Padliaskų lietuvė Česė Goberienė

0

Prie Rakelijos, Morkiškės yra Padliaskų kaimas. Čia, prie pat sienos su Lietuva, seniau gyveno daug lietuvių. Jiems iki Berznyko buvo 4 kilometrai. Po kruvinų įvykių XX a. pradžioje, kai bažnyčioje nesutarta dėl pamaldų lietuviams ir kai jie atsiskyrę nuo Berznyko įkūrė parapiją Kučiūnuose, padliaskiečiai ėjo melstis į Kučiūnus (kol galima buvo eiti per sieną).

Kaip ir daugelis kitų kaimų gyventojų, 1941 m. Padliaskų lietuviai buvo iškeldinti į Lietuvą. Daugelis kaimiečių į savo sodybas jau nebesugrįžo.

Štai ką papasakojo Česė Goberienė (gim. 1938 m. Padliaskuose), lig šiol gyvenanti gimtajame kaime, savo tėvų statytoje pirkioje. Pasakojimas užrašytas 2021 m. gegužės mėn.

Česės Goberienės namas

Ca, Podliaskų šitan kaimi, seniau gyveno daug lietuvių. Vieni išmirė, kici kap išvažau, tai ir likosi Lietuvoj. Kap Dabuliai, Dapkūnai, Nasevičai, treji Goberai. Su Sinkevičais, Būdavais, Zablackais, Pakutkais ir mes su mamu išvažavom 1941 m. Lietuvon. Tėtės tadu jau nebuvo, jis žuvo. Kap vokiečai paėmė mano tėtį, tai ir nužudė. Likau siratukė dzviejų metukų, cik su mamu. Kap užaugau, vis mamos klausiau, kode neturu nei brolio, nei seserės. Mama sakydavo: „Nenorėjau antrusyk žanycis, kad patėvis tavį, vaikeli, neišvarytų iš namų.“ Tep daug kur buvo: tai močakė negera, tai patėvis. Ne dovanai ir pasakos tokios parašytos. Mažai kur taikėsi, kad gera ateit pamotė arba patėvis, tai tode cik su mamu buvau. Nor mama tai turėj keturas sasaris ir brolį. Sasuoj Elena, turėdama 13 metų, išvyko, plaukė per cielų mėnasį Amerikon pas mūs mamos tokių tetų (mano močutės sasarį) ir likosi. Toj mamos teta sykį da paprašė, kad da viena atvyktų, alia mūs močutė (anos Elenos mama) parašė: „Užtenka, kad vienų in nežinių išlaidau ir labai liūdna, kap ca duonos neturėtum, ogi sunkiai dzyrbam ir duonos užteks…“ Toj Elena tynajus pas tų tetų gyveno, o paskui ištekėjo už amerikono ir tį liko, tynajus ir palaidota, alia buvo mumiem labai gera. Žinia, kap su mamu cik likom, tai sunku buvo, biednysta, biednai gyvenom. O va ca turu nuotraukoj, kap aš jau 10 metų pasrėdiau, pasdabinau tetos atsiųstu paltuku, o mama apsivilko madyngu jos kostiumėliu. Daug mumiem siuntė ir kadu tai parašus buvo, kad visadu mumiem dapadės, kol galės, kad neturėsim bėdos… Tep ir buvo, labai dzaugėmės kožnu pačkuti ir dalinomės su kitais. Nuo mažų dzienų išmokau ir malkas kapoc, ir kitokius darbus mačyc, kad cik mamai būt langviau.

Mano mama tai Gabrinia Jančūtė-Erbscienė, o mamos sesuoj Rožė tai buvo Jono Zablacko Aradnykuose žmona, kita tai Ona – už Sinkevičaus Rakelijoj (Džanais pravardzavo juos), viena liko Lietuvoj, jos visos sulaukė sanatvės. O mamos brolis Jančė su Češkevičūti apsižanino. Turėj vienų dukterį Veronikų, ji Lietuvoj liko –Maslauskienė, medicinos seseri dzyrbo. Jis, šitas mamos brolis, jaunas mirė, tai jo žmona vėliau ištekėj antru sykiu už Trainausko Rakelijoj.

Kap prismenu, kap da maža buvau, gal kap ir visur tadu – nu prastas tas mūs namelis, molis stubon vietoj medzinės padlagės, stogas da tadu šaudais dengtas, sklepelis. Su mamu an nedzidelės gaspadarkutės, 8 hektarai. Kap užaugau, kaimynas Stasys Goberis pasipiršo, jis 4 metais už mani vyrasnis, susižaninom, ir jis pas mus atėj gyvenc. Tai nelaukį tuoj išardėm sanų svirnukų, paskui ir trobų sanų, ir pasistatėm šiek ciek toliau nuog ano kiemelio, va kur dabar šitas kiemelis, paskui kluonelį ir tvartų iš rųstų su pastogi. A stuboj jau medzinė padlagė, po padlagi sklepelis, tai gerai žiemai morkvėm, bulvėm laikyc. Va kap dzaugiuos šituom mašinu (krosnimi – E. P.). Da ir pečus yra, va man žiemų gerausia pasišylc an liuptuko, kap kokliai inšyla, tai ilgai laiko, bagi molis. Tai ne dovanai žmonės nuog sanovės žinoj, kad laikosi ilgai šiluma, kap molis. Šitų mašinų su kaptūru ir liuptuku tai statė Leončikas Stasys iš Podliaskų. Kap da mama buvo, tai tankiai bobų kepėm, ruginį duonų, dešras, bandas an lakštų. Cakavinas sanu peču ir liuptu turistai, užėjį nusifotografuoja.

10-metė Česė su mama

Vyras gražai štakietukais aptvėrė kiemelį, sodelį insiveisėm, obelių ir grūšų buvo, nor jau pasano, kap ir mes… O va koki dabar beržai ciej mūs pasodzyci prieš 52 metus, ba ciek metų su vyru išgyvenom. Jis numirė… Kų padarysi… O va canajus, o anoj mamos sodzyboj, va ca prieg kelalio, tokias iš akmenų da sklepelis buvo, tai gerai bulvėm. Ca, kur stubelka stovėj, pasodzino epušų, kvajų vyras, tai va kap gražus gojalis pasdarė. Ca visai netoli Lietuva, žamė daaina iki pacies rubežo. Anos balos seniau vis apsamtos, alia kap sumelioravo, geri šienai buvo. Sanovėj turėj ca būc irgi ažarėlis, cik užakijo, apaugo samanom, kupstais, sunku buvo dalgi šienauc. Adavėm sanatvėj žamį valdzai tam, kad gauc rentų. Alia savo paukščų kiemi vis laikėm, gyvulukų, karvukį, tai penimį pasiskersc ir parduoc. Ca lapės ir kiaunės išnešoj paukščus iš višcinyko, tai škadavojau labai ir nustojau laikyc.

Nu sanatvė užpuolė, vargas jau pėscai aic, sunkiau dzviracu, o toli in krautuvį, tai pas daktarį, kap raikia, kaimynai Goberai pavežėja. Nor vasarų tai ca aplink jau turistų yra, tai tokia Ievutė man padeda jau kasmet, tai nuperka, atveža, ko man raikia, tai kap išvažinėja in Varšuvų, kas jai lieka nesuvalgyta – man prideda pylnų šaldytuvų, tai an ilgai turu valgio. Daug dabar iš kitur atvykėlių pasistatį arba suremontavį namelius ca pabūna cik vasarų.

Mano vyras, vardu Stasys. Jo brolis Jonas namie likosi. Sesė Anelė už Sinkevičaus išėj, gyveno Aradnykuose, paskui Sumavi apsipirkį, o paskui pasistatė Sainuose. Kita sesuoj išėj už Leončiko ir gyveno kiek Štabynkėj, paskui an Slionsko, kur gavo darbus ir apsiliko tynajus.

Mano vyro brolis Jonas Goberis tėviškėj Podliaskuose su šaimynu gyveno. Jau miris. Tai an jo žamės Jono Nepomuko koplyčukė nuog sanovės medzin inkelta buvo palei upelį (ravas platokas, kap upė), kų inteka in ažarų Balandzį, toliau jau vanduoj plaukia in Lietuvų per rubežį. Tai pasakota, kad tas šventas Jonas Nepomukas (kap ir Žagaruose buvo prie plento, kap upi jungias Dusalis ir Galadusys – seniau ravai ir su čėsu užaugo) saugoj nuo nelaimių. Ba ugnis ir vanduoj nuo sanovės žmonėm nelaimių nešė… Tode žmonės statė kryžus ir koplyčukes, kad nor kiek apsisaugoc. Tep ca an Goberų pabalio palei kelių buvo, su čėsu apnyko, tai patvarkė ir inkėlė vė medzin šitų koplyčukį.

Su mamu daug verpėm žmonėm ir buvo iš ko pridūrc prieg mažos mūs gaspadarkutės. Kalėdom ir Velykom an langų vis karpėm naujas firankutes, tai kap sykį dažinojau, kad galėt jos cikc in konkursų Punski, perdaviau ir va net diplomų gavau 1999 metais, ir inrašyta, kad man paskyrė tadu pyrmų vietų už tuos karpinius, tai labai nusdzaugiau.

Užrašė Genutė Pakutkienė, punskas.pl

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia