Septintojo Dainavos apygardos vado Vinco Daunoro-Kelmo, Ungurio, Vinco 100-osioms gimimo metinėms rugpjūčio pabaigoje Punsko „Aušros“ leidykloje pasirodė Ritos Pauliukaitienės sudaryta knyga „Dainavos apygardos vadas Vincas Daunoras-Kelmas, Ungurys ir jo artimieji“.
Tai antra Ritos Pauliukaitienės knyga apie partizanus, išleista Punske. 2019 m. pasirodė pirmasis autorės leidinys apie Šlynakiemyje žuvusį Lietuvos partizaną Jurgį Krikščiūną-Rimvydą „Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir jo artimieji“. 2020 m. išėjo pakartotinis šios knygos leidimas.
Prienų kraštas yra turtingas kovotojų už laisvę. Šiemet minime šio krašto partizanų 100-ąsias gimimo metines. Tai:
Vincas Ambrazevičius-Balandis (1921–1951-05-23),
Juozas Balčiūnas-Baika (1921–1945),
Vincas Daunoras-Kelmas, Ungurys (1921–1954-08-18),
Petras Dzidolikas-Bijūnas (1921–1946-08),
Vytautas Krikščiūnas-Mikas (1921–1999),
Juozas Kupčinskas (1921–1945),
Juozas Lukša-Daumantas (1921-08-04–1951-09-04),
Kazys Motūza-Vanagas (1921–1946),
Juozas Paulauskas-Paukštis (1921–1947),
Bronius Petkevičius-Pipiras (1921–1955-07-21),
Juozas Rakauskas-Vėtra (1921–1946),
Konstantinas Vaikšnys-Špokas (1921–1945),
Stasys Vasiliauskas-Kirvelis (1921–1949).
Ritos Pauliukaitienės knygoje publikuojami įvairių autorių straipsniai bei įžvalgos apie Vincą Daunorą-Kelmą, jo bendražygius, Dzūkijos apygardos ir Pietų Lietuvos (Nemuno) sričių partizanų vadus, skaudžią okupacijos pradžią, apie kai kuriuos pokario kovų aspektus, stribus ir stribizmą. Čia taip pat spausdinami įdomūs ir vertingi Juozo Starkausko atsiminimai.
Knygos sudarytoja Rita Pauliukaitienė, konsultantė Rūta Trimonienė, redagavo Rita Pauliukaitienė ir Sigitas Birgelis, techninis redaktorius Sigitas Birgelis, kalbos redaktorė Marija Lizdenytė, korektorė Birutė Burdinaitė-Ołów, viršelio autorė Živilė Kraužlytė, nuotraukas parinko Rita Pauliukaitienė ir Rimantė Pauliukaitytė.
Kaip tikina leidinio sudarytoja, mintis parengti knygą apie Dainavos apygardos vadą Vincą Daunorą-Kelmą, Ungurį kilo perskaičius Gražinos Starkauskaitės-Kavaliauskienės prisiminimus bei Prienų krašto laikraščiuose „Gyvenimas“ ir „Naujasis Gėlupis“ spausdintus straipsnius.
Ką žinome apie paskutinį Dainavos apygardos vadą Vincą Daunorą-Kelmą? Gimė jis 1921 m. Giraitiškių kaime (netoli Prienų) ūkininkų šeimoje. Nedaug yra žinių apie šio partizano vaikystę ir ankstyvą jaunystę. Tikėtina, kad mokėsi Naravų kaimo pradžios mokykloje. Tęsti mokslo gimnazijoje neteko, nes motina neturėjo lėšų. Vincas, kaip ir visi to meto kaimo vaikai, ėmėsi ūkio darbų, ėjo uždarbiauti pas svetimus. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, gyveno Žiegždrių kaime. Į mišką išėjo 1944 metais. 1945 m. jis tapo Vaidoto grupės, veikusios Balbieriškio miške, nariu. Jam buvo duotas slapyvardis Kelmas (šioje grupėje veikė Prienų krašto partizanas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas). Vėliau Vincas Daunoras-Kelmas vadovavo vienam iš Vaidoto grupės būrių. 1949 m. Dzūkų rinktinėje buvo suformuotos trys tėvūnijos – Geležinio Vilko, Margio ir Kęstučio. Vaidoto grupė buvo padalyta Margio ir Kęstučio tėvūnijoms.
1951 m. spalio mėnesį Kelmas buvo paskirtas Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės vadu. 1952 m. prieš Vincą Daunorą-Ungurį sovietai surengė provokaciją. Tam tikslui jie pasitelkė saugumo užverbuotą buvusį partizaną Petrą Liuizą-Šerną. Knygoje rašoma: „1952 m. gegužės mėn. sovietinis saugumas įkūrė legendinį Dainavos apygardos štabą, inscenizuodamas Dainavos apygardos Kazimieraičio ir Šarūno rinktinių vadų sąskrydį, kuriame dalyvavo saugumiečių suimti partizanų vadai, jų agentai. Šiame sąskrydyje paskelbta, kad V. Daunoras-Ungurys atleidžiamas iš užimamų pareigų ir jo vieton skiriamas Juozas Karpavičius-Medelis. Protokolai buvo nusiųsti Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadui S. Staniškiui-Vilčiai ir laikinai einančiam Dainavos apygardos vado pareigas V. Daunorui-Unguriui. Provokacija buvo sėkminga. 1952 metų rugpjūčio mėn. S. Staniškis-Viltis šį paskyrimą patvirtino. Taip nustojo egzistuoti Dainavos apygardos vadovybė.“
1954 metais prasidėjo Vinco Daunoro-Kelmo, Ungurio, Dainavos apygardos ir Dzūkų rinktinės vado, „medžioklė“. Ungurio paieškoms saugumo nurodymu paskirtas dvidešimties agentų būrys ir visa virtinė informatorių. Jis žuvo kovoje kartu su Jurgiu Palioniu-Dobilu 1954 m. rugpjūčio 18 d. Jų kūnai buvo niekinami Prienuose ant grindinio, o paskui užkasti Šauliškių kaimo žvyrduobėje. Po metų abiejų partizanų artimieji sužinojo palaikų užkasimo vietą ir slapčiomis juos palaidojo kapinėse.
Knygoje rašoma: „Tais laikais senosiose Prienų kapinėse, einant pagrindiniu keliuku ir pasukus į dešinę, dešinėje pusėje augo labai daug alyvų krūmų. Tuose krūmuose naktimis ir buvo iškasta duobė, kurioje turėjo būti palaidotas, jei rasime, Vinco kūnas. Negaliu prisiminti, kiek praėjo laiko, bet Vinco mama rado savo sūnaus kūną kažkur Šauliškių žvyrduobėje. Jai tą vietą parodė geri žmonės. Vėlai vakare, tiksliau, gal nakčia, mama išsikasė Vinco kūną. Vėliau pamatėme Kęstučio gatve atvažiuojantį vežimą, vienu arkliuku, važnyčiojo senyvas vyras, o šalia sėdėjo Vinco mama. Vežimas pasuko į dešinę pusę ir kiek pavažiavęs sustojo. Iškėlė į drobulę suvyniotą kūną ir skubiai nuvažiavo, kad neatkreiptų dėmesio. Juk šalia – kur dabar yra Just. Marcinkevičiaus biblioteka – tuo metu buvo NKVD būstinė. Likome trys – Vinco mama, mano mama ir aš. O tvora, per kurią reikėjo perkelti kūną, buvo aukšta, kaip tada vadino, „zomatai“. Netoliese stovėjo medinė Dievo Motinos statula, vėliau sunaikinta. Šiaip ne taip perkėlėm, bet jautėsi, kad laikas padarė savo. Po to šiaip ne taip nutraukėme kūną į tuos alyvų krūmus ir palaidojome – užkasėm. Ir prilaužėm alyvų šakų, kad uždengtume tą pajudintą žemę. Ten buvo labai daug alyvų krūmų, ir jie vis plėtėsi. Eidami tuo keliuku vis pasižiūrėdavome į tą pusę.“
Po kurio laiko sovietinė valdžia nutarė sumažinti senąsias Prienų kapines ir įsakė iš dalies kapinių teritorijos persilaidoti artimųjų palaikus į naująsias kapines. Vincą Daunorą-Ungurį į naująsias Prienų kapines perlaidojo žmona Aldona Danė Mankauskaitė, drauge perkeldama ir kitų savo artimųjų palaikus.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę Vinco Daunoro-Kelmo, Ungurio bei Jurgio Palionio-Dobilo žūties vietoje Naudžiūnų kaime buvo pastatytas kryžius. Jų vardai yra įamžinti ir Birštone, Lietuvos laisvės kovotojams skirtame memoriale. Abiem kovotojams suteiktas kario savanorio statusas. 1999 m. krašto apsaugos ministro įsakymu Jurgiui Palioniui pripažintas vyr. leitenanto laipsnis, o Vincui Daunorui Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu suteiktas pulkininko laipsnis.
1999 m. gegužės 19 d. Vincas Daunoras apdovanotas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu. Birštono apylinkėse buvo surasti paslėpti Dzūkų rinktinės archyvai, kurie išspausdinti „Laisvės kovų archyve“ 1992 metais.
sb, punskas.pl
