Punsko gaisras

0

XX a. Punskas degė du kartus. Pirmą kartą 1907 m. spalio 17 d.

Kaip pasakoja šio krašto gyventojai, tuomet gaisras kilo mokytojo Baltrukonio name, kur buvo mokykla. Nuo prikūrentos ir paliktos be priežiūros krosnies užsidegė namas ir tvartas. Iš Punsko geležinkelio stoties (taip tuomet vadinosi Trakiškių geležinkelio stotis) atvykę ugniagesiai gaisrą užgesino. Sudegė 12 trobų. Labiausiai nukentėjo žydų namai ir parduotuvės. Tai, kas liko ugnies nepaliesta, žmonės išgraibstė.

Dėl antrojo Punsko gaisro datos žmonių prisiminimai nesutampa. Neaišku, ar tai vyko 1930, 1931, 1932, 1933, ar 1934 metais.

Pasak Natalijos Janušauskienės, Punskas degė 1930 m. Ji pasakojo: „Tais metais gimė mano brolis Kazimieras. Aš ėjau į I klasę. Užsidegė žydelio troba. Ji buvo tenai, kur dabar gėlynas, priešais bažnyčią. Tas žydelis ruošėsi važiuot į malūną. Ten šalia buvo toks mažas tvartelis, tai jis su žibintu vaikščiojo po tą tvartelį ir, ar jis užsnaudė, ar kaip, kad išliejo iš to žibinto žibalą. Ir užsidegė tvartas. Nuo to tvarto – kitas tvartas, ir taip visas Punskas sudegė. Daugiausia žydų namai.“[1]

Žmonių atsiminimuose išliko toks laikrodininkas Lukoševičius, kuris gyveno už Bieliauskų, toj pusėj, kur Leonavičiai. Gaisro metu Lukoševičius paėmė šv. Agotos duonos ir ėjo su ja aplink vieną iš degančių namų ir metė ją į gaisrą. Neva taip atsuko ugnį. Paskui žydai sakė, kad žydų namus išdegino, o savo paliko. Beveik taip ir buvo.

Alicija Sitarskienė knygoje „Prieškarinis Punskas“ pateikia keletą žmonių prisiminimų apie miestelio gaisrą[2].

„Pas tą žydą, kuris gyveno ten, kur dabar yra gėlynas, kluone spragilais kūlė. Aš jau buvau paaugusi mergaitė, gal kokioj II klasėj. Gyvenau pas Adukauskienę. Tai, suprantate, kai užsikūrė tas kluonas, tai per valandą nieko neliko… Taip šokinėjo ugnis nuo namo ant namo… Žinia, visos trobelės buvo medinės! Bet įvyko lyg ir stebuklas: sudegė visi žydų namai, kur dabar gyvena Račiuvienė, Nevulis, Škarnulis, o lietuvio Savicko liko!

Prasidėjus gaisrui, bėgome iš namų ir, sugulę pakelėje, stebėjome. Ilgiausiai laikėsi senoji sinagoga. Ji lyg žvakutė žibėjo, žibėjo, kol pagaliau staigiai įsiliepsnojo.

Vėjas buvo iš vakarų, tai tą visą pusę ir nušlavė. Šitoje gatvės pusėje, nuo bažnyčios, liko daugiau namu.“[3]

Šiek tiek kitaip tą įvykį prisimena punskietė G. M.: „Už tos vietos, kur gyveno Kuprevičius, buvo toks kluonas. Tame kluone dirbo staliai. Jie kažką dirbo naujam pastatui. Buvo išsigėrę, rūkė, užkrėtė skiedras, o nuo jų užsidegė kluonas ir akimirksniu visas miestelis.

Gal tai trisdešimtieji, o gal trisdešimt pirmieji metai. Tada buvo miręs Cibulskų Motiejus. <…> Aš parėjau namo ir truputį priguliau. Mama sako: „Dabar aš eisiu“, bet mes klausom, kad toks ūžimas. Žiūrim, miestelis dega! Iškilo toks vėjas, kad trobesiai užsidegdavo vienas nuo kito. Visi juk šiaudais buvo dengti!

Jėzau mieliausias, kas čia darėsi! Gaisras apėmė vieną miestelio pusę, paskui kitą. Visais varpais pradėjo skambinti. <…> Kai užsikūrė vaistinė, tai stiklainiai su vaistais per kokį kilometrą sproginėjo. O po gaisro, kai dvylika automobilių atvažiavo Balstogės vaivada, tai žmonės vėl bėgo žiūrėti tų mašinų.“[4]

Ryte suaugusieji ir vaikai išėjo pažiūrėti gaisro padarinių ir atvykusio vaivados.

Punskietė J. Z. pasakoja: „Atėjau antryt pažiūrėti. Tai tik krūvos apdegusių javų, pajuodavę kaminai, net baisu! Tuoj atvažiavo vaivada su tokiu aukštu cilindru. O paskui jį per penkiolika mašinų! Tai pervažiavo, pervažiavo per miestelį, apžiūrėjo ir išvažiavo. Iš Balstogės buvo. O žmonės nešė, vogė tas medžiagas. Aš tai bijojau…“[5]

Juozas Vaina užrašė: „1931 m. Punsko miestelį vėl pasiekė gaisras. Turėjau būti jau ketvirtoje gimnazijos klasėje. Buvau susiruošęs į kapeliono Taškūno eucharistininkų kuopelės gamtos ekskursiją. <…> Kapelionas šaukia mane ir rodo laikraštyje žinią, kad Punską nuniokojo gaisras. Grįžęs atostogų įsitikinau, kad sudegė ne tiktai žydų namai, bet vienas ir katalikų – būtent vaistininko. Žydai iki vasaros pabaigos savo pastatus atstatė. Mat jie buvo savo pastatus apdraudę Lenkijoje ir Anglijoje. Pasakojo, kad vaistininko namą galima buvo nuo gaisro apginti, nes buvo iš aplinkinių kaimų subėgusių vyrų, tačiau jie stovėję ir žiūrėję, kaip dega. Vyrai paramos neteikė, nes vaistininkas buvo pasirašęs ant prašymo dėl lenkiškų pamaldų Punsko bažnyčioje.“[6]

Lenkijos vyriausiosios valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos tinklalapyje galima aptikti trumpą žinutę apie Punsko gaisrą: „1934 m. gaisras sunaikino daugumą Punsko pastatų, Balstogės vaivadijoje.“[7]

Per gaisrą sudegė dauguma Punsko centro medinių žydų pastatų. Vieni punskiečiai grobė, kas liko po gaisro, kiti užjautė žydus, stengėsi jiems padėti, priėmė į savo namus, davė drabužių ir maisto. Viena žydų šeima išsinuomojo butą parapijos name ir gyveno ten kelerius metus, kol atsistatė savus pastatus. Abi šeimininkės gerai sutardavo, jei ko nors pritrūkdavo virtuvėje, viena kitai paskolindavo. Žydų šeima kviesdavo lietuvių šeimą į savo didžiausią religinę šventę Pesachą, o ji per Velykas pas save į svečius. Jie tik klausdavo, ar maistas košerinis, ar nepanaudota produktų su kraujo žymėmis. Šeimininkė lietuvė užtikrindavo, kad košerinis.

Nors žydų religingumas buvo nuoširdus, tačiau savo interesams palaikyti jie kartais sugebėdavo apeiti religinius įstatymus.

Naujus pastatus statė žydams lietuviai. Kreivėnuose buvo pasakojama, kad vienas žydas penktadienio vakarą parduodavęs meisteriui statomą namą už pusę zloto, o pirmadienį, meisteriui atėjus į darbą, vėl iš jo pirkdavęs tą namą už 1 zlotą. Taip namo statyba vyko ir šeštadieniais, kada žydams jų religijos įstatymai draudė dirbti ir samdyti darbininką[8].


[1]  Ten pat, p. 78.

[2]   Ten pat, p. 77.

[3] Ten pat, p. 77.

[4] Ten pat, p. 77.

[5]  Ten pat, p. 78.

[6]  Iš Juozo Vainos užrašų.

[7] https://www.ppoz.pl/index.php/zajrzyj-do-srodka/historia-i-tradycje/1230-pozary-i-podpalenia-w-miedzywojniu.

[8]   Likmantas, P. 1973. Prisimenant Punsko žydus. Vingis.

Sigitas Birgelis, punskas.pl

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia