„Poetas“. Tamoševičiaus ir Landsbergio filmą pažiūrėjus (1 dalis)

Kai už lango sninga arba lyja, o namuose šilta ir saugu, lengva piešti pasaulį balta ir juoda spalvomis. Nepaprastai lengva vertinti ir teisti kitus. Nežinia tik, kaip mes pasielgtume, ar būtume geresni už tuos, kuriuos smerkiame? Juk „Apie save žinome tiek, kiek buvome išbandyti likimo“, – rašė lenkų poetė, Nobelio premijos laureatė Wisława Szymborska.

Daug ko norėtųsi neatsiminti, daug ką iš kolektyvinės atminties ištrinti: visą pokario siaubą, stribus, išdavystes, žmogžudystes. Tik ar būtų geriau? Ar būtų geriau, jeigu juodą paverstume į baltą, jeigu sulygintume gerą ir blogą, stribus su kovotojais už Lietuvos laisvę?

Lietuvoje neatsiskaityta iki galo už praeities nuodėmes. Prieš keliolika, keliasdešimt metų beveik buvo norma, kad tremtinio pažymėjimus išduodavo žmones trėmę stribai. Kas galėjo „žinoti“ geriau už juos?

Karo Ukrainoje akivaizdoje Kostas Kubilinskas ir jo kraupus „žygis“ dar labiau tampa niekšingas. Ir praeityje, ir dabar niekaip neįmanoma suderinti poeto – MGB agento Varno (Kubilinsko) darbų su jo itin gražiomis eilėmis vaikams.

Ar ne mūsų vaikystėje skambėjo šio niekšingo žmogelio eilės:

Eglutė skarota,
Eglutė žalia.
Meškutė gauruota
Ją lanko šile.

Jos liauną kamieną
Kalena geniai,
Naujų metų dieną
Ją puoš mokiniai.

Neįtikėtina, kiek daug jų buvo mūsų vaikystėje. Nežinojome, kad tos smagios ir išraiškingos eilutės apšlakstytos kraupios išdavystės ir žmogžudystės krauju. Žmogžudystės, įvykdytos dėl tų eilių!

Ar šiandien ramia sąžine jomis galime žavėtis, leisti jo knygas, dėti eilėraščius į mokyklinius vadovėlius, liepti vaikams jų mokytis atmintinai, dainuoti jo žodžiais sukurtas dainas? Ar nejaudina, nepiktina mūsų, kai girdime jas koncertuose, per Lietuvos radiją ir televiziją. Karo Ukrainoje akivaizdoje ir ne tik, ar nepiktina?

Giedriaus Tamoševičiaus ir Vytauto V. Landsbergio vaidybinio istorinio filmo „Poetas“ premjera Lietuvos kino teatruose vyko vasario 16 d. Neatsitiktinai pasirinkta šią datą. Labai norėjau filmą pamatyti. Mačiau Marijampolės kino teatre.

Filmas susilaukė didelio atgarsio visuomenėje. Poetas ir dramaturgas Gintaras Grajauskas filmą apibūdino tokiais žodžiais: „Per dešimtmečius tai pirmas lietuviškas filmas, kuriam neturiu jokių esminių priekaištų. Dialogai be pseudofilosofinių pliurpalų, visi aktoriai puikiai dirba. Batalinės scenos kuklios, bet nekeliančios isteriško juoko civiliui, kadaise tarnavusiam kariuomenėje.“

Socialiniame tinkle R. Paukštytė jam antrino: „Geras filmas, nors nemažai žmonių ir negali tuo patikėti. Taip ir sako: negali būti. Gali.“

Darius Indrišionis (bernardinai.lt) rašė:  „Poetas“ nėra blogas filmas. Žiūrėti jį visai įdomu ir neprailgsta. Čia būtų galima užsiimti lyginimu su kitais panašiais lietuviškais filmais: „Pelėdų kalnu“, „Purpuriniu rūku“ ar „Sutemose“. Nereikia – čia lyginimui kažin ar vieta. „Poetas“ yra tarytum pabūklo vamzdyje sprogęs galingas sviedinys: tas, kuris galėjo savimi padaryti milžinišką poveikį, tačiau nepadarys – nes kažko pritrūko: gal laiko, gal pinigų, gal talento.“

Portalas delfi.lt, rašydamas apie filmą, pastebėjo: „Visgi net ir dabar, praėjus daugiau nei septyniems dešimtmečiams nuo filme parodytų įvykių, tėvynės išdavikų, kolaborantų ir šiukšlių netrūksta. Vien pasiskaičius socialiniuose tinkluose kai kurių „žmonių“ minčių lavinas galima pasibaisėti, kad net prasidėjusio karo Ukrainoje akivaizdoje, jie palaiko agresorių ir, jeigu reikėtų, netgi su juo bendradarbiautų.“

Mėgstama teigti, kad K. Kubilinskas išdavė ir nužudė už galimybę rašyti bei būti spausdinamam, kad vertinant poetą reikėtų atsižvelgti ir į jo nuopelnus lietuvių literatūrai. Istorikė Dalia Kuodytė taikliai atsako į tokius paistalus: „Vargu, ar šiame kontekste etiška kalbėti apie kokius nors literatūrinius nuopelnus, o juo labiau juos kaip nors įamžinti.“

Pasak Dariaus Indrišionio (bernardinai.lt): „Beprotybės pėdsakų filme gausu – ir, deja, ne iki galo aišku, ar tai sąmoningai filmo kūrėjų paliktos giluminės bombos (kurių tikslas – priversti žiūrovą susimąstyti), ar tiesiog banalus neprofesionalumas ir vaizduojamojo laikotarpio nesuvokimas. „Poete“ gausu smulkmenų, kurios nedera pirmųjų pokario metų ir Laisvės kovų kontekstui. (…) Visgi didžiausia keistenybė slypi ne šiuose menkniekiuose: su niekuo nesulyginamą nuostabą „Poete“ kelia liaudies muzikos ir šokių festivalis „Party-Zan 49’“ – taip, tas pats, kurio dūzgėmis tapo emgėbistų kulkosvaidžių ir minosvaidžių šūviai. (…) Partizanų šventę miške galima priimti tik kaip alegoriją: džiaugsmo gyvenimu pliūpsnį ten, kur gyvenimu džiaugtis mirtinai pavojinga. Bėda ta, kad daugelis filmo „Poetas“ galimų žiūrovų taip giliai nekapstys ir jų pasąmonėje liks mintis it sėkla: kad Lietuvos partizanai buvo naivūs durneliai, rengę triukšmingus vakarėlius emgėbistų šukuojamuose miškuose. Tai dėl to ir pralaimėjo, tikriausiai.“

Neaišku, kodėl du žmogžudžiai – Kubilinskas ir Skinkys – filme virsta vienu asmeniu: Kostu Skinkiu. Abejonių kelia ir kertinė scena bunkeryje, kuriame Kostas Skinkys nužudo partizanų vadą. Kadangi filmas daug kam galėtų būti istorijos pamoka, nežinia kodėl taip labai jis nutolsta nuo Kosto Skinkio prototipų – Kosto Kubilinsko ir Adolfo Skinkio ir jų įvykdytos žmogžudystės. Filme Kostas Skinkys partizanų vadą nužudo vienas. Padaro tai turbūt net jam pačiam netikėtai. Realybėje Kostas Kubilinskas ir Adolfas Skinkys, du MGB užverbuoti asmenys, planingai ruošiasi, sušaudo miegantį partizanų vadą Kariūną paeiliui. Partizanų vado nužudymas filme atrodo kaip Kosto Skinkio beprotybės išraiška, o ne kaip ciniškas, sąmoningas, ilgai ir kruopščiai suplanuotas veiksmas.

Filmo kūrėjai akivaizdžiai vengė demonizuoti žmogžudžio Kubilinsko asmenybę, sąmoningai ar nesąmoningai jį gal net kažkiek pašviesino. Ar tai pasitarnaus istorinės atminties ugdymui visuomenėje? 

(Bus daugiau)

Sigitas Birgelis, punskas.pl