Apie prosenelius, senelius, tėvus, seseris, brolius, kitus gimines ir pažįstamus
(Tęsinys)
1 dalis
2 dalis
3 dalis
4 dalis
5 dalis
Brolis Lechas Adomas Bartaševičius-Narsuolis (1924-02-25–1951-01-16) buvo trečias vaikas šeimoje. Jo pavardę dar radau užrašytą – Bortušas. Mokėsi jis kaip ir mes visi Nemajūnų pradžios mokykloje. Taip pat buvo lavinamas namuose, mokėjo lenkų, vokiečių kalbas, tikriausiai skaitė ir prancūziškai, nes namuose buvo didžiulė senelio Vaclovo Bartoševičiaus sukaupta biblioteka. Namuose jis buvo vadinamas tik Adomu ar senelės švelniai šaukiamas Adasiku. Turėjo meninių gabumų, labai gražiai dainavo, buvo geras šokėjas, mėgo drožinėti iš medžio ar lipdyti iš molio skulptūrėles. Man padarytus arkliukus dar ir gražiai nudažydavo. Pomėgį drožinėti, manau, perėmė iš dėdės Juozo, mamos brolio. Kaip ir tėtis, labai mylėjo arklius, jo numylėtinis buvo Grantas – juodo plauko su balta žvaigžde kaktoje. Brolis mėgo ir šunis, žaisdavo, bėgiodavo su jais, vesdavosi prie Nemuno, kai eidavo maudytis. Vieną mūsų šunį, vardu Mura, pririštą prie būdos, pokario metais nušovė stribai. Įkąsti tas pririštas šuo tikrai jiems negalėjo, bet jau lodavo baisiai. Ant nieko taip iš visų jėgų neskalydavo, tik ant stribų.
Brolis Adomas buvo jaunimo vakaronių siela, linksmas, puikiai sutariantis su visais. Geriausi jo draugai buvo pusbrolis Juozas Beinaravičius-Gintaras ir Pranas Sadauskas-Perkūnas. Su Pranu brolis mėgo ir pajuokauti, ir kokį pokštą iškrėsti. Kartą vos išaugę iš paauglių amžiaus sumanė pagąsdinti kaimo moterėles. Gegužės mėnesį vakarais kaimuose būdavo meldžiamasi, vykdavo vadinamosios „mojavos“. Susirinkdavo iš anksto susitarę į vieno ar kito ūkininko seklyčią aplinkiniai įvairaus amžiaus gyventojai. Žinoma, pamaldžiausios buvo pagyvenusios moterys, o jaunimas tai ir pasižvalgydavo vieni į kitus, ir laukdavo, kada galės pasimeldę pasišnekučiuoti. Taigi mano brolis Adomas su Pranu vieną vakarą į tas „mojavas“ paslapčia atsinešė sugavę pelėdą ir besibaigiant maldoms ją paleido. Kilo didžiulis sąmyšis, nesubrendusių vyrukų pokštu ypač pasipiktino kaimynė Žitkuvienė. Tėtis sužinojęs, ką iškrėtė Adomas, tik juokėsi, bet kaimynų vis dėlto buvo atsiprašyta.
Kai būdama maždaug dešimties metų broliui pasakiau, kad nesimokysiu okupantų rusų kalbos, jis mane gražiai įtikino, jog kalba niekuo dėta. Mokykloje rusų kalbą mokytis man sekėsi labai gerai, ir žinios ne kartą pravertė, kai atsidūriau tremtyje. Kai tėtis numirė, man didžiausi autoritetai liko mama ir brolis Adomas. Prisimenu tokius jo žodžius: „Niekuomet neverk, kai mato priešas, ir nieko nesakyk.“
Iš pradžių brolis Adomas slapstėsi, nes nenorėjo tarnauti sovietinėje kariuomenėje. Bendravo su partizanu Petru-Beržu nuo pat 1944 metų. Vaitiškės kaime grupelė partizanų 1949 m. surengė pasalą enkavėdistams, važiavusiems sunkvežimiu. Įvyko susišaudymas. Brolis Adomas irgi dalyvavo pasaloje, šiose kautynėse broliui lengvai buvo sužeisti keli rankos pirštai. Brolis ir Pranas Sadauskas-Perkūnas į operaciją buvo tikriausiai įtraukti todėl, kad gerai žinojo vietovę, esančią netoli nuo gimtųjų vietų.
Brolis Adomas, kaip ir visa mūsų šeima, po karo nuolat slapstėsi nuo išvežimo į tremtį. 1948 m. jį besislapstantį pastebėjo stribas, ėmė vytis. Adomas būdamas geras plaukikas puolė į Nemuną ir sėkmingai perplaukė į kitą krantą. Partizanai tai matė ir, kai jis tapo partizanu, davė jam Narsuolio slapyvardį. 1948 metais brolis tapo to paties antrojo būrio partizanu kaip ir pusbroliai, tėvo sesers Leonoros Bartoševičiūtės-Beinaravičienės sūnūs: Jonas Beinaravičius-Vėjas ir Juozas Beinaravičius-Gintaras (Dainavos apygarda, Dzūkų rinktinė, Punios kunigaikščio Margio tėvūnija).
Partizanų būryje paskirtas skyrininku, Adomas buvo atsakingas už ginklų, drabužių, apavo įsigijimą ir saugojimą. Jo žinioje buvo bunkeriai, kuriuose visa tai buvo sandėliuojama, saugoma. Tokiose slėptuvėse partizanai negyvendavo, tik buvo saugoma amunicija. Buvo tokia partizaniškų daiktų slėptuvė ir Nečiūnų kaime. Ją įrengė buvusioje bulvių duobėje, todėl ji niekam nekrito į akis. Brolis Adomas ten slėpė partizanų uniformas ir kuriam reikėdavo, jis paskirdavo. Turėjo brolis netoliese draugą batsiuvį, tai parūpindavo bendražygiams ir batus. Panaši slėptuvė buvo ir Paverknių kaime.
Kai 1948 m. Žiūrų miške vykstant susišaudymui broliui Adomui sužeidė ranką, o Pranui Šiugždiniui-Dragūnui kulka pataikė į vidurius, jie abu buvo atgabenti į sesers Janinos Lėckienės sodybą. Sužeistą į pilvą Dragūną sutvarstė linine paklode, paskui jį kažkur išvežė. Mano brolis gydėsi netoli mūsų namų Rojaus pievoje įrengtame bunkeryje. Seserys Onutė ar Janina pagamindavo, o aš nešdavau jam valgyti, niekas manęs, mažo ūgio mergaičiukės, neįtardavo. Broliui po pirmo sužeidimo pasveikus, Janinos vyro Petro Lėcko pusbrolis Adomas Lėckas, gyvenęs Kaune, Fredoje, pasisiūlė gauti dokumentus, kad mano brolis galėtų išvykti gyventi į Kauną svetima pavarde. Tačiau brolis pasakė: „Esu bajoro sūnus ir turiu tarnauti Tėvynei, o jeigu reiks – žūti. Kuo aš geresnis už kitus?“
Brolis Adomas visą laiką buvo principingas, autoritetas kitiems partizanams. Jis nerūkė, negėrė, draudė ir kitiems gerti. Per degtinę partizanai buvo susilaukę bėdų ir vadai labai draudė išgertuves. Jeigu partizanai būtų taip gėrę, kaip teigia norintys juos apjuodinti, tai greitai būtų buvę išpyškinti. Pasitaikė Adomo būryje ir partizanų, kurie net bažnyčioje pasielgdavo netinkamai, o ką jau kalbėti apie elgesį su gyventojais. Tokie mano brolio Adomo, pusbrolio Jono Beinaravičiaus-Vėjo, kaimyno Prano Sadausko-Perkūno ir kitų būdavo drausminami, kad nežemintų partizanų vardo. Partizanai, kurie savo kovą suprato kaip pareigą ginti tėvynės laisvę, elgėsi garbingai, kaip dera tikriems laisvės kovotojams, nors ir kaip baisiai apie juos sovietiniai propagandistai kalbėjo.
Esu ne kartą patarnavusi ir savo broliui Adomui, ir kitiems partizanams. Laiškelių nešioti man neduodavo, bet žodžiu pranešti žinias teko ne kartą. Mano brolis nerūkė, bet kai kuriems partizanams rūkalai buvo labai svarbūs. Jų parūpinti dažnai buvau siunčiama į Nemajūnų parduotuvę. Įėjusi ilgai stypsodavau kur kampe, kol visi žmonės apsipirkdavo. Į vaiką nebūdavo kreipiama dėmesio, tiesiog būdavo įprasta, kad vaikas privalo palaukti, kol bus aptarnauti suaugusieji. Pardavėjai buvo pažįstami ir tikriausiai nujautė, kuriam tikslui aš tuos rūkalus perku, bet nieko neklausinėjo, tik vis perspėdavo, kad dėčiau greičiau į kišenę, kol kas nors nepamatė. Parduotuvėje dirbo vyras ir žmona Revuckai, iš kurių sovietai tą parduotuvėlę nusavino, bet leido jiems ten dirbti. Besibaigiant karui Revuckai patyrė sunkių išgyvenimų – dukra išvyko gyventi į Argentiną, o sūnus, baigęs mokslus ir trumpai tepadirbęs girininku, buvo kažin kieno nušautas miške.
Antrą kartą brolį Adomą sužeidė 1949 metų balandžio pabaigoje besitraukiant iš Pakrovų kaimo į Nemajūnus. Šaudmuo pataikė į koją, buvo smarkiai pažeistas šlaunikaulis. Adomas pusę metų gydėsi bunkeryje Punios šile, jam suteikė pagalbą tuo metu Jiezne dirbęs gydytojas Benediktas Narakas, kuris slapta buvo atgabentas į mišką. Partizanai, apsaugodami save ir gydytoją, miške, užrišo medikui akis, kad jis net nežinotų, kokiais keliais ir takeliais keliauja. Gydytojas savo darbą atliko puikiai ir mano brolis vėl atsistojo ant kojų.
Sovietiniame dokumente yra parašyta, kad Margio tėvūnijos 1950 m. partizanai Jundeliškėse iššaudė arklius ir padegė kluoną, kuriame jie stovėjo. Minima, kad toje akcijoje dalyvavo ir mano brolis. Negaliu įsivaizduoti, kad mano brolis šaudytų arklius, jis taip mylėjo šiuos gyvūnus… Tikriausiai tame sovietiniame dokumente kažkas pateikta netiksliai.
Apie savo paskutinį pasimatymą su broliu Adomu esu pasakojusi Vilijai Jakučiūnaitei ir straipsnis apie tai yra išspausdintas „Laisvės kovų archyvo“ 30-ajame tome 2001 metais. „Tėviškėje už tvenkinio augo graži eglė, prie kurios ateidavo partizanai. 1950 m. gruodžio mėn. brolelį mačiau paskutinį kartą. Jis buvo liūdnas ir nueidamas kelis kartus atsigręžė. Gal širdis jautė, kad matomės paskutinį kartą?
1951 m. sesuo Ona, važiuodama iš Butrimonių turgaus, sužinojusi, kad Adomas žuvo, užsuko į Vėžionis pas Žeimį, iš kur parvežė kruviną brolelio nosinę… Mama, neseniai grįžusi iš Šilutės kalėjimo, kur sėdėjo už neatiduotas pyliavas, jo nebesulaukė…“
Prieš žūtį brolis kažkiek laiko slapstėsi Šilavoto pusėje, lyg Ingavangio kaime, bet tiksliai nežinau. Vėl atvykęs prie Jiezno, netrukus žuvo. Mama labai apgailestavo, nes prieš žūtį Adomas dar gavo ir vado įsakymą – įvykdyti Karo lauko teismo nuosprendį, nušauti gyventojus terorizavusį sovietinį pareigūną. Mama vis sielojosi, geriau jau būtų buvę, kad Adomas būtų žuvęs prieš to įsakymo vykdymą.
Tame pačiame V. Jakučiūnaitės straipsnyje yra paliudijimas ir apie mano brolio Adomo Bartusevičiaus-Narsuolio bei Vytauto Gervicko-Drugelio žūtį. Bronė Budrienė papasakojo: „1951 m. sausio mėn. 16 d. rytą pas Joną Žeimį, kur aš gyvenau su 3 metukų dukrele, apie 9 val. ryto atvažiavo partizanai. Pririšę arkliuką prie vartų, jie suėjo į kambarį. Nepraėjus nė 3 minutėms, Žeimienė atbėgusi iš lauko suriko: „Rusai supa namą!“ ir, iššliaužusi į kiemą, vėl: „Nešaudykit! Name moterys ir vaikai!“ Tada rusas paklausė, kiek name buvo banditų. Šeimininkė atsakė, kad du. Tuo tarpu partizanai išbėgo į kitą kambarį ir, atidarę langą, iššoko. Adomas Bartusevičius-Narsuolis krito po langu, o Vytas Gervickas – pabėgėjęs per sodelį. Juos abu atitempę sumetė į roges, užmetė gniūžtę šiaudų ir įsakė man sėstis viršuje. Namuose palikau verkiančią dukrelę…
Neprisipažinau juos pažįstanti. Stribai galvojo, kad vienas iš jų yra mano brolis [Budra] Pranciškus-Nendrė, partizanavęs jau 4 metus. Po trijų dienų paleido, bet 1951 m. rudenį mane su tėvais ir dukrele išvežė į Sibirą.“
Brolį Adomą ir Vytautą Gervicką išdavė žmogus, iš kurio jie buvo gavę arklį ir roges. Tą kartą į Vėžiongirę mano brolis turėjo nugabenti ginklus. Nešte juos nunešti būtų buvę sunku, tai brolis surizikavo paprašyti pas ūkininką pagalbos. Tam, kas padėsiąs sugauti ar nužudysiąs mano brolį, sovietinė valdžia buvo pažadėjusi gana didelę premiją. Vos partizanai išvažiavo su rogėmis iš ūkininko sodybos, šis nubėgo į Jiezną pranešti stribams, susigundęs didele išmoka. Buvo neseniai pasnigta ir pagal vėžes partizanus atsekti nebuvę sunku… Netrukus tasai ūkininkas išsistatė naują didžiulį kluoną. Prabėgus nemažai metų, vasarą užslinkus nedideliam debesėliui, plykstelėjo keli žaibai. Buvo užmuštas to ūkininko arklys ir sudegė kluonas. Žinau to ūkininko pavardę, bet nenoriu minėti.
Prisimenu, kad mano brolis Adomas draugavo su Vėžionių kaimo mokyklos mokytoja Janina, kurią visi šeimoje vadinome Janyte. Ji kelis kartus lankėsi pas mus svečiuose, buvo smulkutė, su akinukais, miela mergina. Po brolio žūties ją iš mokyklos atleido, ji dirbo Jiezno pašte. Dar kurį laiką vis aplankydavo mano mamą. Grįžusios su seserimi iš tremties su Janyte irgi esame bendravusios, bet paskui ryšiai nutrūko.
Sovietinio saugumo dokumentuose (tiksliau, agentų pranešimuose) yra rašoma, kad mano brolis Adomas būdamas partizanu bendravo ir su kitomis merginomis. Be abejo, bendravo, visi jauni tarpusavyje bendrauja, tačiau nė vienos kitos, išskyrus Janytę, jis mums, savo šeimai, nepristatė. Pagaliau nė viena mergina, bendravusi su Adomu, po jo žūties ar atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, niekam iš mūsų šeimos neprisistatė, nepareiškė užuojautos dėl jo netekties.
Atgimimo laikais esu girdėjusi, kad du neaukšto ūgio žuvę partizanai iš Jiezno buvę atvežti į Prienus prie stribų būstinės, o paskui užkasti prie Prienų. Tai buvo panašiu laiku, kai žuvo mano brolis Adomas ir Vytautas Gervickas. Tų dviejų partizanų palaikai buvo paskui palaidoti bendrame kape su kitais partizanais, taip ir nenustačius jų tapatybės. Nusprendžiau kreiptis ir palikti savo DNR mėginį mokslininkams, gal ateityje pagal tai bus nustatyta, kur ilsisi mano brolio Adomo ir pusbrolių Jono ir Juozo Beinaravičių palaikai.
Turiu išsaugojusi kelias brolio Adomo partizaniškas nuotraukas, bet pačios gražiausios išsaugoti nepavyko. Toje nuotraukoje jis ką tik davęs partizano priesaiką, visas švytintis, įsisegęs bijūno žiedą. Nuotrauką gavau iš Elenos Petrauskaitės, kuri pasakė, kad brolis prašęs perduoti tą nuotrauką būtent man, o ne kuriam kitam šeimos nariui. Apie 1960 metus tą nuotrauką įdėjau į perpus sulenktą Prienų rajono laikraštį, kuriame buvo išspausdinti Laukevičienės prisiminimai, kuriuose ji gražiai atsiliepė apie mano tėvus ir tą laiką, kai tarnavo prieš karą mūsų namuose. Atsitiko taip, kad vienos mano sesers vyro darbovietėje rado trūkumų ir kai kurie dokumentai buvo dingę. Apie tai iš žmonių kalbų nugirdęs buvęs stribas prisigėręs įsibrovė į mano mamos namus Nemajūnuose ir neturėdamas jokio leidimo ėmė daryti kratą. Radęs spintoje laikraštį ir jame įdėtą brolio nuotrauką pasiėmė. Po kiek metų, kai jis jau sirgo, prieš mirtį, nuėjau pas jį į namus. Sakiau nepykstu ant jūsų, kad pasirašėte, jog mane su seseria išvežtų į Sibirą, tik grąžinkite brolio nuotrauką. Man buvo atsakyta, kad nuotrauka yra saugume. Ten aš jos, žinoma, nedrįsau ieškoti.
(Bus daugiau)
Užrašė Rita Pauliukaitienė ir Rimantė Pauliukaitytė, punskas.pl
