Apie prosenelius, senelius, tėvus, seseris, brolius, kitus gimines ir pažįstamus
1 dalis
2 dalis
3 dalis
4 dalis
5 dalis
6 dalis
7 dalis
8 dalis
Atsisveikinusi su seseria Onute, įsėdau į traukinį. Aš ir mano draugė Genutė pataikėme į vieną kupė su ruso kariškio šeima. Susidraugavau su tos šeimos ketverių metukų dukryte, pažaisdavau. Tai jos mama mane su Genute bandelėmis pavaišindavo, nes mudvi mažai ką valgyti beturėjome. Ir staiga vienoje didesnėje stotyje dokumentų patikrinimas. Labai išsigandome, kas bus. Bet mus išgelbėjo kariškis, su kurio šeima gražiai sutarėme. Jis parodė savo dokumentus ir pasakė tikrintojams, kad visi kupė esantys žmonės yra jo šeimos nariai. Parvykusios iš Sibiro su Genute mažai tegalėjome pabendrauti, nes dar tremtyje ji susirgo vėžiu ir nebeilgai džiaugėsi gyvenimu Tėvynėje.
Grįžau iš tremties į Makrickų kaimą, ten gyveno mama, prisiglaudusi pas savo pusseserę Magdaleną Blaškevičienę, kuri turėjo du vaikus – Algį ir Albinutę. Magdalenos vyro jau nebebuvo gyvo, bet namuose glaudėsi senyvo amžiaus neįgalus vyro brolis. Iš Blaškevičių giminės būta ir partizanų: Antanas Blaškevičius, Agnietė Blaškevičienė-Gegutė. Magdalenos Blaškevičienės dukra Albina, net tapusi mokytoja, nepabijojo man į tremtį rašyti laiškus. Geri žmonės, mamos pusseserė Magdalena ir jos šeima buvo, – ir mane, grįžusią iš Sibiro, priglaudė. Tik mes su mama norėjome savarankiškumo. Iš pradžių nutarėme apsigyventi pas seserį Janiną Lėckienę Nemajūnuose. Mama pasiėmė savo karvę, avį, vištų, ir mes po dviejų savaičių nuo mano sugrįžimo iš tremties išvykome iš Makrickų kaimo. Vėliau išsikėlusios iš sesers Janinos gyvenome pas Marcinkevičius Nemajūnuose. Tai buvo neturtinga šeima, anksčiau jie ateidavo padirbėti mūsų ūkyje, bet kai mes netekusios namų ieškojome kampo, kur apsigyventi, jie mamą ir mane priėmė. Paskui gyvenau ir pas kolūkio pirmininką Antaną Žigą, kurio šeimoje buvau kaip sava. Jo žmona Angelė Žigienė (partizano sesuo) buvo mokytoja, ji mane ne tik prie stalo su visais svečiais per šventes sodindavo, bet ir papuošdavo savo drabužiais, išleisdama į kaimo šokius.
Kai grįžau iš tremties, neturėjau paso. Nemajūnuose gyvenęs stribas, kuris pasistengė, kad mes su seseria Onute atsidurtume Sibire, ėmė išgėręs prie kitų „svarstyti“, ar aš tik nebūsiu pabėgusi iš tremties. Paruošų supirkėjas Sigitas (pavardės neprisimenu) pasakė apie tai man, patarė kreiptis į Jiezno pasų stalo viršininkę ir kuo greičiau išsiimti pasą. Nedelsdama nuvykau į Jiezną. Iš pradžių man buvo išrašyta gimimo liudijimo kopija, netrukus gavau ir pasą. Iš tiesų Jiezno pasų stalo viršininkė Klusaitienė buvo puiki moteris, duok, Dieve, jai dangaus karalystę. Šios moters vyras Klusaitis buvo Jiezno skyriaus komunistų partijos sekretorius. Kartą Klusaičiai ir Klusaitienės brolis Juozas Stasinas, Vilniaus universiteto žurnalistikos specialybės studentas, atvažiavo pas kolūkio pirmininką Antaną Žigą į svečius. Tuo metu aš gyvenau pas Žigus ir buvau supažindinta su svečiais. Su Juozu Stasinu buvome bendraamžiai, abu lyg ir globotiniai, gal todėl greitai radome bendrą kalbą. Po to jis kelis kartus atvažiavo į Nemajūnus, į šokius. Sunerimo Jiezno partinis sekretorius, jog žmonos brolis panoro susidraugauti su dvarponia, mergina, neseniai grįžusia iš tremties. Kai abiejų vyrų pokalbis nedavė rezultatų, komunistas pareikalavo iš žmonos, kad ši imtųsi priemonių, kad jos brolis nesusigadintų karjeros netinkamomis draugystėmis ir nemestų šešėlio kitiems. Atvažiavo Klusaitienė į Nemajūnus pas mane ir ėmė gražiuoju prašyti, kad aš nesugadinčiau jos broliui gyvenimo. Kas man beliko daryti, kas beliko daryti ir toms, man padėjusioms moterims… Dar kelis kartus Juozas buvo atvažiavęs Nemajūnus, į šokius, bet kolūkio pirmininko žmona Žigienė liepdavo man tada pasislėpti. Taip ir baigėsi mūsų draugystė, toks gyvenimas buvo… Kitas vaikinas iš sovietinių aktyvistų šeimos man tiesiai šviesiai išrėžė į akis: „Nebūtum tu iš buožių šeimos, tai visai patiktum“. Toks buvo laikas…
Gyvendama po tremties Nemajūnuose buvau du kartus apkaltinta tuo, ko iš tiesų nebuvau padariusi. Vieną kartą buvęs stribas gavo laišką, kad su juo būsią atsiskaityta, jis būsiąs nunuodytas ir panašiai. Oi, kiek mane tampė, kol išsiaiškino, kas tą laišką parašė. Atsiprašyti nekaltai apkaltintą žmogų niekam nerūpėjo. Tuo įsitikinau, ir ne kartą. Su mokytoja Tamosynaite vieną savaitgalį išvykome į Punią paviešėti jos tėviškėje ir grįžome į Nemajūnus tik pirmadienį. Subruzdimas didžiausias! Dingo kolūkio pirmininko Žigo pistoletas. O aš pas Žigus gyvenau. Tarp įtariamųjų atsidūriau ir aš. Gerai, kad mokytoja Žigienė patvirtino, jog aš niekaip negalėjau to pistoleto paimti, nes ginklas dingęs sekmadienį po pietų, o ryte ji dar mačiusi pistoletą namuose. Pirmininkas turėjo smulkiai nupasakoti, kur ir ką jis veikęs sekmadienį. O jis pasiėmęs pistoletą vaikščiojęs po Nemajūnus, vaišinęsis su draugais, grįžęs namo vėlai, gerokai išgėręs. Tiksliai nebuvo įvardinta, kas pavogė pirmininko pistoletą, bet žmonės numanė. Kadangi niekas nebuvo apkaltintas, taip ta istorija ir pasibaigė.
Pokario metais mūsų paliktoje sodyboje pastatai buvo ardomi ir rąstai buvo naudojami naujų namų statybai. Iš tokių rąstų buvo pastatyta ir dviaukštė mokykla Nemajūnuose, kurioje grįžusi iš tremties mokiausi, baigiau ten septintą klasę. Kai netoliese esančiame Geležūnų kaime 1962 m. buvo pastatyta mūrinė mokykla, Nemajūnuose esančią medinę buvo nuspręsta uždaryti. Mokytojas Labašauskas, kurio žmona irgi patyrė tremtį, o sūnelis Antanas, bežaidžiantis prie Nemuno, buvo suluošintas girto stribo, suprato, kaip sunku grįžusiai iš Sibiro, ir paragino mane bei kitus Nemajūnų gyventojus prašyti vietinės valdžios, kad nenaudojamame mediniame mokyklos pastate leistų mums apsigyventi. Juk rąstai buvo suvežti iš mano tėvų sodybos. Kreipėmės, bet pastatas staigiai per kelias naktis buvo išardytas ir rąstai kažkur išvežti. Aštuntą klasę baigusi Gelažūnuose, 1963 metais išvažiavau mokytis į Kauną.
Norėdama įgyvendinti savo svajonę tapti medike, Kauno medicinos mokyklos priėmimo komisijai įteikiau stojimui reikalingus dokumentus. Tada sovietiniais laikais baigiant pagrindinę mokyklą išduodavo ne tik atestatą, bet ir charakteristiką, kuri daug nulemdavo. Būdama jaunatviškai patikli, neatkreipiau dėmesio, kad mano charakteristika yra užklijuotame voke. Kai paskirtą dieną atvykau sužinoti rezultatų dėl priėmimo, vieno iš komisijos narių man buvo pasakyta, kad dėl savo biografijos studijuoti medicinos neturiu teisės. Neišsilaikiau ir visų akivaizdoje apsipyliau ašaromis. Viena moteris ėmė mane raminti, guosdama, kad aš galiu pabandyti stoti mokytis kitur. Nuėjau į prekybos mokyklą. Pabaigusi mokslus joje, vėliau studijavau technikume ir sėkmingai jį baigiau, tapau maisto prekių žinove.
Visokių viršininkų ir žmonių dirbdama Lietuvoje mačiau. Kartą atliekant praktiką Kaune, vienam kontrolieriui užkliuvo, kaip čia aš, buožės duktė, darbuojuosi parduotuvėje. Bet parduotuvės vedėja, buvusi karo veteranė rusė, mane užstojo, sakydama, kad aš dirbu gerai, nieko blogo ji nepastebėjusi. Vedėja mėgdavo su manimi pasišnekučiuoti, nes pabuvusi tremtyje aš be akcento kalbėjau rusiškai, ir matyt, bendravimas su manimi jai primindavo gimtinę. Žinoma, jokiomis politinėmis temomis mes nediskutuodavome, tai būdavo paprasčiausi kasdieniški pokalbiai.
Kai mokiausi Kaune, gyvenau senamiestyje, Nemuno gatvėje. Didmiestyje jaučiausi vienišoka, tai vis eidavau prie Šv. Petro ir Pauliaus arkikatedros bazilikos pasimelsti. Prie rytinės bazilikos sienos stovinti Švč. Mergelės Marijos, Dievo Motinos, skulptūra ir dabar man yra labai miela, nes prie jos melsdamasi atgaudavau ramybę ir pasitikėjimą savo jėgomis. Dievas mane saugojo visą gyvenimą ir už tai esu jam labai dėkinga.
Kaune išgyvenusi keletą metų bendrabutyje, kur kambaryje nuolat šurmuliuodavome būrelis merginų, pradėjusi dirbti ėmiau ieškotis ramesnio būsto. Nusprendžiau susirasti atskirą kambarį ir klausinėjau pažįstamų, gal kas žino apie kokį nuomojamą. Siuvėja, man siuvusi rūbus, pasakė, jog žinanti moterį, turinčią išnuomoti kambarį. Ta moteris buvo neseniai išėjusi į pensiją aukšto valdininko žmona ir ne dėl pinigų stygiaus ši šeima nusprendusi prisiimti nuomininkę. Šeimoje užauginti du sūnūs jau buvo sukūrę savo šeimas ir gyveno atskirai. Moteriai trūko vaikų dėmesio, ji norėjo kambarį išnuomoti merginai, kuri jai būtų tarsi duktė. Mes su ja labai gražiai sutarėme ir toje šeimoje išgyvenau net dvidešimt dvejus metus, kol įsigijau savo butą. Kai pareidavau iš darbo, šeimininkė visada mane pakviesdavo pietų, priminusi, jog nepamirščiau prieš valgį nusiplauti rankas. Aš išplaudavau visame bute grindis, net į tolimesnę nuo namų bažnyčią su šeimininke sekmadieniais nuvažiuodavome. Vasarą su ja išvykdavome ir paatostogauti, jeigu jos vyras būdavo užsiėmęs. Iš tiesų mūsų santykiai buvo kaip mamos ir dukters.
Dažnai šeimininkę tekdavo ir paguosti, ir su jos drauge sutaikyti. Turėjo ji draugę, kaimynę, panašaus amžiaus kaip ji pati. Abi mėgdavo susitikusios palošti kortomis. Aš su jomis nežaisdavau, mano pareiga buvo teisėjauti, kad viskas vyktų sąžiningai. Pradžia visada būdavusi linksma, žaisminga, bet pamažu oras imdavo kaisti, moterys vis labiau įsijausdavo į žaidėjų roles. Pagaliau viskas pasibaigdavo laimėjusios džiūgavimu ir pralaimėjusios ašaromis. Jos elgdavosi tiesiog kaip maži vaikai. Gąsdindavo, kad jų draugystė baigta, ir daugiau viena pas kitą nekelsiančios nė kojos. Kartą po eilinės pralaimėtos partijos kaimynė vėl apsiraudojo, išsakė viską, kas gulėjo ant širdies, prisiekė, kad daugiau jos nebematysime, ir išpėdino namo. Po valandos mano šeimininkė liepia man nunešti kaimynei vaišių. Nunešiau. Praeina valanda, ateina kaimynė pas mus persirengusi kita suknele. Imu girti jos suknelės spalvą, fasoną. Ji kukliai atsakinėja, kad tai jau gana sena suknelė, bet matau, kad jos nuotaika vis labiau skaidrėja ir tuoj draugės sėdasi gerti arbatos…
Į milicijos rankas buvau pakliuvusi Kaune 1972 m. gegužės 14 d. po to, kai Laisvės alėjoje, Miesto sode, susidegino Romas Kalanta. Tai buvo sekmadienis ir parduotuvėje „Skalsa“, kuri buvo už kelių namų nuo susideginimo vietos, greitai pasklido žinia apie neeilinį atsitikimą. Sekmadienį dirbdavome trumpiau ir bendradarbis Petras Jurgaitis pakvietė mane po darbo apžiūrėti įvykio vietą. Vos priėjome Miesto sodą, tuoj atlėkė kaukdami gaisriniai automobiliai ir paleido į ten buvusius žmones tokią stiprią vandens srovę, kad net vėliau ant kūno buvo begalė mėlynių. Mes paėjome dar kiek toliau, sustojome, purtėmės nuo plaukų ir drabužių vandenį. Atvažiavo keli milicijos „varanokai“. Ėmė gaudyti žmones ir grūsti į milicijos automobilius. Čiupo ir šalia mūsų stovėjusį vaikinuką. Aš neiškenčiau ir ėmiau šaukti, kad tas vaikinas nieko nedaręs, ramiai stovėjęs. Aišku, ir aš, ir Petras tuojau buvome „supakuoti“. Atvežė mūsų apie keturiasdešimt „maištininkų“ į saugumo pastatą, esantį Laisvės alėjoje prie soboro. Greitai ėmė tardyti, kodėl mes tuo metu buvome Laisvės alėjoje. Mes su bendradarbiu Petru turėjome svarų argumentą – dirbome „Skalsos“ parduotuvėje, esančioje Laisvės alėjos gale ir po darbo ėjome namo į Žaliakalnį. Mus trumpai tepalaikę paleido, manęs nemušė, o Petrui kliuvo. Laimė, kad saugumiečiams tada netoptelėjo į galvą patyrinėti mūsų biografijas, kitaip nežinia, kaip būtų pasibaigę man, buvusiai tremtinei.
Į Nemajūnus mane visada traukė ir traukia sugrįžti, nes ten gyveno mama, kiti artimieji, draugai. Su seseria Onute grįžusios iš tremties lankėme tautinių šokių būrelį, dalyvaudavome įvairiuose pasirodymuose, šventėse. Drauge su kitais Nemajūnų šokėjais esame gavę apdovanojimų, kuriais tebesidžiaugiu. Ir dabar man patinka žiūrėti šokių programas per televizorių, nes šokantys žmonės kupini energijos, gražiai atrodo.
(Pabaiga)
Prisiminimus užrašė Rita Pauliukaitienė ir Rimantė Pauliukaitytė, 2022 m., punskas.pl
