1949 m. gruodžio 14-osios vakarą pas Praną ir Veroniką Grigučius, kurie bijodami suėmimo persikėlė gyventi į Šilainę, atėjo gerai jiems pažįstami Lietuvos partizanai – Jurgis Krikščiūnas ir Vytautas Prabulis. Šeimininkams sutikus, jie per naktį išsikasė duobę, sudėjo lubas, sienas apramstė lentomis. Švintant ant bunkerio sumetė mėšlą.
„Kai rytą nueinu pažiūrėti, nėra nė ženklo, kad kas čia rausėsi, – pasakoja Pranas Grigutis. – Prabulis atsistojo ir pasakė, kad jau turi eiti. Kai iškris sniegas, įėjimą jie padarysią per kluoną. Viską pabaigs vakarop, kai čia sugrįš.“
J. Krikščiūnas patikino šeimininką, kad jie šioje vietoje neilgai užsibūsią. Kai tik galės, trauks į Vakarus. Svarbu kelis mėnesius peržiemoti. Sugrįžti į Šilainę partizanams nebuvo lemta. Rimvydo ir Žaibo slėptuvę Šlynakiemyje išdavė du artimi jų bendradarbiai. Vienas iš jų (operacinis slapyvardis Vytautas) jau kurį laiką buvo saugumo užverbuotas. Jis nurodė ryšininką (slapyvardis Mažasis), žinantį, kur yra bunkeris. Šių žmonių pavardžių neminėsiu.
Gruodžio 15 d. rytą partizanus apsupo didelės lenkų pajėgos: 300 karių, 20 Suvalkų PUBP operacinių darbuotojų bei 20 MO (Pilietinės milicijos) pareigūnų. Iš jų buvo sudarytos trys operacinės grupės. Pirmoje buvo 45 žmonės, antroje – 250 žmonių, trečioje – šturmuojančioje – 50 karių. Partizanams lenkai pasiūlė pasiduoti, bet Krikščiūnas atsakė: „Komunistams nepasiduosim“. Apie tuos įvykius žinome iš 2009 m. IPN paviešinto dokumento „Atlikto operacinio plano likviduojant lietuvių žvalgybos gaują raportas“. Jame rašoma: „<…> pušynėlyje rasta anga į bunkerį. Tuo pačiu buvo pastebėta, kad per mažą plyšelį sklinda dūmai. Grupė atsargiai ilgais vėzdais pradėjo atidengti angą, tuomet iš bunkerio banditai paleido keletą šūvių <…> Po kelių minučių šturmuojanti grupė, nepaisydama šūvių, nuplėšė dureles ir atidengė angą į bunkerį. Banditai ėmė intensyviau šaudyti. Šturmuojančios grupės vadas jaunesnysis leitenantas CZEPIEL šovė kelias raketas į vidų, bandydamas padegti jį [bunkerį], ir įsakė kareiviams paleisti kelis šūvius, taikant pro bunkerį. Mat siekė parodyti banditams, kad ugnies persvara ne jų pusėje. Nuščiuvus šūviams privesta prie angos lietuvį iš gretimo kaimo, per kurį banditams lietuvių kalba buvo įsakyta, kad pasiduotų ir apleistų bunkerį, į ką banditai atsakė, kad lenkų kariuomenei nepasiduosią, nes joje komunistai. Po valandą trukusio banditų atsišaudymo šūviai nutilo. Tuomet pradėta atkasinėti bunkerio viršų. Kai buvo atkastas, kas truko apie 15 minučių, bunkeryje rasta du banditus. Vienas jų gulėjo bunkerio kampe negyvas, kairėje rankoje laikydamas PARABELLUM pistoletą, dešinėje 10-ies šovinių šautuvą. Banditas pats sau atėmė gyvybę, pats sau du kartus šovė į galvą. Tuo tarpu prie bunkerio angos gulėjo antras banditas, dešinėje rankoje laikydamas belgišką 15 šovinių pistoletą, o šalia jo gulėjo PEPEŠA. Banditas buvo sužeistas į galvą, bet dar gyvas. <…> Išgabenus juos į paviršių <…> buvo atpažinta, kad užmuštas banditas yra ieškomas lietuvių šnipų gaujos banditas Vytautas PRABULIS, kitas sužeistas – lietuvių šnipų gaujos vadas Jurgis KRIKŠČIŪNAS, slapyvardžiu RIMVYDAS. Sužeistą banditą vietoje KBW daktaras aptvarstė, po to sanitarine mašina pervežta jį į Suvalkų ligoninę.“
Juozas Jakimavičius, tų įvykių dalyvis ir liudininkas, pasakoja: „Šiek tiek prieš septynias išėjau šerti arklių. Laukuose vyko kažkas negero. Kareiviai buvo apsupę pušynėlį, kuriame slapstėsi partizanai. Nuaidėjo šūviai. Man kelią pastojo lenkų kareivis.
– Stój! Pójdziesz ze mną (Stok! Eisi su manim), – iškošė jis.
Du kulkosvaidžiais ginkluoti kareiviai ir vienas iš paskos varė mane tiesiai ant bunkerio. Jie mat baiminosi, kad bunkeris užminuotas. Bandžiau priešintis, bet kažkuris iš kareivių vožė man šautuvo buože per pečius.
– Ty będziesz zdychać, nie my (Tu gaiši, ne mes).
Padangę sudrebino šūviai. Kažkoks puskarininkis šaudė dūminiais užtaisais į atvirą bunkerio angą. Jam atsakė automato serija iš bunkerio. Iš slėptuvės nuaidėjo keli šūviai. Paskui įsiviešpatavo ilga ir slogi tyla. Kaimiečiai, kareivių varomi, pradėjo ardyti bunkerį. <…>
Vytautas Prabulis gulėjo aukštielninkas, rankoje laikė Parabellum. Jurgis Krikščiūnas buvo sukniubęs. Iš galvos bėgo kraujas. Dar sunkiai alsavo. Bunkeryje buvo 4 ginklai, du kepalai duonos, bidonas žibalo ir primusas, ant kurio vyrai virdavo valgyti. Ant sienos kabojo Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Tai visas partizanų turtas. Bunkerio viduje stovėjo staliukas, tiesiog platesnė lenta, prie kurio Rimvydas rašydavo Lietuvos pasipriešinimo kovų istoriją. Sienos buvo iškaltos lentomis, o grindys medinės. Visur švaru ir sausa, nors vietos nedaug.
Kareiviai tarpusavyje šnekučiavosi, kad jie kaip gyvi būtų šios vietos neradę, jei ne užverbuotas agentas ir tai, kad iš atidarytos bunkerio angos sklaidėsi dūmelis (mat vyrai po darbingos nakties Šilainėje virė pusryčius). Kareiviai jau kelis kartus šukavę Trakelio miškelį, bet nieko neradę. Partizanų bunkeris buvo meistriškai įrengtas ir gerai užmaskuotas. Dėžutėje pasodintas medelis. Jį išėmus, atsidarydavo bunkerio anga.“
Kai kareiviai atvarė Valinčių, Drūtį ir Černelį, dalis bunkerio jau buvo nuardyta. Sunkiai alsuojantį Rimvydą išnešė saugumiečiai, o Prabulio kūną liepė išnešti Jakimavičiui ir Černeliui. Netrukus atvyko ir Valinčius su pastote. Prabulio lavoną saugumiečiai liepė guldyti į vežimą ir pridengti šiaudais, o suimtuosius pasodino šalia žuvusiojo ir įsakė vežti į Šipliškes, kur buvo operacijos štabas.
Tų įvykių liudininkas Alfonsas Valinčius pasakoja: „Pasigirdo šūviai. Į namus įlėkė kareivis. Vyrams liepė imti įrankius ir sekti paskui jį. Vienas paėmė kanabėką mėšlui krėsti, kitas šakes ir išėjo, kur jiems nurodyta, tiesiai į Jakimavičių pušynėlį. Kai nuvykome, jau buvo Drūčių, Černelių bei kiti Šlynakiemio vyrai. Mums buvo liepta lupti bunkerį. Kai jį atidarėme, pakilo garas. Prabulis gulėjo negyvas. Šovė į burną. Rimvydas ant krūtinės nusvirusioje rankoje laikė brauningą ir sunkiai alsavo. Tada į slėptuvę įšoko gydytojas. Bandė jį reanimuoti. Po to greitoji pagalba jį išvežė į Suvalkus. Prabulį vyrai iškėlė ir paguldė ant žemės. Bunkeryje rado mūsų lentas, kibirą, kirvį, kastuvą ir nepradėtą duoną… Kareiviai įsakė ją padėti šalia Prabulio lavono. Vytauto lavoną liepė išversti Šipliškėse prie vieno namo sienos.“
Petronėlė Savickaitė dienoraštyje rašė: „Namie tada buvom aš, mano vyras Alfonsas, jo brolis Sigitas, na, ir dėdė – mano švogeris Jonas Agurkis. Žiūrim pro langus, kad daugybė kareivių. Ir netoli mūs stubos apkase sėdi kareivis, atkišęs šautuvą į stubos pusę. Buvo jau kokia aštunta valanda. Mes visi išsigandę sėdėjome virtuvėje. Visi vyrai buvo išvaryti į kiemą ir jiems liepta imti kokius įrankius. Kieme jie rado kabantį patvartėj kanabėką, o jis geras buvo lupti iš vežimo mėšlą. Kiti net neprisimenu, kokius įrankius turėjo. Buvo privaryta ir daugiau kaimo vyrų. Visus civilius vyrus apstatė apie bunkerį, o kariuomenė stovėjo atokiai. Kadangi mano vyras Alfonsas Valinčius turėjo tokį gerą įrankį lupt, tai jį pastatė prie bunkerio angos ir jis pirmutinis viską gerai matė. Kai priėjo pirmas kareivis, sako Alfonsas, kad išgirdo tik bum ir tuojau kitas šūvis. O tas, kuris ėjo pirmutinis, į velnią panašus, griebė ir atidarė bunkerio angą. Iš tos angos pakilo tokia balta migla.
O mane su kanabėku greičiau varė draskyti tą vietą, kur gulėjo Krikščiūnas, ale jis jau buvo negyvas. Atvažiavę daktarai jį gaivino ir greit įsidėjo į pagelbinę. Deja, Krikščiūnas mirė dar būdamas pagelbinėje. Visus civilius išvarė, o mano švogerį Valinčių saugojo du kareiviai. Mano vyrui Alfonsui V. liepė su tuo kanabėku baigti draskyti bunkerį. Paskui priėjęs kareivis liepė iškelti negyvą Prabulį. Jis buvo labai kruvinas, tai du kareiviai ėmė jį už kojų, o man liepė imti už tos kruvinos galvos. Mes jį iškėlėm šalia bunkerio. Tada kareivis paklausė, ar aš turiu arklius ir vežimą. Pasakė, kad turiu vežti Prabulį į Šipliškes.“
Prie bunkerio kareiviai nuvarė ir Sigitą Valinčių. Įsakė jam gultis ant žemės ir nesidairyti, o kad nepabėgtų, pastatė sargybinį. Ant šaltos žemės Valinčių išlaikė gerą valandą. Jau buvo žinia, kad Prabulis žuvo, o Krikščiūnas dar gyvas, kad greitoji jį išvežusi į Suvalkus. Pagaliau kareiviai Sigitui leido atsikelti. Jis pamatė savo brolį ir kitus Šlynakiemio ūkininkus, iš bunkerio išimtą Prabulio kūną nešančius. Kareiviai liepė jam lipti į vežimą ir sėstis ant lavono. Šipliškėse jį su kitais suimtaisiais persodino į sunkvežimį. Mašina nudardėjo į Suvalkus. Suvalkuose kareiviai Prabulio lavoną išmetė prie kažkokio sandėlio, o suimtuosius uždarė į kamerą. Po kelių dienų Valinčių sargybiniai atvedė į patalpą, kurioje buvo paguldytas Prabulio kūnas. Kareivių įsakymu Sigitas žuvusįjį nurengė. Kareiviai lavoną iš visų pusių nufotografavo, paėmė pirštų atspaudus.
(Pabaiga)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
