Tolima – artima Magdalena Avietėnaitė (2 dalis)

0

Paslaptingasis M. S.

„Studijų metais Ženevoje Magdalena sutiko didžiąją savo gyvenimo meilę – rumunų aristokratą Michaelį Serbaną de Cernesti. 1914 m. Michaelis apgynė daktaro disertaciją. Žemės ūkio mokslus studijavęs ir agronomijos profesoriumi tapęs rumunas norėjo vesti išskirtinio proto ir grožio lietuvaitę. 1914 m. vasario mėnesį licenciato[1] diplomą gavusi Magdalena grįžo į JAV. „Abu kūrė bendros ateities planus, tačiau tuo metu prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, padalijęs tautas į priešingas barikadų puses. Rumunija įstojo į karą Antantės pusėje, M. Serbanas buvo pašauktas į karinę tarnybą, o Magdalena grįžo į Ameriką. Būtent tuomet Magdalenos ir Michaelio bendros ateities planai žlugo galutinai. Abu – tiek Magdalena, tiek Michaelis – buvo tikri savo šalių patriotai. Abu rinkosi tarp romantiškos meilės ar savo tautinės tapatybės. Didžiojoje savo pasirinkimo kryžkelėje moteris turėjo rinktis: ar kurti savo ir Michaelio gyvenimą Rumunijoje, ar grįžti į tėvynę, Magdalena pasirinko savo gimtinę. Taip nusprendė ir Michaelis.

M. Avietėnaitės mylimasis, rumunų aristokratas Michaelis Serban de Cernesti.
Kitoje pusėje Michaelio laiškelis Magdalenai. Ženeva, 1913 03 23.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuosavybė

Po draugystės su Michaeliu Magdalena šeimos nesukūrė, apie asmeninę laimę neatviravo, tačiau iki gyvenimo pabaigos išsaugojo vyriškio laiškus ir fotografijas. Michaelio ir Magdalenos istorija liko pridengta paslapties šydo, neatsakytų klausimų, tačiau stulbinama savo liudijimu apie meilę, pagarbą ir ištikimybę.

1914–1920 metai

Dėl teigiamo tėvų požiūrio į mokslą ir didelio pasiaukojimo abiem Avietėnų dukroms pavyko įgyti ne tik vidurinį, bet ir aukštąjį išsilavinimą. Iki Pirmojo pasaulinio karo labai mažai mokėsi lietuvių, o ypač merginų, dėl neigiamo tėvų nusistatymo į mokslą ir skurdaus gyvenimo. Daugiausiai mokėsi valstybės tarnautojų, verslininkų, pasiturinčių ūkininkų ir dvarininkų vaikai, nes už mokslą reikėjo mokėti. Tuomet buvo labai vertinama kunigo profesija, tad nemažai vaikinų stodavo į kunigų seminariją, bet iš Seinų krašto tokių buvo labai nedaug. Negirdėjau, kad tuo laiku kokia nors šio krašto mergina būtų baigusi vidurinę mokyklą, jau nekalbant apie aukštąjį išsilavinimą.

Lietuvos delegacija derybose Tautų Sąjungoje dėl P. Hymanso projekto. Sėdi iš kairės: 1-as O. Milašius, 2-as E. Galvanauskas,
3-as T. Norus-Naruševičius, Stovi iš kairės: 1-as P. Klimas, 2-as V. Jurgutis, 3-a J.Th. Desfaux, 4-a M. Avietėnaitė, 6-as M. Šleževičius, 7-as M. Soloveičikas. Briuselis, 1921. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus

M. Avietėnaitė, baigusi studijas Šveicarijoje, sugrįžo pas tėvus į Vusterį. Jauna moteris pasinėrė į vietinių lietuvių kultūrinę veiklą, nors su savo gebėjimais ir žiniomis galėjo rasti daug pelningesnį, prestižinį darbą. Nuo 1914 iki 1920 m. redagavo laikraštį „Amerikos lietuvis“, Magdalenos dėka laikraščio kokybinis formatas labai išaugo, o kartu ir turinys, naujienų atrankos kriterijai, laikraštis tapo informatyvesnis, teikiantis daugiau faktinės informacijos.  Magdalena pati nemažai rašė straipsnių politikos, istorijos temomis. „1917 m. istorinių straipsnių pagrindu ji išleido dvi istorines knygas: „Didžioji Prancūzijos revoliucija“ ir „Istorija žymiausių Europos tautų, dalyvavusių didžiojoj karėj“, kurias abi dedikavo Michaeliui Serbanui de Cernesti su paslaptingu įrašu knygose: „Skiriama M. S. Parašė anglų, vokiečių, prancūzų kalbos vadovėlius, knygą moterims apie namų ruošą, išspausdino anglų kalba leidinį apie Lietuvą.

Gyvenimas Lietuvoje (1920–1944)

Lietuvos Atstovų užsienio šalyse konferencija. Sėdi iš kairės: 1-as B. K. Balutis, 2-as D. Zaunius, 3-ias T. Norus-Naruševičius, 4-as E. Galvanauskas, 5-as J.Baltrušaitis, 6-as P. Klimas, 7-as O. Vl. L. Milašius. Stovi iš kairės: 1-as V. V. Čarneckis, 2-as P. Dailidė, 3-as A. Lisauskas, 4-as J. Aukštuolis, 5-a. M. Avietėnaitė, 6-as V. Sidzikauskas, 7-as I. Jonynas, 8-as R.  Karuža, 9-as I. Jurkūnas-Šeinius. Kaunas, 1923 11 12. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus

Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. M. Avietėnaitės grįžimas į gimtinę tapo beveik neišvengiamas. Intelektuali mergina jautėsi neišnaudojanti savo potencialo provincialiame Vusteryje, o darbas lietuvių bendruomenės labui įgijo kitokią prasmę, atsiradus laisvai Lietuvos valstybei. 1919 m. lapkričio 2 d. prezidentui Antanui Smetonai pakvietus užsienio lietuvius grįžti ir prisidėti prie Lietuvos valstybės kūrimo, Amerikos lietuvė atsiliepė į prezidento kvietimą ir nutarė 1920 m. grįžti į Lietuvą. Pasaulio mačiusi ir puikų išsilavinimą Ženevoje įgijusi moteris pradėjo sparčiai kilti karjeros laiptais. Ji laisvai kalbėjo anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. „To meto Lietuvoje angliškai kalbančių valstybės tarnautojų labai trūko. Kuriant modernią Lietuvos valstybę ir komunikuojant su laisvuoju Vakarų pasauliu, valstybės tarnyboje ypač reikėjo tokių žmonių, kaip Magdalena – išsilavinusių, drąsių, mokančių improvizuoti ir… labai mylinčių savo valstybę.“

Tarptautinis žurnalistų suvažiavimas. I eilėje iš kairės: 5-a M. Avietėnaitė. Madridas, XX a. 3–4 deš. Fot. Luis R. Marin  
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuosavybė

Sugrįžus į Lietuvą, Magdalena buvo priimta į Užsienio reikalų ministeriją, pirmiausia – į vertėjos ir šifruotojos, vėliau – slaptojo archyvo tvarkytojos, konfidencialiosios sekretorės pareigas. Lietuvos diplomatinėje tarnyboje įsidarbino trys Amerikos lietuviai: Magdalena Avietėnaitė, Bronius Balutis, Tomas Naruševičius. Iš karto atsiskleidė M. Avietėnaitės gabumai. Greitai pastebėję Magdalenos talentą ir aštrų protą, kolegos ją užvertė darbais, kurie nebuvo pažymėti skambiais titulais, tačiau statė ant bėgių visą Lietuvos valstybės diplomatijos traukinį. Jauna moteris greitai gavo daug rimtesnių užduočių. 1924 m. jai buvo patikėta perimti Juozo Ereto įkurtos ELTA (Lietuvos telegramų agentūros) vadovės pareigas. Ji reorganizavo ir modernizavo agentūros darbą. Nupirko radijo aparatą, klausėsi užsienio radijo stočių žinių, kurios būdavo išverčiamos į lietuvių kalbą. Žymiai pagerino naujienų turinį. Pati kalbėdama keliomis kalbomis dažnai sėsdavo ir surašydavo svabius tekstus, matydama, kad be jos niekas negalės greitai ir kokybiškai atlikti užduoties. Tiesa, visą tą laiką jai teko kovoti su tyliu vyrų nepasitikėjimu ir nenoru pripažinti jos autoriteto. M. Avietėnaitės situacija buvo unikali ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Moters darbas tokiose atsakingose pareigose buvo suvokiamas kaip atrakcija ar ekscentriškas (nepaprastas, keistas) nesusipratimas. 1924 m. Berne (Šveicarijoje) vykusiame Europos telegrafų agentūrų atstovų susitikime Magdalena buvo viena tarp 32 vyrų.

Pasaulinės parodos Rytojaus pasaulis Lietuvos skyriaus generalinė
komisarė M. Avietėnaitė. Niujorkas, 1939.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuosavybė

1926 m. M. Avietėnaitė buvo paskirta Spaudos biuro vadove. Įstaigos tikslas buvo informuoti pasaulio valstybes apie politinį ir kultūrinį Lietuvos gyvenimą, bendradarbiauti kultūrinės diplomatijos srityje. Ypač svarbi biuro veiklos dalis – užsienio parodų rengimas Lietuvoje ir Lietuvos kultūrinio gyvenimo reprezentavimas užsienyje. Eidama vadovės pareigas, M. Avietėnaitė organizavo Lietuvos meno parodas Barselonoje, Lježe, Stokholme, Kopenhagoje, Briuselyje, Geteborge, Čikagoje, Paryžiuje, Niujorke. Šios parodos dažnai buvo priemonė užmegzti ir sutvirtinti Lietuvos diplomatinius ryšius, todėl to meto spaudoje nuolat pasirodydavo žinučių apie M. Avietėnaitės darbus. Dažniausiai ji pati pristatydavo parodas užsienyje.

Lietuvos politinis elitas norėjo pateikti kuo daugiau najienų užsieniui ir reklamuoti Lietuvos pasiekimus. Visų akys krypo tik į M. Avietėnaitę. O ši viena užkūrė Lietuvos viešųjų ryšių kampaniją, jos dėka, pasaulis sužinodavo apie Lietuvos meno, ekonomikos ar politikos laimėjimus.

Lietuvos katalikių moterų draugijos centro  valdyba. I eilėjė iš kairės: 3-a M. Draugelytė-Galdikienė
II eilėje iš kairės: 4-a M. Avietėnaitė. Kaunas, 1929. ČDM

Moteris buvo tikra komunikacijos srities profesionalė, užsitarnavusi gerą vardą tarp Lietuvos ir užsienio šalių kolegų: „Svetimšaliams ir užsienio žurnalistams labiausiai žinoma savo darbo pasišventėlė, nemirštama darbuotoja Lietuvos populiarizavimo dirvoj panelė Magdalena Avietėnaitė. Ji stengiasi įskiepyti visiems lankantiems mūsų kraštą Lietuvos meilę. Ir jai tai puikiai pavyksta.“

Tarpukario fotografas Vytautas Augustinas pasakojo, kad būtent M. Avietėnaitė organizavo nuotraukų iš Lietuvos parodas. Dažnai pati nurodydavo vietas, kurias reikėtų nufotografuoti, skolindavo savo tautinius drabužius merginoms, kurios norėdavo pasipuošti ir gražiai atrodyti nuotraukose.

Magdalena Avietėnaitė (sėdi viduryje) ir Marija Mašiotaitė-Urbšienė (dešinėje) su draugėmis.
Apie 1937 m. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuosavybė

1938 m. Spaudos biurą perorganizavus į Spaudos ir informacijos departamentą, M. Avietėnaitė tapo jo direktore. Šias pareigas ėjo iki pat sovietų okupacijos. Tarpukariu M. Avietėnaitė buvo bene vienintelė moteris, turėjusi aukščiausio lygio valstybės tarnautojo kategoriją ir ėjusi tokias aukštas pareigas valstybės aparate.

Sesers Izabelės istorija

M. Avietėnaitės sesuo Izabelė baigė JAV gimnaziją, o vėliau Vusterio (angl. Worcester) verslo ir stenografijos institutą. Prieš 1922 m. atvyko į Lietuvą. Įsidarbino Kaune, Lietuvos ūkio banke. 1922–1925 m. studijavo Miuncheno muzikos akademijoje. Magdalena skyrė savo asmenines lėšas sesers mokslui. Nuo 1926 m. Izabelė buvo Kauno valstybės teatro solistė. Atsisakė JAV pilietybės, pasikvietė savo motiną į Lietuvą.

Izabelė ištekėjo už Lietuvos diplomato, žurnalisto, sociologo, vertėjo, filosofo, rašytojo Valentino Gustainio, kuris studijavo Heidelbergo ir Sorbonos universitetuose. Jis buvo vienas pirmųjų tarpukario Lietuvoje žurnalistų profesionalų. Mokėjo 5 užsienio kalbas. Bendravo su garsiausiais Europos politikais, mokslininkais, menininkais. Buvo Lietuvos telegramų agentūros ELTA direktorius. Susilaukė dviejų vaikų: Gedimino ir Valentinos. M. Avietėnaitė buvo dukterėčios Valentinos  krikšto mama ir visą gyvenimą rėmė sesers šeimą.


[1] Licenciatas [lot. licenciatus] – kvalifikacinis laipsnis, suteikiamas asmeniui, išėjusiam trimetę pagrindinę universitetinių studijų programą.

(Bus daugiau)

Parengė Kostas Leončikas, punskas.pl

Straipsnyje panaudotos fotografijos yra Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuosavybė.

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia