Prieš daugelį metų ir dabar Būdvietyje (4). Kunigo golgota

0

(4 dalis)

Straipsnyje apie kun. Juozapo Marčiukonio kankinystę („Prieš daugelį metų ir dabar Būdvietyje“, 2 dalis) paminėjau į partizanus išėjusius kunigo Juozapo Marčiukonio brolius – Vincą ir Bronių. 1945 m. gegužės 16 d. jie dalyvavo garsiajame Kalniškės mūšyje. Bronius po mūšio, kaip rašoma Lietuvos gyventojų Genocido žinyne, dingo be žinios. Vinco likimas irgi liko neaiškus.  

Faksimilė iš Lietuvos gyventojų Genocido žinyno

Anot vienų šaltinių, Vincas Marčiukonis gavo Alfonso Ąžuolaičio vardu dokumentus, legalizavosi ir apsigyveno Tauragėje. Čia ir mirė apie 2004 m.

Jei tai tiesa, kodėl Vincas per visą gyvenimą nesidomėjo brolio kunigo Juozapo likimu. Kodėl nei karto nebuvo atvykęs į Būdvietį, nedalyvavo savo brolio kunigo palaikų perlaidojime.

Monika Knyzaitė prielaidą apie Vinco legalizavimąsi paneigia. Pasak jos, kunigas Juozapas Marčiukonis palaikė ryšius su partizanais ir su savo ištremtais tėvais. Jis žinojo, kad jo brolis Vincas pateko enkavėdistams į rankas, buvo jų užverbuotas, o partizanai, išsiaiškinę išdavystę, jį likvidavo.

Grįžkime prie mūsų pasakojimo.

Monikos Knyzaitės sesuo Onutė, kuriai 1950 m. buvo šešiolika, dar ir šiandien prisimena kunigo Juozapo Marčiukonio eilėraštuką, kuris išliko atminty visam gyvenimui:

Nulipdžiau nuotaką iš baltojo sniego
Ir savo širdį jai įdėjau.
Kraujo lašas ir raudonos lūpos –
Nuotaka juoktis pradės.
Nuotaka iš sniego,
Snieginės jos krūtys,
Jąsias bučiuojant širdis nevirpės.

Kunigas Juozapas Marčiukonis skaitydavo Knyzaitėms savo apsakymus ir eilėraščius. Onos atmintyje išliko jo apsakymai apie vaikystę ir apie vyšnią. 1989 metais, perlaidojant kunigo palaikus, prie jo kapo buvo perskaitytas kunigo eilėraštis „Juoda sutana“.

Kunigas kankinys tikėjo, kad sunkūs laikai greitai baigsis. Onutei kartą pasakė: „Kai aš sugrįšiu į Būdvietį klebonauti, tai pasiimsiu tave, Onute, šeimininkauti.“

Maždaug po metų kunigui pradėjo reikštis žiaurių sumušimų pasekmės. 1950 m. vėlyvą rudenį jis pradėjo skųstis, kad jam šalta, kad krečia drebulys. Katerina iš storos vilnonės medžiagos pasiuvo jam storas apatines kelnes, baltinius. Kunigui pradėjo skaudėti galvą, pasikeitė kalba – kalbėjo lyg pro nosį. Paprašė pašildyti vandens, atėjęs į trobą nusiprausė ir vėl išėjo į savo slėptuvę. Tai buvo paskutinis kunigo atėjimas į trobą. Po to jam pradėjo skaudėti krūtinę.

Ona Knyzaitė prisimena: Reikėjo ieškoti vaistų. Pirmiausiai nuvažiavau į Kalvariją pas gydytoją Tumėną. Papasakojau, kuo skundžiasi ligonis. Išklausęs gydytojas rūsčiai sako: „Aš tuoj pašauksiu stribus, įkrės jie tau, tai nenorėsi daugiau prašyti vaistų.“ Tikriausiai galvojo, kad tai provokacija. Išbaręs mane vis dėlto pasigailėjo ir išrašė receptą. Trynėme šitais vaistais skaudamas vietas: krūtinę, nugarą, bet mažai tegelbėjo, mažai tepalengvėjo. Vėl važiavau ieškoti vaistų. Buvau Marijampolėje ir Kaune. Gydytojai vis liepdavo atvežti ligonį, sakė, kad reikia jį apžiūrėti. O kaipgi jį vežti? Buvo labai rizikinga. Tiesa, receptus vaistams išrašydavo, nors gal ir rizikuodami.

Kunigo sveikata vis blogėjo. Paralyžiavo kairiąją kūno pusę. Dingo apetitas, labai mažai tevalgė. Išplaku, būdavo, pora kiaušinių ir sumaitinu. Paskui nustojo ir visą kūną valdyti, jau negalėjo pats atsikelti. Viską darė po savim. Reikėjo vis keisti patalynę. O jis sunkus. Bet įstengdavom, atsirasdavo jėgų. Dievas duodavo stiprybės.

Kunigas turbūt nujautė, kad jam nedaug beliko gyventi. Keletą dienų prieš mirtį išvardijo savo prašymus – lyg ir testamentą. Pasakė turįs 700 rublių, kuriuos gavęs iš Rudaminos klebono sutanai nupirkti. Prašė juos perduoti Būdvietyje gyvenančiai Agotėlei Valinčiūtei, kad ji nuneštų į Rudaminą ir atiduotų klebonui. „Būk gera, – sako, – tu jai perduok šituos pinigus.“ Buvo dar nespėjęs atlaikyti mišių už žmonių atneštus pinigus, tai taip pat prašė, kad ir šiuos pinigus nuneštų Rudaminos klebonui, kuris ir atlaikysiąs tas šventas mišias. 1700 rublių buvo palikęs pas Pauliną Vilkelytę. Prašė jai pasakyti, kad dalį šių pinigų perduotų Sangrūdos klebonui, kuris atlaikysiąs jau užpirktas šventas mišias, o likusieji pinigai būtų šventoms mišioms už jį patį.

Monika Knyzaitė prisimena paskutinius kunigo prašymus. „Parašyk laišką tėvams apie mane. Tik taip rašyk, kad nenugąsdintum. Nueik pas Muckų ir paprašyk, tegul padaro karstą. Jono Brazinsko paprašyk, tegul iškas Būdviečio kapinėse duobę, palaidokite šalia kitų dviejų kunigų. Pranešk zakristijonui Antanui Balytai, tai jis padės mane palaidoti.“

Sunkios buvo paskutinės kunigo valandos, sunkiai jis skyrėsi su gyvenimu. Merdėjo beveik visą naktį. Prie jo lovos Monika budėjo nuo pusės keturių nakties iki aštuntos valandos ryto.

Žiūrėjau į karščiuojančias sausas lūpas ir, – pasakoja Monika Knyzaitė, – norėdama palengvinti kančias, įlašinau kelis lašelius vandens. Pajudino kunigas galvą ir sako: „Nelįskit, aš mišias laikau.“ Toliau meldėsi pusbalsiu.

Tą naktį, jam merdint, jojo pro sodybą pasienio užkardos viršininkas su kareiviu. Baiminomės, kad gali išgirsti, jeigu kunigas sudejuotų arba kas iš mūsų garsiai prakalbėtų. Mat kunigas buvo paguldytas ne slėptuvėje, o kluone, šieno šalinėje. Sirgdamas čia beveik visą laiką ir pragulėjo. Taip buvo patogiau aptarnauti. Į slėptuvę nuvesdavome tik esant rimtam pavojui.

Numirė apie 8 valandą ryto 1950 m. gruodžio antrąją dieną. Pašarvojome ten pat kluone, šalinėje, netoli įėjimo į slėptuvę.

Pradėjau vykdyti kunigo prašymus. Juozas Muckus karstą padarė. Jonas Brazinskas išsigando – duobės neiškasė. Abu su zakristijonu Antanu Balyta atsisakė laidoti kunigą Būdviečio kaimo kapinėse. Taigi kunigo prašymas dėl palaidojimo vietos liko neįvykdytas. Brazinskas tikriausiai jautė sąžinės graužimą visą gyvenimą, kadangi mirdamas prašė savo sūnų, kad padėtų kunigą perlaidoti.

Antano Balytos paprašiau, kad ateitų padėti pašarvoti kunigą. Antanas, pamatęs mirusį kunigą, pradėjo visas drebėti. O juk velionį reikia nuprausti, aprengti. Ėmiausi šito darbo pati. Gerai, kad Antanas šiek tiek nusiramino ir jau galėjo man padėti.

Karstą iš J. Muckaus taip pat reikėjo pačioms parsivežti. Išvažiavome ankstų rytą, dar prieš aušrą. Į vežimą prisidėjome šiaudų, kuriais apdengėme karstą. Važiuojame atgal. Keliukas siauras, vos matosi. Jau netoli namų vienas ratas užvažiavo ant aukšto kelkraščio, vežimas pakrypo, vos neapvirto. Netoliese buvo pasienio kareivių sargyba. Kažin ką būtų reikėję kareiviams aiškinti, jei būtų atėję ir pamatę iškritusį iš vežimo karstą.

Sangrūdos klebonas parūpino sutaną. Gruodžio 4 d. kunigą ta sutana ir violetiniu arnotu aprengėme. Karstas buvo trumpokas, ir beretėlė ant galvos netilpo, tai padėjome šalia ant pagalvės. Nors jau buvo trečia diena po mirties, bet velionis buvęs lyg ir nesustingęs, kaip karna. Kai rengėm sutana, pakelėm už pečių, tai rankos ir sulinko. Gal dėl to, kad kunigas buvo gana riebus. Ant pagalvės, po kaire galvos puse, pamatėme daug ištekėjusio kraujo. Šalia ausies buvo žaizda, iš kurios ir tekėjo kraujas. Tai tikriausiai buvęs skaudulys, atsiradęs nuo enkavėdistų smūgių. 1989 m. kunigą perlaidojant, toje kaukolės vietoje matėsi skylutė.

Rūpėjo, kurgi kunigą palaidosime, kai Bražinskas su Balyta atsisakė jį laidoti kapinėse. Nutarėme, kad saugiausiai ir pagal mūsų jėgas bus savo sodyboje, darželyje, po trobos langais. Paprašėme kaimynų Simniškio ir Gudaičio, kad iškastų duobę. Laidojome vakarą, kai jau sutemo – 1950 m. gruodžio 5-ąją. Ant kapo duobės supylėme neaukštą lysvę. Pavasarį pasodinome gėlių, kad niekuo nesiskirtų nuo kitų lysvių.

Įvykdžiau kunigo prašymus dėl pinigų. Tik Paulina man pinigų nedavė. Sakė pati užpirksianti šv. Mišias už kunigo vėlę.

Netrukus, 1951 m. vasario 22-ąją, mirė ir mano vyras Stasys. Nespėjome atsipeikėti nuo vienos nelaimės, ir staiga netikėtai kita. Atsitiko nenumatytas dalykas. Stasiui būnant slėptuvėje, kažkokiu būdu į pašiūrę įlindo šuniukas. Pajutęs žmogų, o gal išgirdęs krebždesį, atsitūpė ant dangčio ir pradėjo loti. Stasys pagalvojo, kad vyksta krata, ir jį užuodė pasieniečių šuo. Turbūt nuo išgąsčio ant krūtinės, kaklo, pagal ausis atsirado skausmingi paraudimai, vėliau atsivėrė skauduliai, žaizdos. Jokie vaistai nepadėjo. Palaidojome taip pat slaptai, tame pačiame darželyje, šalia kunigo.

Namuose liūdesys, sunku suturėti ašaras. Ir kaimynai pastebėjo mus apsiverkusias. Vienas iš kaimynų – Ažukas – ir paklausęs Kunigiškio: „Ko ta Monika apsimyžus vaikščioja?“ Mums atrodė, kad mūsų paslaptį žinojo ir padėjo laidoti patikimi kaimynai. Tačiau kažkuris iš jų, gal ir netyčiomis, prasitarė Jonui Simanavičiui. Tada nežinojome, kad J. Simanavičius buvo enkavėdistų užverbuotas agentu. Kovo mėnesį mus užgriuvo didžiulė krata. Prieš tai sapnavau raitelį. Atjojo ant žirgo, atlupo kluono lentas ir pasakė esantiems slėptuvėje: „Vyrai, bėkite!“

Kratos dieną buvau Lazdijuose. Grįždama namo sutinku kaimyną Ažuką. Jis man papasakojo, kad mūsų sodyboje buvo krata, kad rado slėptuvę ir 1944 m. gamybos žiūronus.

Slėptuvę tuo metu jau buvome beveik išardę ir, kad geriau paslėptume pėdsakus, pripylėme runkelių. Bėgti ir pasislėpti negalvojau. Reikėjo grįžti namo pas motiną ir seserį. Grįžusi Onutės namie neradau. Ją areštavo ir nusivežė į Kybartų užkardą (Lazdijų r.). Turbūt tikėjosi kaip jauniausiąją lengviau iškvosią. Iš Kybartų užkardos ją išvežė į Lazdijus. Po kelių dienų, nieko neišgavę, paleido.

Per kratą iešmais badė žemę. Tikriausiai buvo įskųsta, kad sodyboje yra palaidotų asmenų. Nieko neaptiko. Mama turėjo keletą kunigo nuotraukų. Labai saugojo, slėpdavo. Tačiau senatvėje, prieš mirtį nusilpo atmintis, ir ji užmiršo, kur buvo paslėpusi. Gal laikui bėgant atsiras?

Saugojom šią šventą paslaptį ilgus metus, iki Sąjūdžio atsiradimo, kai pasidarė laisviau gyventi. Beveik 39 metus mažai kas žinojo apie Būdviečio klebono Juozo Marčiukonio likimą. Palaidojimo vietą darželyje mes tiksliai žinojome. Atkasę radome prie krūtinkaulio dar nesudūlėjusių sutanos gabalėlių. Sidabrinės grandinėlės su kryželiu neradome. Gal nelabai kruopščiai ieškojome. Kartu su giminėmis nutarėme kunigą perlaidoti į šventą vietą. Papasakojome Būdviečio klebonui kun. Donatui Jasulaičiui. Perlaidojimo iškilmės buvo 1989 m. balandžio 29 d.[1]  

Kunigas Juozapas Marčiukonis atgulė amžino poilsio Būdviečio bažnyčios šventoriuje, nors norėjo būti palaidotas Būdviečio parapijos kapinėse šalia ten palaidotų kitų dviejų kunigų.

Monikai Knyzaitei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras suteikė LAISVĖS KOVŲ DALYVIO vardą.

Seserų Monikos ir Onos Knyzaičių prisiminimai užrašyti 1989 m. lapkričio 6 d.

Buvusios Knyzų sodybos nebeliko, pastatai nugriauti.

Benjaminas Kaluškevičius rašo: Klausiausi seserų pasakojimo ir stebėjausi, kokios stiprios, ištvermingos, bebaimės ir gailestingos buvo šios lietuvės moterys. Kokią didžiulę naštą joms reikėjo pakelti. Moterys slėpė, saugojo, gydė kunigą Juozą Marčiukonį ir jo likimo draugą Stasį Sendą. Jos buvo drąsesnės už kai kuriuos atsiminimuose minimus vyrus: nepabūgo stribų, enkavėdistų agentų, kareivių.

Pristavonių kaime (Punsko valsčiuje) gyvenusieji ar gyvenantieji Sendos gal nežino, kad jų gentainis Stasys Senda iš Knyzų sodybos rūtų darželio perlaidotas į Būdviečio kapines. Jo žmona Monika Knyzaitė ir duktė Lina dabar gyvena Miklausės kaime, Būdviečio parapijoje. [2]

(Pabaiga)

Sigitas Birgelis, punskas.pl


[1] Kaluškevičius  B. Juozapas Marčiukonis – kunigas, poetas, kankinys. „Terra Jatwezenorum“, 8 t. 1 d. Punsko „Aušros“ leidykla, 2016.

[2] Ten pat.

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia