Trečią kartą Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas kirto sieną 1949 m. balandžio mėnesį. Jis buvo surinkęs daug medžiagos apie padėtį Lietuvoje ir ketino ją pristatyti į Vakarus, kur tuo metu buvo Juozas Lukša. Jo uždavinys buvo informuoti Vakarus apie vyriausiosios partizanų vadovybės sukūrimą (LLKS) ir padėtį Lietuvoje. Sieną pavyko kirsti tik iš trečio karto. Pasienyje žuvo šeši partizanai. Krikščiūnas buvo sužeistas. Punsko krašte jį globojo dvi šio krašto partizanų ryšininkės – Teklė Pauliukonytė (iš Vaičiuliškių) ir Veronika Judickaitė (iš Budzisko). Jurgis Krikščiūnas, pats negalėdamas vykti į Vakarus, paruoštus dokumentus perdavė ryšininkui Paznėkui. Šis, bijodamas vykti į Varšuvą, iš Šipliškės pašto juos išsiuntė į Varšuvą. Krikščiūno atgabenta į Lenkiją medžiaga pateko į lenkų saugumiečių rankas. Gyvenanti Varšuvoje siuntos adresatė Marytė Briliūtė buvo areštuota.
Lukša paprašė Rimvydo sugrįžti į Lietuvą arba bent iš atminties atkurti dingusią medžiagą ir atvežti į Prancūziją. Į Vakarus Jurgis vykti nesiryžo. Nujautė, kad gali tapti lenkų saugumo provokacijos auka.
Rimvydo dėdė Matas Krikščiūnas pažinojo anglų žvalgybininką majorą Liūdžių, kuris žadėjo padaryti Rimvydui dokumentus ir atgabenti jį į JAV, kad šis papasakotų apie padėtį Lietuvoje. Tik vėliau paaiškėjo, jog tas Liūdžius buvęs KGB agentas.
Punsko krašte besislapstydamas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas parašė du laiškus savo artimiesiems Vakaruose.
Brangieji,
gavau iš Jūsų per p. M. laišką ir nuotraukas, už ką esu nepaprastai p. M. dėkingas. Dabar kas rytas atsikėlęs jas peržiūriu ir pasidžiaugiu. Rimvydėlis tikras puikus vyras. Už šitą nuotrauką jo seneliai atiduotų ir dūšią. Žiūrėk, Stasy, kad jis užaugtų tikru lietuviu. Dabar dėl antro piliečio. Argi jis jau amerikonas, ar neturi žmoniško vardo? Koks ten Gogo? Esu dėkingas ir už trečią nuotrauką. Jau penki metai kaip nebuvau matęs tėvelio kapo. Kiek iš laiško supratau, kad Jūs mano padėtį žinote. Numanote, kad mane nepaprastai laukia Varšuvoje, laukia (…). Tur būt gavote iš p. Lukšos laišką. Jei turite jo adresą, tai parašykite jam, tegu praneša Jums, bet ne man tiesioginiai žmogaus, kurį mes vadindavome „Iciku“ tris pirmąsias raides (pavardės).
Man bus kontrolė. Dėl gautų adresų Lenkijoje, turiu pasakyti, kad vargu pasinaudosiu. Bijau pakenkti, iš laiško supratau, kad Jūs vis šiaip taip pragyvenate. Tuo tarpu aš gyvenu tokiose sąlygose, kad Jūs įsivaizduoti negalite ir tai turiu džiaugtis. Tad tiesiai sakau Jums. Palaukite kelias dienas, bet atsiųskite, nes aš badauju visą laiką. Vaikštau basas ir svetimais drabužiais. Mano drabužius per paskutiniąsias kautynes tiek sušaudė, kad teko išmesti. Jei norėsite ką atsiųsti iš pinigų, įdėkite po puspadžiais senesnių batų. Mes viską sunaudosim, nes rūpinuosi ne savimi. Jums stengsiuos rašyti, kai galėsiu. Dabar kabu tik ant siūliuko. Gali tekt ir ant gatvės atsigulti. Jūs rašykite apgalvodami kiekvieną žodį. Atsiųskite, kaip Jūs žadėjote, tų pažįstamų adresų. Visi parašykite retkarčiais laiškus. Tegu ir tas neaiškus asmuo Gogo pasireiškia. Lai parašo ir naujasis švogeris. Noriu suuost, kas per žmogus. Kad smertininkas, bet vis dar žingeidus.
Viso gero ir daug laimės.
1949 VII 27
* * *
Laimute, rašau tau antrą laišką per tą patį asmenį. Pas mus viskas einasi po senovei. Kaip kiti sako: „Pagal planą ir grafiką“. Daugiau apie viską parašysiu, kai gausiu iš tavęs atsakymą į pirmąjį laišką. Matai, aš vistik finansiškai stoviu silpnokai ir be reikalo mėtyti kapitalų negaliu.
Nuotaika nebloga, jei gerai užkrimstumei, tai galėtumei skaityti, lyginant su senesniuoju gyvenimu, kurortais. Na, žinoma, ir čia karštomis bulvėmis nesimėto. Sveikata irgi pakenčiama. Labai norėčiau nuvykti pas Aldoną, nors ir kelionė ilgoka, bet norėčiau. Žinoma, reikia finansiškai tvirčiau stovėti, nes drabužiai dėl nepalankių oro sąlygų vienu momentu suplyšo. Galutinai apsispręsiu birželio mėnesyje.
Sveikinki mamą, Stasį, Rimvydėlį gimines ir kitus pažįstamus.
Skubiausiai rašyki.
Jurgis
1949 V 29
Kęstutis Girnius knygoje „Partizanų kovos Lietuvoje“ rašo: „Svarbiausias šaltinis apie trėmimus, ypač 1948 m., yra Dzūkijos partizanų pranešimas, parengtas Jurgio Krikščiūno-Rimvydo ir persiųstas Vakaruose esančiam Juozui Lukšai. Pranešimas perspausdintas Augsburge leidžiamame laikraštyje Žiburiai 1949 m. rugpjūčio 20 dieną.“
Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas žuvo Šlynakiemio kaime 1949 m. gruodžio 15 d. kartu su savo adjutantu Vytautu Prabuliu-Žaibu. Palaidojimo vieta nežinoma.
1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) vadai suteikė Jurgiui Krikščiūnui-Rimvydui partizanų kapitono laipsnį. 1950 m. LLKS prezidiumo nutarimu jis apdovanotas Laisvės kovos kryžiumi (su kardais ir ąžuolo lapais), jam suteiktas Laisvės kovos karžygio garbės vardas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Jurgio Krikščiūno-Rimvydo nuopelnai Tėvynei buvo deramai įvertinti. 1997 m. Lietuvos Respublikos prezidento Algirdo Brazausko dekretu jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. Tais pačiais metais Jurgiui Krikščiūnui-Rimvydui suteiktas ir kario savanorio statusas. 1998 m. suteiktas pulkininko leitenanto karinis laipsnis.
(Pabaiga)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
