Išliko dvi Šlynakiemyje žuvusio Lietuvos partizano Vytauto Prabulio nuotraukos. Viena iš jų padaryta 1941 m. Kauno kalėjime, kita – saugumo nufotografuota jau po jo mirties.
Vytautą Prabulį mūsų krašto moterys prisimena kaip jauną, gražų ir linksmą vyruką. Pažymėtina, kad ne viena mūsų dzūkaitė buvo juo tiesiog susižavėjusi. Vaikinai atvirkščiai. Jiems Prabulis atrodė ordinarus, pernelyg drąsus ar net žiaurus. Jaunuoliai, iš pavydo ar kitų priežasčių, jo nemėgo. Teklė Pauliukonytė-Kalvinskienė savo prisiminimuose užrašė: „Žaibas (buvo) gražiai nuaugęs, linksmas, mokėjo daug dainų, kalbėti ir netingėjo. Greit su jaunimu susigyveno. Kvietė Žaibą į namus pabendrauti. Patiko Žaibas ir vyresniesiems.“
Prabulių kaimynas Vytautas Busilas Vytautą Prabulį prisimena kaip vidutinio ūgio, apvalaus veido, smulkaus kūno sudėjimo, gajų ir vikrų vaikiną. Jis buvo šiek tiek panašus į savo vyriausiąjį brolį Alfonsą.
Vytautas Prabulis buvo raštingas. Baigęs keturklasę Mockavos mokyklą, padėjo motinai ūkininkauti. Mokslo tęsti negalėjo, nes anksti mirė tėvas, o vyriausias brolis Alfonsas išsikraustė į Berezninkų kaimą pas žmoną.
Vytautas Prabulis Teklei Pauliukonytei taip pasakojo: „Pūslių ant rankų neturėjęs, nežinojau, kad nelengva artojo dalia. Pamaži pripratau, rankos sukietėjo. Pamilau tėviškės laukus, danguj vyturių čiulbėjimą, pievas ir žiogelių muziką. Pavasarį, vos saulei patekėjus, kinkiau bėrius į plūgą, variau vagą po vagos. Gulė vagos kaip suriektos duonos riekės. Vidurdienį, kai saulė smarkiai šildė, palepinęs bėrius duonos pluta, leidau juos į pievą. Ūkyje darbų netrūko: arimai nebaigti, pievos ir laikas pjauti. Išplakęs dalgį, guldžiau pradalgius. Iš laukų į namus grįždavau temstant. Motina laukė su vakariene. Kartais apibardavo, kad per daug save varginu. Po vakarienės mėgdavau sėdėti ant prieklėčio. Kai visi sumigdavo, tyliai, kad motinos nepažadinčiau, eidavau į kamarą. Užsidegęs žibalinę, išsitraukdavau storą sąsiuvinį ir rašydavau dienos darbus, mintis, džiaugsmus, nepasisekimus. Mėgdavau išeiti į kaimo vakaruškas. Mylėjau vieną mergaitę. Ji pas mus dirbo, buvo tarnaite. Mūs abiejų vienodas likimas. Svajojau mokslą baigti, bet negalėjau, reikėjo ūkininkauti. Ji irgi norėjo, bet negalėjo, buvo beturtė. Prie vokiečių dirbau pogrindy, tankiai važiuodavau į Kauną. Neturėjau jaunystės, reikėjo klampoti po karo purvą. Lietuvą pasisavino sovietai, vokiečiai ir vėl sovietai. Negalėjau stovėti šalia, kai priešai tėvynę terioja.“
Teklės Pauliukonytės paklaustas, kodėl nepasitraukė kaip kiti į Vakarus, Žaibas atsakė: „Sovietai to ir laukė, kad lietuviai apleistų Lietuvą. Tuomet tuščius kaimus ir miestus apgyvendintų iš Rusijos atkeltais rusais. Žmonių turi daug. Pasauliui paskelbtų, kad apgyvendina lietuvių apleistus miestus ir kaimus. Lietuva išnyktų kaip prūsai. Galvoji, kad aš avantiūristas, ramiai gyventi, dirbti nenoriu, banditas, kaip mus vadina? Kas turėjo pareigą ginti Lietuvą, be šūvių išdūmė į Vakarus. Sovietai skelbė, kad Lietuva pati savanoriškai padidino sovietų respublikų skaičių. Turėjo kas su melu nesutikti, parodyti pasauliui, kad lietuviai priešinasi, kad ne savo noru prisijungė prie sovietų. Buvau 18 metų, kai prie vokiečių dirbom požemy. Važinėdavau į Kauną, kartais turėjau dėvėti karininko drabužius. Karininkas, kurio drabužius dėvėdavau, gyveno mažam namely su gėlių darželiu. Kai grįždavau iš miesto su kariškais drabužiais, dvejų metų karininko dukra, pamačiusi mane, ištiesusi rankutes bėgo pasitikti ir šaukė: „Tėtušiuk!“ Pribėgusi arčiau ir pamačiusi, kad tai ne tėvelis, nepatenkinta, sukandusi lūputes, grįždavo į kambarį. Kokia laimė turėti mažą, gražią dukrelę, – galvojau. Aš tokios laimės nesulauksiu, nepavadins manęs tėtušiuku“.
Vytautas Prabulis-Žaibas, tarytum nujausdamas kas jo laukia, savo ištikimai ryšininkei Teklei kalbėjo: „Galvoji, kad partizanai neturi sąžinės? Reguliari sovietų kariuomenė nėra mums priešas, mus persekioja priversta. Mes kovojam su enkavėdistais, stribais, išdavikais, tautos priešais. Partizanai beviltiškoj padėty nutraukia gyvybę, kad nepasiduotų priešui. Bažnyčia neigia savižudybę. Mes nebijom kančių. Nežinom, kiek žmogus gali iškentėti, nieko nepasakęs. Enkavėdistai kankinti moka. Žmonės mums padeda. Ir Trikampy be vietinių žmonių pagalbos neišsilaikytum. Geriau pačiam žūti, kad kiti nenukentėtų. (…) Gimiau laisvoj Lietuvoj. Žmonės ramiai gyveno, dirbo. Ne visi buvo turtuoliai, bet alkanų nebuvo. Kai į Lietuvą įsiveržė svetimi, sovietai, aš buvau vaikėzas. Mačiau vagonus, prigrūstus žmonių, girdėjau verksmą. Ginkluoti sovietų kareiviai neleido prisiartinti prie vagonų, stūmė atėjusius atgal, kai paskutinį kartą norėjome atsisveikinti su artimaisiais. Mačiau stumdomų ašaras. Atsirado neapykanta pavergėjui, koks jis bebūtų – raudonas ar rudas. Partizanai kovoja, kad Lietuva ir jos žmonės vėl būtų laisvi. Gal mes žūsim, bet kas po mūsų gyvens, išgirdę mašinų ūžimą, nedrebės iš baimės, kad veš į įšalo žemę, į sunkiausius darbus miškuose, kur šaltis ir badas.“
Seinuose gyvenanti Julija Stoskeliūnaitė-Ustach pasakoja. <…> Vytautą Prabulį teko pažinti. Vieną vasaros dieną mūsų namo dideliam kambaryje sėdėjo keli partizanai ir mūsų šeimos nariai. Vaišinom juos, kuo tik galėjom. Šalia manęs sėdėjo Vitukas Prabulių. Gražus buvo vyrukas. Aš labai jauna buvau. Vos šešiolikos metų. Per daug in kavalierus dar nežiūrėjau. Na, ir Vytautas atsisukęs į mane sako: „Žinai, Julyte, kas man liko?“ Tai pasakęs išsitraukė iš kišenės rožančių. „Tiktai rožančius man liko. Viskas nuvėjo… Nežinau, kur mano broliai. Mama ir sesė išvežtos in Sibirą. Namai sudeginti…“ – pasakojo V. Prabulis. Tuomet man jo labai gaila pasidarė. Tą dieną truputį pasikalbėjom ir viskas tuo baigėsi.”
1949 metų pavasarį Vytautas Prabulis-Žaibas tapo Dainavos apygardos karininko, partizanų kapitono Jurgio Krikščiūno-Rimvydo adjutantu. Tų metų vasarą, prieš Žolines, jis su Jurgiu Krikščiūnu, Pranu Saveikiu ir Antanu Kvedaravičiumi bandė veržtis į Vakarus. Misijai nepavykus, jis su Krikščiūnu išsikasė bunkerį Šlynakiemyje, Jakimavičių laukuose. Netoli naujos slėptuvės gyveno jo giminaitė Petronėlė Savickaitė-Valinčienė. Mockavos Prabuliai buvo Savickų, giminės, o Vytautas jos pusbrolis.
Petronėlė Savickaitė-Valinčienė savo dienoraštyje užrašė: „Keturiese, abu partizanai ir mano vyras su broliu Sigitu Valinčiu, kasė bunkerį. Kai viskas jau buvo pastatyta ir įrengta, partizanai išėjo iš mūsų namų. Bet sutartis liko ta pati, kad ir toliau mes jiems duosime maisto, kokį davėme jiems būnant pas mus. <…> Kai reikėjo jiems vaistų, aš eidavau pas poną Romaną. Jis buvo labai geras senukas. Tada vaistų būdavo mažai, o aš gana dažnai nueidavau dinaturo (denatūrato), tai teko man aiškintis ponui Romanui, kam man jo tiek reikia. Aš jam pasakiau, kad turiu mažą dukrelę, kuriai su dinaturu naktį šildau pienuką. Iš tikrųjų jo reikėjo vyrams žibinti bunkery dieną, nes per dienas turėjo jame sėdėti.“
Juozas Valinčius pasakojo, kad Vytautas Prabulis labai mėgdavo šviežią duoną. Su šeimininkais jis buvo susitaręs: jei namuose yra kas nors svetimas, jiems negalima ateiti į trobą. Tada duoną jiems palikdavo pašiūrėje. Duodavo ir lašinių, ir daržovių, ir kitokio maisto.
Petronėlė Savickaitė-Valinčienė dienoraštyje rašė: „Taip prabėgo vasarėlė ir tuoj jau gruodis atėjo. Artėjant šventėms, reikėjo pradėti joms ruoštis. Kadangi turėjome nemažą meitėlį, tai mes jį ir paskerdėme. Atėjo V. Prabulis ir manęs klausė, ar aš verdu tokią sriubą iš kiaulės kraujo. Pasakiau, kad mes visada, kai skerdžiam meitėlį, tai verdam tą sriubą ir kai norės tokių pietų, tegul praneša.
Ir pranešė man Vitas, kad rytoj, ale vėliau. Dienos neprisimenu. Gal buvo antradienis. Aš labai stengiausi viską gerai pagamint. Kai jau viskas buvo paruošta, mes su Alfonsu laukėme jų ateinant. Vėlokai atėjo, ale visi linksmi, patenkinti susėdome prie mažo stalelio. Labai skaniai užvalgėme ir džiaugėmės, kad vasara gerai prabėgo. Dar visi pasikalbėjom, bet man pradėjo verkti dukrytė. Jie padėkojo mums už skanius pietus ir nuėjo sakydami, jog turi daug rūpesčių. Pusbrolis Prabulis mane apsikabino ir išbučiavo žandus labai dėkodamas už viską. Tada padaviau kepalą duonos ir rūkytų lašinukų, ir jiedu dėkodami išsiskubino į savo bunkerį. Visi nuėjome miegot, nes buvome labai pavargę. Tai buvo jų paskutinė vakarienė mūsų namuose… Kas galėjo apie tai tada pagalvot?..
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
