Represijos vietoj laurų (1 d.)

0

Žmonių veiksmai priklauso nuo aplinkybių, kuriomis tenka gyventi, bet ne visada joms reikia paklusti ir pataikauti. Nepateisinami darbai, nukreipti prieš savo tautą, valstybę, visuomenę. Kolaboravimas – viena sunkiausių nuodėmių. Taip buvo, taip yra, taip bus tarp visuomenių, tautų ir valstybių.

Mūsų portale rašėme apie Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos (LVKD) įkūrimo aplinkybes, nagrinėjome, kodėl lietuviai savo veiksmuose buvo vieni iš paskutinių. Anaiptol ne lietuvių aplaidumas ar nerangumas tai lėmė.

Varšuvoje gyvenantis doc. Bronius Mickevičius buvo vienas svarbiausių asmenų kuriant Draugiją. Jo (ir kitų veikėjų) iniciatyva 1956 m. įsisteigė organizacinis komitetas. B. Mickevičius parengė Draugijos įstatus ir kitus reikiamus dokumentus. Jis stengėsi nebūti pirmajame įvykių plane, kadangi dirbdamas moksliniame institute galėjo būti lengvai komunistų pažeistas, o per jį ir Draugija. Geriausia buvo, kad Draugijai vadovautų Punsko krašto lietuviai, ypač kuris nors ūkininkas. Tuo metu kaime tarp lietuvių beveik nebuvo komunistų ir partinių.

Lietuvių veikėjai prie kino "Postęp", 1956 m.
Prie kino „Postęp“, 1956 m. Čia 1957 m. vyko I LVKD suvažiavimas

Sigitas Krakauskas rašė: „Jau 1950–51 metais aktyvesnioji Punsko apylinkių lietuvių dalis padėjo kertinį akmenį kultūrinio gyvenimo veiklai. 1951 metų birželio 1 dieną buvusioje Suvalkų apskrityje, Ožkinių kaime įvyko pirmas pokario metais lietuviškas kaimo saviveiklininkų /vadovas Juozas Maksimavičius/ pasirodymas. Tai buvo didelis Suvalkijos krašto lietuvių kultūrinio gyvenimo įvykis. Šio krašto žmonės aktyviau pradėjo įsijungti į visuomeninę-kultūrinę lietuvių veiklą. 1951 metais gruodžio mėn. Varšuvoje – Miedzešine, Suvalkų švietimo skyriaus rūpesčiu įvyko lietuvių kalbos kursas. Šio kurso dalyviai, nors gana įvairaus išsilavinimo lygio, su didžiule aistra pradėjo mokyti mokyklose vaikus lietuvių kalbos. Lietuvių kalba pirmiausia buvo mokoma Punsko, Valinčių, Klevų pradinėse mokyklose. Su didele pagarba prisimena mokytojus buvę mokiniai. Dalis šių mokytojų ir dabar yra aktyvūs lietuvių visuomeninės kultūrinės veiklos rėmėjai.

Minėtais 1952 metais gaivališkai vystosi lietuviški saviveiklininkų ansambliai, kurie veikė Kreivėnuose,Ožkiniuose, Vidugiriuose, Klevuose, Navinykuose ir kitur. 1956 metais atidaromi Lietuvių kultūros namai Punske, kurie ir dabar yra viena iš didesnių Seinų apskrityje kultūrinių įstaigų.

Subrendo reikalas įkurti ir Lietuvių Visuomeninę-Kultūrinę Draugiją, kuri globotų ir švietimo veiklą. Lenkijos lietuviai aktyvistai, daugumoje Punsko krašto veikėjai, 1956 metais sudarė Organizacinį Komitetą, kurio pirmininku buvo Juozas Maksimavičius iš Oškinių kaimo. Šis Organizacinis Komitetas rūpinosi organizaciniais Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos įkūrimo reikalais. Minėtas Komitetas buvo gana skaitlingas, jo sudėty buvo 15 narių.

1956 metų lapkričio 15 dieną Lietuvių kultūros namuose Punske įvyko pirmas Organizacinio Komiteto posėdis, kuriame buvo išsiųsta su visų narių parašais Vidaus Reikalų Ministerijai deklaracija siūlanti įkurti Lietuvių visuomeninę kultūrinę draugiją. Vidaus Reikalų Ministerija pritarė šiam pasiūlymui ir paskyrė be to 50.000 zlotų kaipo finansinę paramą padengti visoms išlaidoms organizuojant I-ąjį Lenkijos lietuvių delegatų Suvažiavimą.

Organizacinis Komitetas pradėjo ruoštis pirmajam Suvažiavimui. Bronius Mickevičius sudarė Lietuvių visuomeninės kultūrinės draugijos statuto projektą. Juozas Vaina paruošė I Suvažiavimo programinį referatą.“[1]

LVKD suvažiavimo dieną
LVKD suvažiavimo dieną

Lietuviai draugiją įkūrė 1957 m. kovo pabaigoje. Dr. Vitalija Stravinskienė teigė: „Jos įkūrėjai Juozas Degutis, Juozas Grigutis, Juozas Jakimavičius, Viktoras Jankauskas, Antanas Judickas, J. Maksimavičius, dr. Bronius Mickevičius, A. Moliušis, J. Stoskeliūnas, Jonas Šliaužys, J. Vaina, Vincas Valinčius buvo lietuvių pripažinti, autoritetingi žmonės. Visi parengiamieji darbai, įstatai, suvažiavimo data turėjo būti suderinti su atitinkamomis partinės valdžios institucijomis. Tvarkant organizacinius reikalus, rengiant įstatus daug nuveikė dr. B. Mickevičius.“[2]

Pasak Algirdo Nevulio, reikėjo važinėti po kaimus, organizuoti susirinkimus ir rinkti atstovus į suvažiavimą. Nuspręsta rinkti po 1 atstovą nuo 10 žmonių. Reikėjo atlikti daugelį kitų smulkesnių organizacinių darbų. Dr. B. Mickevičiui paskelbus centrinėje spaudoje, kad rengiamasi įkurti draugiją, atsiliepė lietuviai iš Lenkijos gilumos: Ščecino, Slupsko, Gdansko, Vroclavo, Lodzės ir Varšuvos. Jie irgi atsiuntė savo atstovus į suvažiavimą.

Draugijos archyve nėra I suvažiavimo dokumentų. Jie dingo tuoj po Juozo Maksimavičiaus nušalinimo (atsistatydinimo) iš pirmininko posto, Draugijai pirmininkaujant Savickui.

Atrodo, komunistinė valdžia ir saugumas Draugijos suvažiavimą tiesiog „pramiegojo“. Atsipeikėjo, kai viskas buvo post factum. Tiesa, į suvažiavimą iš Balstogės atvyko būrys saugumiečių, bet jie tomis dienomis Punske turėjo per mažai priemonių kontroliuoti jo eigą. Daug kas vyko ne taip, ne pagal partinės valdžios norą, ne to tikėjosi, duodama lietuviams leidimą steigti Draugiją.

Suvažiavimo dokumentai gerokai kompromitavo už jį atsakingus komunistinės valdžios ir saugumo asmenis, kadangi parodė jų neapdairumą. Nenuostabu, kad šie dokumentai dingo.

Pagal komunistinės Lenkijos valdžios nuostatus, tautinės mažumos galėjo turėti tik vieną draugiją. Nepavykus išsibodėti tautinių mažumų, reikėjo bandyti jas aktyvinti ideologiniam darbui, įtraukti jų atstovus į partines organizacijas ar leisti burtis į valdžios kontroliuojamas visuomenines kultūros draugijas. Pastebėta, kad tarp lietuvių, galima sakyti, nebuvo Lenkijos jungtinės darbininkų partijos (LJDP) narių, o lietuviškuose kaimuose partijos pozicijos buvo silpnos. Vienas iš būdų padėčiai keisti buvo leidimas steigti draugiją, per kurią jie galėtų kontroliuoti ir ideologiškai formuoti Lenkijos lietuvių (ir kitų tautinių mažumų) visuomenę.

Atsitiko, atrodo, neįmanoma: iš 18 Draugijos centro valdybos narių tik vienas buvo partinis, o svarbiausioje grandyje – valdyboje – nei vieno. Nei vieno savo, lenkams patikimo, ideologiškai „pažangaus“ ar saugumui dirbančio žmogaus!

Lenkų saugumo dokumentuose pirmoji Draugijos val­dy­ba apibūdinama taip: J. Mak­si­ma­vi­čius – ak­ty­vus Šv. Ka­zi­mie­ro draugi­jos vei­kė­jas, vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais vei­kė prieš SSRS, J. Vai­na pa­lai­ko ry­šius su už­sie­niu, tei­kia po­li­ti­nę in­for­ma­ci­ją, Jo­nas Pa­jau­jis pa­va­din­tas vo­kie­čių agen­tu[3].

LVKD suvažiavimo dieną
LVKD suvažiavimo dieną

Dr. Vitalija Stravinskienė rašė: „Iš­rin­kus pir­mą­ją val­dy­bą ir pra­dė­jus draugi­jai veik­ti, pa­si­ro­dė, kad jos veik­la įgi­jo ki­to­kį po­bū­dį, ne­gu ti­kė­jo­si par­ti­nės ad­mi­nist­ra­ci­jos at­sto­vai. Į val­dy­bą iš­rink­ti Juo­zas Mak­si­ma­vi­čius, Jo­nas Stos­ke­liū­nas, J. Vai­na ir ki­ti bu­vo ži­no­mi šio kraš­to vei­kė­jai, prieš­ka­rio lie­tu­vių or­ga­ni­za­ci­jų na­riai, lie­tu­vių bend­ruo­me­nė­je tu­rė­ję au­to­ri­te­tą. Jie ėmė­si tau­ti­nės veik­los, pa­lai­kė ry­šius su Va­ka­rų lie­tu­vių or­ga­ni­za­ci­jo­mis. J. Mak­si­ma­vi­čiaus va­do­va­vi­mo draugi­jai lai­ko­tar­piu (1957–1958) ji sten­gė­si iš­lai­ky­ti sa­va­ran­kiš­ku­mą. Ta­čiau, ži­nant to me­to są­ly­gas, bu­vo aiš­ku, kad ne­pa­ran­kūs LJDP žmo­nės va­do­vau­ti draugi­jai ne­ga­lės. Prieš lie­tu­vių draugi­jos Centro val­dy­bos na­rius bu­vo im­ta­si komp­ro­mi­tuo­jan­čių prie­mo­nių: spau­do­je pa­si­ro­dė šmei­ži­kiš­ki straips­niai, net gra­sin­ta iš­siųs­ti juos į SSRS.“[4]

Lenkų partinė valdžia ir saugumas kaltino, kad tuometinė LVKD va­do­vy­bė yra labai nutolusi nuo socializmo idealų, ne­stip­ri­na pa­si­ti­kė­ji­mo par­ti­ja, ne­aiš­ki­na jos po­li­ti­kos tau­ti­nių ma­žu­mų klau­si­mu, ven­gia pa­lai­ky­ti ry­šius su LSSR ins­ti­tu­ci­jo­mis. Ji apkaltino Draugijos pir­mi­nin­ką J. Mak­si­ma­vi­čių nacionalizmu ir prie­šiš­ka par­ti­jai veik­la, priekaištavo, kad jis palaiko ry­šius su Va­ka­rų lie­tu­vių or­ga­ni­za­ci­jo­mis, kišasi į religinius reikalus, yra priešiškas socialistinei santvarkai ir apskritai Lenkijos Liaudies Respublikai.

Komunistinės lenkų valdžios partinis aktyvas ėmėsi priemonių grąžinti status quo. Reikėjo priversti J. Maksimavičių bendradarbiauti, jei atsisakytų – nušalinti jį, o vietoj jo paskirti partijai patikimą žmogų. Būtina buvo izo­liuo­ti Len­ki­jos lie­tu­vius nuo Vakarų lie­tu­vių įta­kos, im­tis prie­mo­nių nu­trauk­ti siun­ti­nių siun­ti­mą lie­tu­viams. Apie kiek­vie­no lie­tu­vio iš Va­ka­rų at­vy­ki­mą turėjo būti in­for­muo­ja­mas sau­gu­mas.

(Bus daugiau)

Sigitas Birgelis, punskas.pl

[1] Krakauskas S. LVKD pradžia. Varsnos. Mokslo ir kultūros mėnraštis. Varšuva, 1972, Nr. 7–8, p. 7.b

[2] Stravinskienė V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944–2000 metais. Vilnius–Punskas, 2004, p. 43.

[3] Ten pat, p. 18.

[4] Ten pat, p. 18.

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia