Apie prosenelius, senelius, tėvus, seseris, brolius, kitus gimines ir pažįstamus
(Tęsinys)
1 dalis
2 dalis
3 dalis
4 dalis
5 dalis
6 dalis
Sesuo Leonora Bartoševičiūtė (1931-04-07–?) šios sesutės neprisimenu, nes ji mirė maža prieš man gimstant. Mama nieko apie ją nepasakodavo tikriausiai todėl, kad jai buvo skaudu prisiminti mirusią dukrelę.
Brolis Jonas Bartoševičius (1932–1989) baigė pradinę mokyklą Nemajūnuose, dirbo tėvų ūkyje, buvo gabus, gerai išmanė techniką, ją puikiai remontavo, nors nebuvo baigęs jokių technikos mokslų. Jis buvo aukšto ūgio, atrodė ne pagal metus subrendęs. 1948 m. slapstėsi nuo tremties Martinonyse. Jį, šešiolikmetį, suėmė ir išlaikė dvi savaites, tardė ir mušė, klausinėjo apie partizanus. Iš pradžių tardė Nemajūnuose, toje pat salėje, kur šeštadienį vykdavo jaunimo šokiai. Nieko iš jo nesužinoję, suėmė ir ten pat atvedė keturiolikmetę seserį Onutę. Įvesta į salę, sesuo pamatė brolį, gulintį ant grindų surištomis rankomis, jis buvo kruvinas. Onutę tardė, bet nemušė, po trijų valandų ją paleido. Brolį išsivežė į Jiezną. Kai grįžęs po dviejų savaičių mums su seseria Janina parodė nugarą, ji buvo visa mėlyna, skundėsi, kad labai sudaužė sprandą. Tris kartus brolį po suėmimų ir tardymų paleido, o ketvirtas buvo lemtingas. 1949 metais jis slapstėsi nuo išvežimo į tremtį Babiagūros kaime pas Lėcką. Ten padėjo dirbti ūkio darbus. Buvo partizanų ryšininkas, susitikdavo su Punios kunigaikščio Margio grupės partizanais Alfonsu Gervicku-Rytu, Pranu Sadausku-Perkūnu, pusbroliu Juozu Beinaravičiumi-Gintaru, broliu Adomu ir kitais.
Kartą mano brolis Jonas sužinojęs, kada stribai atvyks į Babiagūros kaimą išsimaudyti ežere, pranešė partizanams. Atvykę stribai užėjo pas Lėcką, buvo pakviestas ir mano brolis, visi nuėjo prie ežero. Palikę saugoti šautuvus Lėckui ir mano broliui, stribai subrido į ežerą maudytis. Į juos besimaudančius ir ėmė šaudyti partizanai. Bijodami, kad Lėckas neimtų šaudyti į juos, partizanai jį nušovė. Atskubėjęs į įvykio vietą jaunesnis Lėcko brolis Petras, pastebėjo, kad po šaudymo partizanas Antanas Matikas-Skroblas šnekėjosi su mano broliu Jonu ir jį nusivedė drauge. Jonas jau neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik slapstytis su partizanais. Po dviejų savaičių jis atėjo pas artimuosius į Nemajūnus. Jį matė keli pašaliniai žmonės, bet atrodė, kad pavojaus būti suimtam nėra. Brolis svarstė, gal tapti partizanu. Po savaitės jis vėl apsilankė Nemajūnuose ir tada buvo suimtas.
Kiek žinau, Jonas nebuvo davęs partizanų priesaikos prieš tai, kai jį suėmė. Kadangi brolis tuo metu dar buvo nepilnametis, šautuvo sulaikant neturėjo, tai buvo teisiamas „švelniau“ – 25 metai lagerio ir atimta teisė po bausmės atlikimo sugrįžti gyventi į Lietuvą. Iš pradžių buvo kalinamas vienutėje Jiezne du mėnesius. Žiauriai tardomas: jam buvo traiškomi pirštų nagai, panagės badomos adatomis, mušamas ir lupama oda. Reikalavo išduoti brolio Adomo ir kitų partizanų buvimo vietas. Net ir po daugelio metų sakė, kad tai išgyventi buvo baisiau už mirtį. Vietinis Jieznui ir Birštonui paskirtas prokuroras, kilęs iš stribų, nes buvo turbūt baigęs aštuonias klases, netrukus po brolio Jono suėmimo užsuko pas seserį Janiną. Toji, žinoma, pripjaustė skilandžio, butelį surado – valdžią visi taip namuose priimdavo. Apšilusiam „prokurorui“ atsirišo liežuvis: „Gražu net žiūrėt buvo, kaip iš tavo brolio sulaužytų pirštų kraujas bėgo po tardymo“. Paskui Joną išvežė į Vilnių, vėl tardė. Teisė jį tik prabėgus metams po suėmimo. Visus metus iki teismo laikė vienutėje. Teisė kaip partizaną, nors, kaip minėjau, jis nebuvo davęs priesaikos.
Po teismo brolis Jonas buvo išvežtas į Čeliabinsko sritį, griežto režimo lagerį, devynerius metus dirbo šachtose. Per metus buvo leidžiama parašyti ir gauti tik du laiškus. Gavusi laišką, mama pusę metų nežinodavo, kaip Jonas jaučiasi, ar dar gyvas iš viso. Siuntinių jokių negalėjo jam siųsti. Praėjus kiek laiko po Stalino mirties, jo byla buvo peržiūrėta, buvo galima daugiau rašyti laiškų, siųsti siuntinius, kalinimo laikas sutrumpintas, tačiau grįžti į Tėvynę nebuvo leista. Jis galėjo pasirinkti arčiausiai Lietuvos apsigyventi Rygoje ar Kaliningrade. Išleistas į laisvę brolis apsigyveno Kaliningrade, nes ten buvo įsikūrę pažįstamų. Lietuvoje aplankyti savo artimuosius galėjo tik kartą per pusę metų, o atvykęs turėjo užsiregistruoti milicijoje, taip pat reikėdavę pranešti ir apie išvykimą. Jonas buvo labai geras vairuotojas ir mechanikas, visada tvarkingas ir mandagus, todėl jam buvo patikėta vežioti Kaliningrado srities statybų vyriausiąjį specialistą. Kartą važiuojant per Lietuvą į Baltarusiją Jono viršininkas panoro užsukti pas mūsų mamą į Nemajūnus. Mama labai apsidžiaugė netikėtu Jono ir svečių apsilankymu, visus pavaišino, o Jono viršininkas net apsikabino mūsų mamą atsisveikindamas. Paskui tas viršininkas išsikėlė gyventi į Maskvą, bet sužinojęs, kad Jonas 1989 metais mirė, atvyko į jo laidotuves. Jis apgailestavo, kodėl artimieji nesikreipė į jį, gal būtų galėjęs Jonui kokių vaistų atsiųsti ar kitaip padėti.
Gyvendamas Kaliningrade brolis Jonas vedė, susilaukė dviejų sūnų Viktoro ir Jono. Sūnus Jonas Bartoševičius mirė jaunas, susirgęs cukralige. Viktoras Bartoševičius ir dabar gyvena Kaliningrade. Kai 1989 metais Kaliningrade mirė mūsų brolis Jonas, iš Lietuvos, kas tik galėjome, važiavome jį palydėti. Pasiėmėme ir nedidelę trispalvę. Kai buvo supiltas brolio kapas, ant jo pastatė medinį obeliską, kuris viršuje buvo šiek tiek įtrūkęs, į plyšį įspraudėme vėliavėlės kotą – tą mažutę trispalvę radome ir po metų, atvykę aplankyti brolio kapo.
Sesuo Ona Bartoševičiūtė-Žukauskienė (1934–2019) krikštijant buvo užrašyta kaip Bortoševičiūtė. Ji baigė pradinę mokyklą Nemajūnuose, dirbo tėvų ūkyje, padėjo ir broliui Adomui, ir kitiems partizanams. Praėjus metams po Adomo žūties 1952 m. sausio 24 d. kartu su manimi (jaunesne seserimi Zita) buvo ištremta į Sibirą, į Krasnojarsko kraštą, netoli Rešiotų buvusią Revučij gyvenvietę. Abi buvome nepilnametės. Onutė tremtyje buvo kilnojama iš vienos vietos į kitą kaip ir kiti tremtiniai. Po keleto mėnesių mes, seserys, buvome išskirtos ir turėjome teisę viena kitą aplankyti tik kartą per tris mėnesius, laiškus galėjome viena kitai rašyti dažniau. Prisimenu, jog Onutė gyveno Rešiotose, Revučyje, Pakanajevkoje, Devetkoje, Sosnovkoje. Sesuo Onutė grįžo į Nemajūnus 1957 metais. Brolis Jonas dar buvo lageryje.
Paskui Onutė ištekėjo už Vytauto Žukausko, susilaukė 2 vaikų – sūnaus Arūno (jau miręs) ir dukters Snieguolės. Žukauskų šeima ilgokai gyveno Prienuose. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Onutė su šeima tėviškėje ėmėsi atkurti Panemunio dvarą, ir jiems tai pavyko. Sesuo Onutė Bartoševičiūtė-Žukauskienė buvo labai darbšti kaip ir mama. Darbas, kurio ji imdavosi, tiesiog virte virė. 2019 metais ji mirė sulaukusi aštuoniasdešimt penkerių. Tėviškėje, Panemunio dvare, dabar gyvena Onutės dukra Snieguolė Stašaitienė.
Zita Bartusevičiūtė, gimusi 1937-10-03. Esu jauniausias vaikas Adomo Dominyko Bartoševičiaus ir Magdalenos Marčiukaitytės-Bartoševičienės šeimoje. Kai gimiau, iš mamos pusės senelių jau nebebuvo gyvų, iš tėvo pusės buvo gyva tik senelė Ana, kuri mirė 1946 metais. Vaikystėje mano žaidimų draugai buvo sesuo Onutė ir jau minėtos Šarkienės anūkas, kurį moteris atsivesdavo ateidama pas mus dirbti. Tėveliui nelabai patiko mano draugystė su samdinės anūku, bet griežtai nedraudė su juo bendrauti. Baigiau Nemajūnų pradžios mokyklą, mokiausi ten pat toliau. 1947 m. suėmė mamą už pyliavų normos neįvykdymą. Po kurio laiko Nemajūnų mokyklos direktorius kreipėsi į Birštono valsčiaus valdžią, kad mamą paleistų. Tuo metu buvęs įstatymas, kad moterų, neatidavusių pyliavų normos, laisvės atėmimu nebausti, jeigu jos turi nepilnamečių vaikų. Tuo metu šeimoje aš, sesuo Onutė ir brolis Jonas buvome nepilnamečiai, aš gyvenau pas seserį Janiną. Taip pat kurį laiką mane buvo priglaudę Onutė ir Jonas Pačėsai Martinonių kaime.
Pažinojau daug brolio Adomo bendražygių, juk drauge augome, bet aš nuo vaikystės mokėjau laikyti liežuvį už dantų.
1948–1949 metų žiemą manęs irgi vos neuždarė į kalėjimą. Sesers Janinos vyras Kostas Lėckas iš Nečiūnų kaimo atveždavo mane į Nemajūnų mokyklą labai anksti, nes jam buvo pakeliui į darbą. Mokykla jau būdavo atrakinta, sargas kūrendavo krosnis. Sėdėdavau klasėje viena ir kartodavausi, kas būdavo užduota. Paskui pradėdavo rinktis mokytojos ir vaikai. Mokytoja Laukaitienė mane paglobodavo, dažnai perpindavo kasas, nes pati jas susipindavau nekaip. Taigi vieną dieną valytoja pastebėjo, kad klasėje Stalino portretui išbadytos akys. Moteriškė apie tai pranešė į Jiezną. Atvažiavo trise iš saugumo. Jie sugužėjo į mokytojų kambarį ir tuoj buvau iškviesta ir aš. Valytoja pasakė, kad aš pirma atėjau į klasę, tai čia bus mano darbas, Stalino portreto išniekinimas. Saugumietė moteris iš karto ėmė ant manęs šaukti, kad prisipažinčiau. Aš teisinausi sakydama, kad net nepastebėjau, kaip atrodė Stalino portretas man atėjus, jis kabo aukštai ir net nebūčiau galėjusi pasiekti. Bet mane saugumietė tuojau nutildė rėkdama, kad galėjau prisitraukti suolą prie sienos ir užlipus pasiekti. Suolai juk buvo sunkūs, bet tai moteriškei rūpėjo tik mane apkaltinti. Tada įsiterpė mokytoja Balčiukynienė, sakydama, kad nereikia taip manęs gąsdinti ir šaukti, jog aš esu rami mergaitė, stropi mokinė. Geriau vertėtų pakviesti ir išklausyti sargą, nes jis anksčiausiai atėjo į mokyklą. Sargas Lubauskas patvirtino, kad atėjęs penktą valandą ryto rado mokyklos duris atrakintas, o įėjęs vidun pastebėjo, kad Stalino portretui išbadytos akys. Manęs tą kartą nesuėmė, bet valytoja ir jos vyras vėliau pasistengė, kad aš su seseria Onute atsidurčiau tremtyje.
Mamą iš Šilutės kalėjimo išleido negreitai. Kai ji grįžo, tuoj žuvo brolis Adomas, jie taip ir nespėjo pasimatyti. Brolis Jonas tada jau buvo metai kaip suimtas, ir su juo susitiko tik po keliolikos metų. Gyveno mama vis slapstydamasi, bijojo, kad neišvežtų į tremtį. Jos neišvežė, bet išvežė mus su seseria Onute 1952 m. sausio 24 d., nors abi buvome nepilnametės.
Atvežė mus pirmiausia į Jiezną, ten stribyne išlaikė tris dienas, tardė, vis klausinėjo, kur yra mama. Tardė mus po vieną, gąsdino, grasino, bet nemušė. Kai man pasakė, kad nušausią, jei nepasakysime, kur mama, tai atsakiau, kad tegul šauna, nebijau. Ir grįžusi Onutę guodžiau, kad bus geriau, jei mus čia nušaus. Tremtis mums buvo baisiau už mirtį. Bet mūsų nenušovė, tik mane uždarė į dvokiančią belangę. Nežinau, kiek mane ten išlaikė, bet tamsių, uždarų patalpų bijau iki šiol. Net liftu negaliu keltis, mane tuoj ima pykinti, dusina.
Iš Jiezno mus išvežė į Kaišiadoris, ten geležinkelio stotyje jau buvo paruoštas sąstatas, bet mūsų su Onute į traukinį iš karto nesodino, nugabeno į saugumą. Vėl tardė, klausinėjo, kur mama. Vienas rusas saugumietis pagaliau pasakė, kad mes turbūt iš tikrųjų nežinom, kur mūsų mama. Bet vietinis toks žiauraus veido su juodu raiščiu ant akies atrėžė, kad nieko tokio, esame dvarponės išperos, bandito seserys, tai galime keliauti ir be mamos į tremtį. Vyresnė jau pajėgi dirbti, o šitą mažesnę ten nuvežus bus galima atiduoti į koloniją. Mums perskaitė nuosprendį, kad esame iškeldinamos visam laikui iš Lietuvos be teisės sugrįžti. Baisūs visi tie saugumiečiai buvo, bet baisesnio už tą iš Kaišiadorių nemačiau. Ką reiškė kolonija… Tai nepilnamečių nusikaltėlių kalėjimas. Likusių be globos nepilnamečių tremtinių vaikų nepriimdavo į vaikų namus, tik į koloniją – spec. vaikų namus. Žmonės žinojo, kokia dalia ten laukia tremtinių vaikų, tai paimdavo globoti, kad tik tie vaikai nepatektų į tikrą pragarą. Mane globoti apsiėmė sesuo, todėl mūsų iš karto neatskyrė ir mes abi atsidūrėme vienoje vietoje Krasnojarsko krašte, netoli Rešiotų buvusiame Revučyje.
Apie mūsų suėmimą mamai pranešė jos brolis Jonas Marčiukaitis. Mes irgi žinojom, kad mama slapstosi Makrickų kaime pas Blaškevičienę, bet neišsitarėme per tardymus. Kai mama sužinojo, kad mes suimtos, labai verkė, norėjo pati prisiduoti Mauručiuose, kur stovėjo paruoštas ešelonas tremtiniams. Vis dėlto brolis ją perkalbėjo, sakydamas, kad jai gali neleisti susitikti su mumis ir būti visoms drauge. Taip būtų ir buvę, nes traukinys iš Kaišiadorių su tremtiniais atsidūrė Krasnojarsko krašte, o iš Mauručių – Novosibirske.
Kelionė į tremtį buvo labai sunki. Spaudė baisus šaltis. Mums, nepilnametėms, paskyrė vietą gyvuliniame vagone ant gultų prie lango, o daug suaugusiųjų kratėsi visą kelią ant grindų. Su mumis viename vagone važiavo Voverių šeima nuo Aukštadvario. Prie Velykyje Luky vienam iš Voverių šeimos sūnų – Vaclovui pavyko naktį pabėgti iš traukinio. Vikrų jaunuolį artimieji nuleido ant žemės virve, susukta iš paklodžių, prieš tai išėmę langą, prie kurio mes su seseria miegojome. Šaltis neįmanomas buvo, kol įstatė tą langą atgal. Ryte mus visus išvarė iš vagono ir ėmė šaukti pavardėmis. Vaclovo Voverio panašaus amžiaus brolis atsistojo du kartus: vieną kartą su kepure, kitą kartą be kepurės. Traukinį lydintis vyresnysis kariškis nieko nesakė (nepastebėjo, kad tas pats atsistojo du kartus, ar apsimetė nepastebėjęs). Bet tuojau triukšmą pakėlė žemesnio rango kariškis. Supuolė sargyba, nuplėšė išbalusiam vyresniajam kariškiui antpečius, užlaužė už nugaros rankas ir nuvedė šalin. Mums taip buvo gaila to suimto kariškio, nes jis žmoniškiausiai elgėsi su mumis, tremtiniais, visą kelią. Na, o vėliau sužinojome, kad Vaclovas Voveris per tris mėnesius grįžo į Lietuvą, išėjo į partizanus ir neilgai tepabuvęs miške žuvo. Jo šeimai pavyko repatrijuoti į Lenkiją, nes, matyt, prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo Lenkijos piliečiai.
Su seseria Onute mus nutrėmė į Krasnojarsko kraštą. Rešiotų geležinkelio stotyje išlaipino iš traukinio, po to nuvežė į Revučyj gyvenvietę, kur prieš kelis mėnesius kalėjo Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis. Revučyj keturias valandas laukėme šaltyje (-40), kol atvažiuos komendantas mūsų pasiimti. Mus su seseria ir dar dvi šeimas paėmė pirmiausia. Atgabeno į karštai prikūrentą baraką, tai mes įsikūrėme prie durų. O paskui, kol visus suvežė, barakas atvėso, ir prie durų pasidarė baisiai šalta. Laimė, kad su Onute turėjome pasiėmę šiltą antklodę, tai šiaip ne taip susiglaudusios užmigome.
Kitą dieną jau ėjome į upę parsinešti vandens. Tą ir kitus kartus žygiuojama buvo visa kolona, nes taip saugiau. Vyrai praplatindavo iškirstą eketę, semdavo su kaušais vandenį ir pildavo į kibirus. Kaušas buvo pritvirtintas ant ilgos karties, nes vanduo buvo giliai po ledu, ištraukti pilną indą vandens buvo nelengva. Pirmiausiai kibirus pripildydavo vaikams ir senukams, bet jie vis tiek pareidavo paskutiniai. Kibirai buvo sunkūs, mediniai, vanduo laistydavosi. Kol pareidavau, ir kibirai, ir drabužių apačia būdavo apledėję, nes esant -40 šalčio vanduo tuoj užšaldavo. Kibirus barake statydavome į dubenis ir atitirpusį nuo kibirų šonų vandenį sunaudodavome. Aš parneštu vandeniu dalinausi su viena senute tremtine, kurią vadinau Tetuke.
Neilgai trukus mes su Onute persišaldžiusios kelionėje, neatlaikiusios gyvenimo sąlygų iš lentų sukaltame barake, kuriame šaldavome naktimis, ėmėme karščiuoti. Mus perkėlė į komendantūros pastatą, patalpino mažame kambarėlyje, iš kurio buvo išėjimas į lauką. Valgyti atnešdavo ir krosnį pakūrendavo lietuvis tremtinys senukas. Vieną vakarą jis užmetęs anglių užstūmė krosnies kaištį ir kaip visada išėjo nakvoti į savo baraką. Naktį pasijutau blogai, išsiropščiau iš patalo ir ėjau link durų. Mus rado apsinuodijusias smalkėmis ta pati Tetukė, su kuria aš dalinausi vandeniu. Rytą atėjusi prie mūsų kambarėlio lango ji pamatė, kad aš guliu nukritusi ant grindų šalia durų. Ji greitai iškvietė pagalbą. Aš atsigavau greičiau, o sesuo Onutė sveiko labai pamažu. Tremtinys senukas labai išgyveno, kad dėl jo kaltės mes vos nenumirėme. Nebeprisimenu dabar mūsų išgelbėtojos nei vardo, nei pavardės, nes ją pagarbiai vadindavau Tetuke. Tik atmintyje išliko tai, kad jos sūnus dirbo gydytoju Klaipėdoje, ir ji pavaišindavo mane gavusi siuntinius.
Senuko tremtinio likimas susiklostė liūdnai. Jo dukra susiviliojo tapti agente, sekti tremtinius, jų nuotaikas, išsiklausinėti apie jų praeitį, ką galvoja dabar. „Prisigerinusi“ ji buvo ir prie mūsų, bet mus mama ir brolis Adomas primokė, jog niekada svetimiems nieko nepasakotume. Kai vietiniai tremtiniai jau suprato, kas pranešinėja valdžiai apie juos, tą agentę iškėlė kitur, kur apie jos „tarnybą“ žmonės nežinojo. Ji, matyt, buvo gana uoli pranešėja, kad vieną dieną rado ją pakartą. Kas tai padarė, taip ir nebuvo išsiaiškinta.
(Bus daugiau)
Užrašė Rita Pauliukaitienė ir Rimantė Pauliukaitytė, punskas.pl
