Septintasis Tauro apygardos vadas Juozas Jankauskas-Demonas (1926–1955)

0

Paskutinis Tauro apygardos vadas Juozas Jankauskas-Demonas gimė 1926 m. Puskepalių kaime netoli Šakių. Mokėsi Šakių „Žiburio“ gimnazijoje, bet jos nebaigė. Jo išsilavinimas – 7 klasės. 1944 m. pradžioje jis įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus Vietinę rinktinę, mokėsi šios rinktinės Karo mokykloje Marijampolėje. Generolui P. Plechavičiui paliepus kariūnams išsiskirstyti, kad nebūtų vokiečių išvežti į Rytų frontą, Juozas Jankauskas (kaip ir toje pačioje mokykloje mokęsis Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas) sugrįžo į tėviškę. Kai Lietuvą antrą kartą okupavo Sovietų Sąjunga, J. Jankauskas gavo šaukimą į sovietinę kariuomenę. Kaune iš sovietinės kariuomenės skirstymo punkto pabėgo, grįžo į gimtąsias vietas, o 1945 m. kovo mėn. buvo priimtas į Andriaus Šmuilio vadovaujamą partizanų būrį, priklausiusį kapitono Jurgio Valčio Lietuvos laisvės armijos batalionui. Gegužės 12 dieną netoli Sutkų kaimo esantį Valkų mišką, kuriame buvo įsikūrusi kapitono Jurgio Valčio-Tundros vadovaujamų 150 partizanų stovykla ir bunkeriai, apsupo apie 250 NKVD pasienio kariuomenės kareivių. Stovykloje tuo metu buvo apie 100 partizanų. Mūšyje buvo nukauti 78 priešo kareiviai, žuvo 19 partizanų.

Juozas Jankauskas-Demonas, agentas Berželis

Po Valkų mūšio išblaškyti Šakių krašto partizanai vėl mobilizavosi, jų gretose liko ir Juozas Jankauskas, iš pradžių turėjęs slapyvardį Gluosnis. 1945 m. rudenį žuvus J. Valčiui-Tundrai, žymiausiu to krašto vadu tapo atsargos leitenantas, Dotnuvos žemės ūkio akademijos auklėtinis Pranas Runas-Daugirdas, įkūręs V. Kudirkos vardo kuopą, kuri 1946 m. tapo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės dalimi. Šios kuopos partizanai A. Grybinas-Faustas, V. Vitkauskas-Karijotas, J. Jankauskas-Demonas vėliau tapo Tauro apygardos vadais. P. Runas-Daugirdas 1949 m. spalį laikinai ėjo Tauro apygardos vado pareigas po A. Grybino-Fausto žūties, bet didžiausias jo nuopelnas visos Lietuvos partizaniniam judėjimui buvo tas, kad jo vadovaujamų Žalgirio rinktinės kuopų kovotojai padėjo Tauro ir Dainavos apygardų vadovybei susisiekti per Nemuną su Žemaitijos ir Vidurio bei Rytų Lietuvos vadais. Išduotas ir patekęs į pasalą Pranas Runas-Daugirdas žuvo 1951 m. birželį. Tuo metu jis jau sunkiai sirgo reumatu ir atvirąja džiova.

Juozas Jankauskas-Demonas palaipsniui kilo karinės karjeros laiptais. 1947 m. vasario mėn. jis buvo paskirtas Žalgirio rinktinės 37-osios (buvusios V. Kudirkos) kuopos antrojo būrio vadu. 1948–1949 m. žiemą J. Jankauskas-Demonas bei U. Dailidė-Tauras lydėjo į Žemaitiją Tauro apygardos vadą A. Grybiną-Faustą ir Pietų Lietuvos partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą.

Pakeliui į Lietuvos laisvės kovotojų vadų susitikimą. Iš kairės: Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas (Vakarų Lietuvos srities štabo narys), Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Urbantas Dailidė-Tauras, Juozas Jankauskas-Demonas. 1949 m. sausis. Nuotrauka iš Lietuvos ypatingojo archyvo

1949 m. vasarą Juozas Jankauskas-Demonas buvo paskirtas Žalgirio rinktinės štabo žvalgybos skyriaus viršininku, tačiau netrukus gavo apygardos vado A. Grybino-Fausto nuobaudą – 1949 metų rugpjūčio 5 dienos įsakyme rašoma: „Žalgirio rinktinės žvalgybos skyriaus viršininką Demoną už sąmoningą neįvertinimą ir neprisidėjimą prie LLKS Tarybos pastangų kovoje prieš alkoholio vartojimą kovotojų tarpe, už besaikį girtuokliavimą, sukeliant pasipiktinimą įsipareigoti nevartoti alkoholį kovotojų tarpe, ir parodytą blogą pavyzdį kitiems atleidžiu iš einamų pareigų ir įspėju susitvarkyti, nes ateityje bausiu visu griežtumu.“ Tolimesni įvykiai parodo, kad tą kartą J. Jankauskui-Demonui užteko valios atsitiesti ir susigrąžinti laisvės kovotojų pasitikėjimą. 1950 m. balandį jis paskiriamas Žalgirio rinktinės štabo visuomeninės dalies viršininku, rugsėjį išrenkamas rinktinės vadu, o spalį dar ir trečiuoju Tauro apygardos vado pavaduotoju. Už žygį į Žemaitiją 1950 m. spalio mėn. buvo apdovanotas 3-iojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi (su kardais). 1951 m. vasario mėn. jam suteiktas partizanų jaunesniojo leitenanto laipsnis. Žuvus Tauro apygardos vadui Viktorui Vitkauskui-Karijotui, Juozas Jankauskas-Demonas balandžio mėnesį paskiriamas apygardos vadu. Jam vadovaujant, Kazlų Rūdos miškuose balandžio 19 d. nusileidžia paskutinis partizanus pasiekęs oro desantas iš Vakarų – tai Julijonas Būtėnas-Stėvė, Margis ir Jonas Kukauskas-Gardenis, Dzykis. Susitikę su Tauro apygardos vadu J. Jankausku-Demonu ir anksčiau grįžusiu desantininku K. Širviu-Sakalu, jie apsigyveno bunkeryje pas apygardos vado pavaduotoją Petrą Jurkšaitį-Beržą Rūdšilyje. 1951 m. gegužę priešui šį bunkerį apsupus, P. Jurkšaitis ir J. Būtėnas žuvo. J. Kukauskas pasidavė į nelaisvę ir vėliau MGB pajėgoms padėjo sunaikinti Juozą Lukšą-Daumantą ir kitus partizanus.

Tauro apygardos vado Juozo Jankausko-Demono likimas susiklostė labai tragiškai. Žurnalistas Aras Lukšas rašo: „Patį apygardos vadą 1952 metų birželio 7 dieną pražudė mėginimas perduoti laiškus į Vakarus, kuriuos, prašydamas paramos pogrindžio veiklai, parašė su pirmąja desantininkų grupe į Lietuvą grįžęs radistas K. Širvys-Sakalas. Laiškus Demonas nutarė gabenti į Kybartus, kur gyveno jo sužadėtinė Elena. Tačiau rodytis miestelyje buvo rizikinga. Taigi, Demonas numynė dviratį į Baltrušių kaimą, esantį netoli Elenos tėviškės, kur susirado sužadėtinės brolį. Prašydamas būsimo svainio nuvažiuoti į Kybartus ir pakviesti Eleną, partizanų vadas nė nenumanė, kad kalbasi su MGB agentu Šešupe. Suprantama, kad vietoje sužadėtinės jis sulaukė ginkluotų saugumiečių.“ Partizanų rėmėjas, ryšininkas Jonas Paukštys apie J. Jankausko-Demono suėmimą prisimena: „Paėmė jį čekistai 1952 metų birželį pas Šulskienę Pentiškių kaime Griškabūdžio apylinkėje. Kad Šulskienė niekam neišpasakotų, ją užmušė ir įmetė į šulinį. Kai J. Jankauskas išdavė visus, kuriuos tik pažinojo, jį kuriam laikui išleido į laisvę. Būdamas partizanų vadu jis pasirašinėjo mirties nuosprendžius. Čekistai paragino žmonių, sušaudytų jo įsakymu, artimuosius, parašyti valdžiai pareiškimus. J. Jankauską-Demoną vėl areštavo ir 1954 metais, nuteisė aukščiausia bausme – sušaudyti.“

Aras Lukšas, tęsdamas pasakojimą apie paskutinįjį Tauro apygardos vadą, dar pažymi: „1952 m. birželio mėn., po išdavystės, buvo suimtas, jis sutiko tapti agentu-smogiku ir gavo Berželio slapyvardį. Nuo to laiko iki vėlyvo rudens Berželis drauge su saugumiečiais klaidžiojo po Kazlų Rūdos miškus nurodinėdamas saugumiečiams partizanų rėmėjų ir ryšininkų susitikimų vietas. Kiek buvusių kovos draugų ir partizanų ryšininkų pražudė naujasis MGB agentas nėra tiksliai žinoma, tačiau iš saugumiečių ataskaitų matyti, kad 1952 metų lapkričio 3 dieną jis aktyviai dalyvavo suimant Dariaus ir Girėno tėvonijos vadą Povilą Pečiulaitį-Lakštingalą bei sunaikinant laisvės kovotojus Kazį Rusecką-Dolerį ir Leoną Lukoševičių-Vytautą.“

Povilas Pečiulaitis-Lakštingala savo knygoje „Šitą paimkite gyvą“ rašo, jog Pietų Lietuvos srities vadas Sergijus Staniškis-Litas griežtai neigė galimybę, kad J. Jankauskas-Demonas suimtas ir užverbuotas, kai Demonas jau buvo agentas Berželis ir ieškojo, kaip surasti Lito slėptuvę. Tačiau K. Širvio-Sakalo, kurį pats buvo paskyręs „Žalgirio“ rinktinės vadu, buvimo vietą jis žinojo ir išdavė. Sunkiai sužeistas Sakalas buvo suimtas 1952 m. liepą, jį MGB taip pat naudojo provokacijoms. P. Pečiulaitis-Lakštingala knygoje vaizdžiai aprašo ir iš pradžių buvusį Tauro apygardos vado uolumą, dirbant agentu smogiku. Agentas Berželis partizanams vis dar penktą mėnesį vaidina apygardos vadą Demoną, rašo jiems laiškus, iškviečia į susitikimus. Jis netgi tyčiojasi iš suimtų savo buvusių bendražygių. Povilas Pečiulaitis prisimena: „Atsigaunu jau surištomis rankomis. Šalia guli dar truputį gyvas Leonas Lukoševičius, o kojų gale vos kruta Doleris, kurį čekistas iš automato pribaigia. Demonas, šone stovėdamas, sako: – Kaip jautiesi? Atsakau: – O tu kaip, svolačiau, pardavike? Šone stovėdamas čekistas, apsivilkęs partizanų uniforma, man spyrė į veidą. Pasidarė pilna burna kraujo, išmušė kelis dantis. Pradėjo spardyti. Tuo momentu atbėgo kapitonas su keletu kareivių. Sako lietuviškai: – Šito nenušaukit, jo mums reikės.“ P. Pečiulaitis-Lakštingala apibendrindamas prisiminimus apie J. Jankauską-Demoną rašo: „Man, patyrusiam OBO (Osobij Banditskij Otdiel) žiaurumus ir gerai supratusiam jų pažadus, viskas aišku. Juozas Jankauskas-Demonas, pasitikėjo jų pažadėta malone. Kiek turiu žinių, Juozas Jankauskas-Demonas už gerą pasitarnavimą gavo laisvę, laikinai gavo. Vedė kažkokią Mažeikaitę, susilaukė šeimos, gyveno Marijampolėje. Bet vėliau buvo pakviestas į Vilniaus saugumą ir ten sulaikytas, Karinio tribunolo nuteistas mirties bausme, sušaudytas. Žmona, gavusi žinią, kad vyras sušaudytas, vedėsi su kitu.“ 

Istorijos tyrinėtojai konstatuoja, kad silpstant ginkluotai laisvės kovai, priešui žiauriausiais kankinimais ir apgaule pavykdavo užverbuoti vis daugiau partizanų – tiek eilinių kovotojų, tiek rinktinių ar net apygardų vadų. Tapę MGB agentais-smogikais, jie suvaidino nemažą vaidmenį, sunaikinant visą ginkluotojo pasipriešinimo sąjūdį. J. Jankausko-Demono atvejis nėra išskirtinis. Išdavystės buvo gana dažnas reiškinys pokario laisvės kovose. „Neatsitiktinai 1953-ieji laikomi Lietuvos partizaninio sąjūdžio pabaigos pradžia, <…> vien į ginkluotą pogrindį infiltruotų agentų dėka tų metų pradžioje buvo suimta ir nužudyta 60 partizanų, dar su 70 kovotojų buvo užmegzti ryšiai ir ruoštasi juos nužudyti. Kita vertus, specialiųjų MGB grupių veiklą tyrinėjęs istorikas Mindaugas Pocius nurodo, kad iki 1953 metų balandžio čekistai suėmė gyvus 72 partizanus. Iš jų tik 18 užverbavo agentais smogikais, 23 naudojo operatyviniais tikslais… Taigi, beveik pusės suimtų laisvės kovotojų MGB nesugebėjo palaužti“, – rašo laivės kovų tyrinėtojas Aras Lukšas.

Kaip pažymi istorijos mokslų daktaras Arvydas Anušauskas, užverbuotųjų buvo įvairių. Vieni, pavyzdžiui, Kostas Kubilinskas-Varnas, agentais smogikais tapo ne todėl, kad gelbėtų savo gyvybę, bet siekdami prabangesnio gyvenimo, karjeros (netgi rašytojo). Antroji grupė buvo tie, kurie gelbėdamiesi nuo žiaurių kankinimų, buvo palaužti ir ilgus metus dirbo uoliai. Buvo ir dar viena grupė, teigia istorikas A. Anušauskas: „Kai kurie agentais smogikais buvę partizanai buvo suimti ir sušaudyti, nes nedirbo pakankamai „nuoširdžiai“. Taip atsitiko smogikams Jonui Beliūnui-Variagui ir Juozui Jankauskui-Demonui. Daugumos kitų agentų KGB pasigailėdavo ir teikdavo prašymus SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui sušvelninti arba panaikinti bausmę. Prašymai buvo patenkinami.“

Juozas Jankauskas-Demonas 1954 m. liepos mėn. buvo nuteistas mirties bausme ir 1955 m. sausio 26 d. sušaudytas Maskvoje, Butyrkų  kalėjime.

Parengė Rimantė Pauliukaitytė, punskas, pl

Šaltiniai

Arvydas Anušauskas „Sovietinio saugumo agentai smogikai ir kova su lietuvių pasipriešinimu“

Nijolė Gaškaitė, Algis Kašėta, Juozas Starkauskas „Lietuvos partizanų kovos ir jų    slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944–1953 metais“

Aleksandras Jakubonis „Iš partizaninio gyvenimo. Jono Paukščio prisiminimai“

Aras Lukšas „Judo sindromas“

Povilas Pečiulaitis „Šitą paimkite gyvą“

Justinas Sajauskas, Aldona Vilutienė „Juozas Jankauskas“

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia