nestovi vietoje, viskas su laiku keičiasi… – turbūt toks būtų mano atsakymas. Ko gero, licėjaus laikais (Dalia baigė Punsko licėjų – aut.) labiau traukė kelionės – tada kelionių žurnaluose ir televizijoje pamatyti įvairių pasaulio kampelių vaizdai buvo tokie egzotiški, nerealūs… norėjosi prie to asmeniškai prisiliesti. Menas taip pat buvo artimas širdžiai, bet tuomet dailės studijos man buvo sunkiai pasiekiamas dalykas iš tos žemiškos, finansinės pusės. Taigi, nusprendžiau ieškoti tokios studijų krypties, kur besimokydama, kaip maniau, galėsiu pamatyti pasaulį. Ir taip iš tikrųjų įvyko. Pasirinkau turizmo vadybą, pasinaudojau Erasmus suteikiama galimybe ir išvykau į Graikiją, kuri ir tapo mano kelionių atspirties taškas. Tačiau piešimas, dailė – visą laiką tūnojo kažkur mano pasąmonėje.
– Kada nusprendei, kad pieši ir kitiems, ne tik sau?
Neseniai. Visą laiką piešiau tiesiog sau, nes man tai patinka, tai mano hobis. Tų darbų kaupėsi vis daugiau, jie užkliūdavo pažįstamiems, draugams, kurie pradėjo mane įkalbinėti, kad pasidalinčiau savo kūryba su kitais.
– Suvalkų Loft-e įvyko pirmoji Tavo darbų paroda. Kokie įspūdžiai? Ar dabar jau drąsiau žengsi ta linkme, pristatinėsi savo darbus kitiems?
Jau gana ilgą laiką savo darbus viešinu Internete, daugiausiai Facebook ir Instagram socialinių tinklų paskyrose. Loft viešbutyje pirmą kartą parodžiau juos „gyvai“. Tai įvyko gana netikėtai. Jolanta (Malinauskaitė-Vektorienė – aut.) man parašė žinutę su pasiūlymu: „Daluke, turim būtinai surengt tavo parodą Loft-e“. Pradžioje nelabai norėjau sutikti, nes nemėgstu ir vengiu viešumos, scenos, o tuo labiau – kalbų prieš plačiąją publiką… Bet, kita vertus, pagalvojau – juk tai bus puiki mano darbų reklama. Ėmiau ir sutikau. 😊 Tai toks mano „pirmas blynas“. Dabar įgijau jau patirties, pamačiau, į ką turėčiau kreipti daugiau dėmesio, ką pataisyti ir t. t. Antroji mano paroda bus Punske Žolinių ir Punsko dienų metu. Atidarymas vyks rugpjūčio 13 d. (šeštadienį) 17 val. Kviečiu visus, kam įdomu.
– Kas Tau yra piešimas? Ar tai tik atsipalaidavimas, laisvalaikio užsiėmimas, ar kažkas daugiau?
Piešimas – tai mano pomėgis, hobis. Aišku, ir atsipalaidavimas; tai lyg joga. Piešdama aš nusiraminu, visą savo dėmesį sukaupiu tik šitam procesui, kitaip sakant – „atsijungiu“. Būna, kad galiu piešti kasdien ištisas dvi savaites, o kitąkart nėra įkvėpimo ir mėnesį. Kartais spalvos susilieja ne taip, kaip aš pageidaučiau, negaliu susikurti vaizdo, kaip piešinys turėtų atrodyti. Tada padedu į šalį. Po to vėl pasižiūriu, ir taip keletą kartų, kol šauna į galvą mintis, materializuojasi vaizdai.
– Per parodos pristatymą sakei, kad pagrindinė Tavo paveikslų tema – gamta. Bet ją vaizduoji ne iki galo akivaizdžiai, tiesiogiai, o daugiau simboliškai. Ar savo darbais nori žiūrovui perteikti kažkokią žinią?
Žmogus yra neatskiriama gamtos dalis. Jis be gamtos neišgyventų, o gamta be žmogaus – be abejo, egzistuotų toliau. Viena mano draugė pasakė: „Tavo paveikslai tokie nerealūs, bet galima juose įžvelgti formas, prasmę.“ Mano darbai labiau šiuolaikinio stiliaus. Žinau, kad kai kuriems žmonėms mano paveikslai – tai ne menas, nieko ypatingo juose nepastebi… Kiekvienas turi savo nuomonę ir nebūtinai visiems turi patikti tai, ką darau. Tačiau, kaip jau sakiau: pirmiausia aš kuriu sau, po to, dalinuosi su kitais. Jei kas tuo susižavi – puiku! Jei ne – irgi nėra problemos.😊
– Praplėsk „dalukių“ temą. Ar tai tik elementas, išskiriantis Tavo darbus? Tavo piešiniams tie smulkūs taškeliai, brūkšniukai suteikia specifinę formą, išvaizdą. Ar tos „dalukės“ (dalelės) turi gilesnę prasmę?
Dalukė 😊. Mane Daluke (turbūt nuo mano vardo: Dalia) praminė dar licėjaus laikais ekonomikos pagrindų mokytoja. Į jos pamokas, atsimenu, būdavo smagu eiti, nes jose visada buvo linksma (oi, kiek prisijuokdavom, kiek visokių šposų buvo 😊). Ir vieną kartą mokytoja mane pašaukė: „Daluke!“, ir taip liko iki šiol.
Taigi, galima paklausti: kas buvo pirmiau – višta ar kiaušinis? Mano atveju, pirmiausia buvo mano pravardė „Dalukė“. O dėl to, kad mano piešiniuose iš tiesų labai daug smulkių detalių-dalelių, mūsiškai sakant „dalukių“, man kilo mintis sugretinti šį žodį su savo darbais. Tai įvyko būtent prieš parodą Loft-e. Ruošiausi šiam įvykiui, stebėjau savo paveikslus ir ieškojau jiems apibūdinimo, paaiškinimo. Staiga pagalvojau, kad ne be reikalo kadaise mane praminė „Daluke“, – kiekviename mano kūrinyje yra dalelė manęs. Visas mūsų gyvenimas susideda iš trumpų akimirkų, mažų dalykų, smulkių detalių, – taip ir mano piešiniai visą savo grožį įgauna sudėjus visas tas smulkias dalelytes į vieną visumą…
– Ar teko piešti savo paveikslų tikslias kopijas, ar kiekvienas Tavo darbas yra išskirtinis, kažkuo ypatingu pasižymi ir nėra toks pats kaip kiti? Kokia Tavo piešimo technika?
Kiekvienas mano paveikslas yra išskirtinis. Nėra dviejų tokių pačių ir manau, kad neįmanoma nupiešti to paties du kartus. Pagrindinai naudoju akvareles – man tai pati maloniausia darbo priemonė. Turbūt nėra galimybės nutapyti dviejų idealiai panašių piešinių būtent šiais dažais, nes jie vandeningi: jei spalvos susilieja – kiekvieną kartą gaunasi skirtingas vaizdas. Daug kas paklausia, koks mano piešimo būdas. Atsakau: labai paprastas. Sumaišau spalvas su vandeniu ir išpilu ant balto lapo. Vėliau laukiu, kol išdžius, kas gausis. Po to – ilgiausiai užtrunkantis ir kruopščiausias darbas – įvairūs raštai nupiešti gelio rašalu. Labai dažnai spalvos susimaišo ne taip, kaip pageidauju, kaip susiplanuoju. Tada vėl suku galvą, ką galėčiau su tokiu raštu pavaizduoti. Beje, daugiausia džiaugsmo suteikia atsitiktinai ant lapo išpilti įvairių spalvų dažų likučiai, kurie pasiskirsto į visai netikėtas formas. Taip buvo su paveikslu pavadintu „Batas ir pėda“. Tiesiog gavosi paveikslas su savo istorija. 😊
Ir paparčių motyvas išėjo netikėtai. Nusipirkau paprastą papartį, pastačiau virtuvėje. Visą mėnesį į jį vis pasižiūrėdavau ir mąsčiau, kaip galėčiau jį nupiešti. Pirmiausia piešiau žalius lapus, nes tokie jie yra natūralūs, bet vėliau pagalvojau – o kas, jei paparčiai būtų bet kurios kitos spalvos? Manau, svarbiausia yra įjungti vaizduotę ir neapsiriboti vien tik tuo, kas realiai matoma akimis, o tada gimsta kažkas labai originalaus ir gražaus…
Retkarčiais užsigeidžiu piešti tiesiog pieštuku juodai baltus piešinius. O įkvėpimo savo kūrybai semiuosi iš savo kelionių po pasaulį.
– Ar pieši pati iš savęs, ar lankei piešimo pamokas, kursus?
Piešiu taip, kaip pati jaučiu ir sugebu. Daug kas paklausia: „Kaip tu čia taip pieši, iš kur toks tavo talentas?“ Nežinau, ar talentas – aš visą laiką galvoju, kad visi taip sugeba – nes juk aš nenaudoju jokių sudėtingų technikų… Nesu baigusi jokių kursų ar studijų. Pradinėje mokykloje mano piešimo gebėjimus pastebėjo auklėtoja Irena Gasperavičiūtė ir ragindavo mane juos lavinti. Toliau, licėjuje, tą patį kartojo dailės mokytoja Aldona Vaicekauskienė. Vis dėlto, aš nemaniau, kad turiu kažkokį išskirtinį talentą, man tiesiog labai patiko dailės pamokos, klasė, kur jos vyko; dažų, klijų, popieriaus kvapai, atmosfera… Jei mokytoja užduodavo namų darbą – kažką nupiešti, mano klasės draugai dažnai kreipdavosi į mane. Mielai jiems padėdavau, juolab, kad už piešinį gaudavau skanų šokoladą 😉. Praėjus kuriam laikui, mokytoja suprato, kas vyksta, ir aš gavau velnių 😊.
– Ar galvojai tobulinti savo gebėjimus? Išplėsti tapybos, piešimo technikas. Ar tai tik šios akimirkos epizodas?
Iš tiesų, keli asmenys kalbino mane, kad eičiau tobulintis, užsirašyčiau mokymams. Tačiau kol kas aš piešiu taip, kaip man patinka, kaip tą jaučiu. Be spaudimo – tai yra toks mano stilius, ir taškas! Dabar aš žaidžiu akvarelėmis. Galvoje sukasi labai daug įvairių minčių, kone kiekvieną dieną gimsta naujas sumanymas, kaip pavaizduoti gėles ar paparčius, ar dar ką nors kita, komponuojasi spalvos… Būna, važiuoju dviračiu iš darbo, ar į gamtą, pamatau kažkokį vaizdelį arba tiesiog stovint po dušu užsidega kažkokia „lemputė“. Viską stengiuosi kuo greičiau užsirašyti specialiame sąsiuvinyje, kad neužmirščiau, o suradusi laiko, sugrįžtu ir vykdau.
– Ką Tau duoda piešimas?
Koks geras klausimas… Tu net neįsivaizduoji, Božena, kiek džiaugsmo man suteikia šitas mano hobis. O dar daugiau – kai pamatau ir išgirstu, kad žmonėms mano darbai patinka. Tačiau patį didžiausią džiaugsmą ir pasididžiavimą jaučiu tada, kai mano paveikslas suranda namus ir su teigiama naujo šeimininko energija yra pakabinamas matomoje vietoje.
– Daluke… Linkiu tą džiaugsmą patirti kuo ilgiau!
Ačiū už pokalbį.
Božena Bobinienė, punskas.pl