Aleksandras Antanas Grybinas-Faustas buvo penktasis Tauro apygardos vadas, 1949 m. vasario 16 d. Akto signataras drauge su kitais Lietuvos partizanų apygardų vadais. Vadovauti Tauro apygardai jis buvo paskirtas po to, kai 1948 m. rugpjūčio 10 d. žuvo Tauro apygardos vadas ltn. Jonas Aleščikas-Rymantas. Aleksandras Grybinas-Faustas buvo pirmasis civilis, paskirtas vadovauti Tauro apygardai.
Lukšių Šv. Juozapo bažnyčia 
Aleksandras Grybinas gimė 1920 m. Lukšiuose, Šakių apskrityje. Jo tėvai buvo mokytojai. Tėvas Antanas Grybinas nuo 1918 metų buvo Lukšių pradžios mokyklos vedėjas, baigęs Veiverių mokytojų seminariją. Šeimoje augo penki vaikai – 3 sūnūs ir 2 dukterys. Aleksandras, Vytautas, Stasė, Sofija užaugę, kaip ir tėvai, tapo mokytojais, tik Zigmas pasirinko gydytojo specialybę, tačiau jaunystėje mokytojavo ir jis. Baigęs Lukšių pradinę mokyklą A. Grybinas mokslus tęsė Šakių „Žiburio“ gimnazijoje, išsiskyrė kaip puikus sportininkas – krepšininkas ir ilgų nuotolių bėgikas.
Baigęs gimnaziją 1939 m. Aleksandras įstojo į Marijampolės mokytojų seminariją, buvo aktyvus sportininkas, meno entuziastas: žaidė krepšinio rinktinėje, šoko miesto balete, vaidino vietiniame teatre. Sovietams 1940 m. okupavus Lietuvą, jis platino pogrindinę spaudą. Netrukus MGB jaunuolį suėmė, tardė penkias savaites, kankindami privertė pažadėti, kad seks ir išdavinės bendramokslius, pogrindžio veikėjus. Paleidę iš kalėjimo reikalavo kas keletą dienų susitikti numatytoje vietoje ir suteikti jiems reikiamas žinias. Iš pradžių Aleksandras manė, kad sugebės enkavedistus apgauti. Deja, greit suprato, kad tai nepavyks, todėl pradėjo slapstytis pas draugus. 1941 metais, kai Lietuvą okupavo vokiečiai, kalinti drauge su juo Marijampolės kalėjime, paliudijo, kokiais metodais iš suimtųjų buvo ištraukiami pasižadėjimai dirbti enkavedistams. Netrukus visi tie pasižadėjimai buvo sunaikinti.
Baigęs Marijampolės mokytojų seminariją Aleksandras Grybinas įsidarbino mokytoju Liudvinavo pradžios mokykloje, o po metų gavo kūno kultūros mokytojo darbą Kalvarijos progimnazijoje. Vėliau dirbo Zyplių dvare įsikūrusioje žemesniojoje žemės ūkio mokykloje, kuri buvo arti jo tėviškės. Dėstė matematiką ir kūno kultūrą. Sesuo Sofija Grybinaitė-Tėvelienė (1913–2002) prisiminė: „Jis mėgo juokauti, ypač su mergaitėmis. Mėgo dainuoti ir deklamuoti. Mėgo žaisti krepšinį. Lukšiuose organizuodavo jaunimo vakarėlius. Net pats režisavo ir pastatė K. Binkio „Atžalyną.“ Žmonės jį mėgo, nes buvo atviras, linksmas ir geros širdies.“ 1944 m. žiemą suaktyvėjus raudoniesiems partizanams, lietuviai susibūrė į savisaugos dalinį. Marijampolėje buvo atidaryta generolo Povilo Plechavičiaus Vietinės rinktinės karo mokykla, netrukus į ją įstojo ir Aleksandras Grybinas su broliu Zigmu. Deja, po kurio laiko čia apsilankė P. Plechavičius ir įsakė vyrams išsiskirstyti, nes vokiečiai planavo šios mokyklos kariūnus siųsti į Rytų frontą. Aleksandras su Zigmu grįžo į Lukšius, o dalis kariūnų, kurie pasiliko mokykloje ir nepakluso vokiečiams, atsidūrė net Štuthofo koncentracijos stovykloje. Artėjant frontui, Aleksandras, Vytautas ir Zigmas Grybinai pasitraukė į Vakarus, bet Vokietijoje jie buvo priversti statyti fiktyvius aerodromus, kad rusų lėktuvai galėtų juos bombarduoti vietoj tikrų karinių vokiečių aerodromų. Baigiantis karui, Aleksandro broliams pavyko patekti į amerikiečių kontroliuojamą zoną, o jam teko paslapčiomis grįžti pas tėvus. Tėvas mokytojavo Karčrūdės kaime ir po kurio laiko patarė sūnui legalizuotis. Tačiau Aleksandras, žinodamas savo tiesų būdą ir supratęs, kad su sovietine valdžia nesutars, 1946 m. pradžioje pasirinko mišką. Aleksandras Grybinas-Faustas tapo Tauro apygardos Stirnos rinktinės Lapės kuopos partizanu, kur sutiko daug jaunystės draugų. Netruko pasižymėti ir kovose. Greitai Stirnos rinktinės pavadinimas dėl saugumo buvo pakeistas į Žalgirio, jos vado Jurgio Ilgūno-Šarūno 1946 m. liepos 10 dienos įsakyme Nr. 2 rašoma: „55 kuopos kovotojui Faustui už š. m. gegužės 24 d. Karčrūdės rajone greitą ir drąsų atidengimą iš kulkosvaidžio ugnies į puolančius enkavedistus, kas įgalino be nuostolių planingai atsitraukti grupei partizanų, reiškiu tarnybinę padėką.“ Tame pačiame įsakyme rašoma, jog nuo birželio 12 dienos Žalgirio rinktinės vado adjutantu skiriamas aktyvus laisvės kovotojas Faustas. Kaip parodė vėlesni įvykiai, ne viskas klostėsi sklandžiai kovotojo Aleksandro Grybino-Fausto kelyje. Meniškos prigimties atviraširdis jaunuolis, laisvas, nebijantis išsakyti savo nuomonės, nelengvai pritapo prie griežtų kariškų partizanų statutų, kuriuos išleido Antanas Baltūsis-Žvejys, buvęs tuo metu Tauro apygardos vadu. Pradžioje buvo ne tik nesusipratimų, bet ir nuobaudų. Netrukus jis neteko rinktinės vado adjutanto pareigų, perspėtas ir rinktinėje paliktas tik eiliniu kovotoju. Tačiau Aleksandras Grybinas-Faustas buvo atkaklus, susitvardė, tapo santūresnis ir uždaresnis, prisitaikė prie rūsčių laisvės kovotojų gyvenimo sąlygų. Tik partizanų dainos iš jo lūpų neišnyko. Net ir sunkiame žygyje jis niūniuodavo savo mėgstamą „Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus“. Niekas neprisimena, kad Aleksandras būtų kūręs eiles, tačiau partizanaudamas prie „Brolių sakalų dainos“ visada pridurdavo: „Čia mano daina.“ Niekas negali nei paneigti, nei patvirtinti, ar jis dainos autorius, tačiau ši daina buvo jam labai artima: ,,Mus palaidos mūsų priešai,/ kai ateis naktis./ Užakės, apsės mūs kapą…“. 1947 m. Aleksandras Grybinas-Faustas tapo Žalgirio rinktinės žvalgybos skyriaus viršininku, tų pačių metų rudenį jis buvo paskirtas rinktinės spaudos ir informacijos skyriaus viršininku.
1948 m. rugpjūčio 10 d. žuvus Tauro apygardos vadui ltn. Jonui Aleščikui-Rymantui, laikinai vado pareigas ėjo V. Vitkauskas-Saidokas, o spalio 8 d. naujuoju Tauro apygardos vadu buvo išrinktas A. Grybinas-Faustas. 1948 m. spalio 20 d. Tauro apygardoje, Geležinio Vilko rinktinės vadavietėje A. Grybinas-Faustas susitiko su Dainavos apygardos vado A. Ramanausko-Vanago įgaliotiniu, Dzūkų rinktinės vadu Sergijumi Staniškiu-Litu. Dar po mėnesio 1948 m. lapkritį A. Grybinas-Faustas su A. Ramanausku-Vanagu išvyko į visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą Prisikėlimo apygardoje, Radviliškio rajone, Minaičių kaime. 1949 m. pagaliau Lietuvos partizanų vadams pavyko sukurti vieningą politinę rezistencijos jėgą – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį (LLKS). Tuo pat metu buvo priimta ir garsioji Vasario 16-osios deklaracija, kurioje, be kita ko, sakoma: „…LLKS taryba, prisidėdama prie kitų tautų pastangų sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu tikrosios demokratijos principų, išplaukiančių iš krikščioniškosios moralės supratimo ir paskelbtų Atlanto Chartijoje, Keturiose Laisvėse, 12-je Prezidento Trumeno Punktų, Žmogaus teisių Deklaracijoje ir kitose teisingumo ir laisvės Deklaracijose, prašo visą demokratinį pasaulį pagalbos savo tikslams įgyvendinti…“ Garsiąją deklaraciją drauge su kitais pasirašė ir A. Grybinas-Faustas. Čia 1949 m. vasario 16 d. LLKS Prezidiumo pirmininko J. Žemaičio-Vytauto aktu Nr. 4 Tauro apygardos vadui Faustui buvo suteiktas kapitono laipsnis ir apdovanojimas – Laisvės kovos 2-ojo laipsnio kryžius (su kardais). 1949 m. grįžęs iš Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo kovo 21 d. jis perėmė iš laikinojo apygardos vado V. Vitkausko-Saidoko vado pareigas ir tą pačią dieną parašė keletą įsakymų Tauro apygardos kovotojams. Nuo gegužės 14 dienos jo įsakymu Nr. 11 buvo įkurtas komitetas kovai su alkoholizmu. Visiems padalinių vadams buvo įsakyta „griežtai bausti girtaujančius ir trukdančius tos kovos sėkmingumui kovotojus“. 1949 m. birželio 26 d. įsakyme Nr. 15 jis rašo: „Įsakau dalinių vadams, kad į kovotojų partizanų eiles priimtų tik tokius asmenis, kurie įstodami pasirašo pasižadėjimą nevartoti degtinės ir kitų stiprių alkoholinių gėrimų, iki tęsis laisvės kova.“ Tame pačiame įsakyme rašoma: „Kovotojams partizanams užėjus pas gyventojus pavalgyti ir kartu esant tuo metu bet kuriam dalinio vadui, įpareigoju visus dalinių vadus uždrausti kovotojams vartoti ir ant stalo laikyti degtinę bei įspėti gyventojus, kad, kovotojams užėjus, nebūtų siūloma degtinė nei kiti stiprieji alkoholiniai gėrimai. Šio įsakymo nevykdančius bausiu visu įmanomu griežtumu.“ Girtavimo pasekmėmis naudojosi ir priešai. Šią kai kurių partizanų ydą jie dažnai panaudodavo savo piktiems tikslams. Ne vieną laisvės kovotoją, ryšininką ar rėmėją degtinė atvedė į išdavystės kelią. Partizanus enkavedistų agentai dažnai apsvaigindavo į degtinę įberdami spec. preparatų. Tuomet vyrai atsibusdavo tik KGB rūsyje. Tai ne tušti žodžiai. Štai 1949 m. rugpjūčio 5 d. įsakyme Nr. 17 apygardos vadas Faustas rašo: „Žalgirio rinktinės žvalgybos skyriaus viršininką Demoną už sąmoningą neįvertinimą ir neprisidėjimą prie LLKS Tarybos pastangų kovoje prieš alkoholio vartojimą kovotojų tarpe, už besaikį girtuokliavimą, sukeliant pasipiktinimą įsipareigojusių nevartoti alkoholį kovotojų tarpe ir parodytą blogą pavyzdį kitiems, atleidžiu iš einamųjų pareigų ir įspėju susitvarkyti, nes ateityje bausiu visu griežtumu.“
Tęsdamas organizacinius apygardos vado darbus A. Grybinas-Faustas pakeitė Tauro apygardos organizacinę struktūrą, deja, teko išformuoti Kęstučio ir Birutės rinktines, nes labai sumažėjo partizanų skaičius. Tauro apygardos ketverių metų sukakties proga 1949 m. rugpjūčio 15 d. įsakymo Nr. 18 preambulėje A. Grybinas-Faustas rašė: „Kovos broliai ir sesės. Prieš ketverius metus, rugpjūčio mėn. 15 d. buvo sujungti atskirai veikiantieji partizanų organizaciniai vienetai, būriai, kuopos, rinktinės ir suorganizuota Tauro apygarda. Jau ketveri metai, kai Tauro apygardos vyrai petys į petį tvirtu, drąsiu ir ryžtingu žingsniu žengia laisvės kovų keliu, nepaisydami nė sunkiausių gyvenimo sąlygų, pavojų, nei okupantų persekiojimų, nebijodami mirti paaukojo savo jaunas gyvybes tam, kad įrodytų pasauliui, jog lietuvis geriau mirs, bet nevergaus, kad laisvės kovų kelias yra šventas jų tikslas dėl laisvo, garbingo Lietuvos ir visos žmonijos gyvenimo. Šiam kilniam tikslui iškovoti per šiuos ketverius metus daug pralieta brangaus mūsų brolių partizanų ir jų vadų kraujo, daug sesių ryšininkių, kovos bičiulių, rėmėjų ir tauriausių lietuvių vargsta arba badauja tolimojo Sibiro taigose. Tačiau, nors ir kaulai trūnytų po velėna, atminimas tarp žmonių nežus tų, kurie savo gyvenimu nugalėjo mirtį, o pasiryžimas ir tesėjimas, taip ilgai užsitęsusios kovos, jau šiandien tave padaro Tautos Didvyriu. Šios Tauro apygardos įsikūrimo šventės proga sveikinu visus organizacinių vienetų vadus ir kovotojus, dėkoju visiems už sąžiningą, stropų ir nenuilstamą darbą mūsų mylimos Tėvynės Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atstatymui ir linkiu tesėti pradėtą žygį, kad niekuomet nebodami net šlykščiausio savęs išniekinimo, neleido išniekinti savo tautos, kurie savo mirtimi įamžino šios Laisvės kovos didingumą.“ Tai buvo paskutinis LLKS Tauro apygardos vado Aleksandro Grybino-Fausto įsakymas padalinių vadams ir kovotojams. Po pusantro mėnesio Tauro apygardos vadas, grįždamas iš Dainavos apygardos, lydimas dviejų Dzūkijos partizanų, pateko į pasalą netoli savo bunkerio ir buvo sužeistas. Supratęs, kad iš apsupties nepavyks prasiveržti, sunaikino dokumentus ir nusišovė. Jo sesuo mokytoja Sofija Grybinaitė-Tėvelienė prisimena: „Olius žuvo 1949 m. rugsėjo 28 d. Šunkarių miško pakraštyje. Žuvusiojo veidas nebuvo sužalotas, nes jis, pamatęs, kad yra apsuptas ir išeities nėra, sudeginęs dokumentus, nusišovė pats, pataikęs į smilkinį. Jo lavonas atpažinimui buvo atvežtas į Karčrūdę. Tėtė pažino, bet neprisipažino, o mama nepažino. Vėliau lavonas buvo nuvežtas atpažinti į Lukšius, o iš Lukšių į Šakius“. Sesuo atmintyje išsaugojo ir tai, kad žuvęs brolis ryte buvo atvežtas prie Karčrūdės mokyklos, kur dirbo tėtė. Tėvas, pasakęs, kad nepažįsta mirusiojo, visą dieną vedė pamokas mokykloje. Kur ilsisi Aleksandro Grybino-Fausto palaikai, iki šiol niekas nežino. Po jo žūties pagal išsigelbėjusių partizanų pasakojimus ryšininkė Julija Čepaitytė Simanaitienė-Undinė vado atminimui sukūrė dainą.
Tu vaikščiojai su mirtimi
„Tauro“ apygardos vadui A. Grybinui-Faustui
Rugsėjis puošė laukus Tėvynės,
Padangėm traukė paukščių būriai,
Kad Tave tyko žiaurus likimas,
Mylimas vade, to nejautei.
Žiaurių kautynių jau daug laimėjai,
Bet nebaugino jos Tave.
Savo gyvybės Tu negailėjai,
Kad tik Tėvynė būtų laisva.
Saulė šypsojos melsvoj padangėj,
Prie kelio sviro liekni beržai.
Pareigas eidams savo garbingai,
Aplankyt brolius Tu išėjai.
Pas brolius trukęs savaitę laiko,
Vėl atgal grįžti linksmas ruošeis.
Savo nelaimės Tu nenujausdams,
Dar padainuoti sesių prašei.
Ėjai ne vienas. Tave lydėjo
Trys partizanai, narsūs arai.
Jau saulė leidos, vėjelis dvelkė,
Šlamėjo miškas tyliai, tyliai.
Nakties šešėliai apgaubė žemę,
Dar vis žygiavot tamsiais miškais.
Rusiški žodžiai sudrumstė tylą,
Jūs jiems atsakėt ginklų garsais.
Taip netikėtai priešą sutikot,
Ir atsiskyrei Tu su draugais.
Bet paskutines jėgas sukaupęs,
Savąjį kraštą pasiekt ryžais.
Broliai padėti Tau negalėjo,
Vienas kovojai su kraugeriais.
Sužeistas sunkiai, kantriai kentėjai,
Bet toliau eiti nepajėgei.
Globojo tave tamsus eglynas,
Pakolei viską sunaikinai.
Priešų užpultas kelis nušovei,
Ir už Tėvynę narsiai žuvai.
Džiaugėsi priešai Faustą nušovę,
Vežė jo kūną dar pas savus.
Vežė pas tėvą, seną motulę,
Kad pamatytų, kur jų sūnus.
Mylimas vade, žuvai garbingai,
Apygardą liūdint Tu palikai.
Liūdi Tėveliai, liūdi Tėvynė,
Liūdi parimę liekni beržai.
Sesučių dainos linksmins Tėvynę,
Broliai sargyboj laisvės budės,
Nors Tavo žodžių nieks negirdės jau,
Sesės dainose Tave minės.
1997 m. gruodžio 22 d. Aleksandrui Grybinui-Faustui suteiktas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dekretu jam suteiktas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius) ir pulkininko laipsnis (po mirties).
Paminklas Tauro apygardos vadui A. Grybinui-Faustui prie Lukšių Šv. Juozapo bažnyčios,
kur buvo niekinami jo palaikai
Rugsėjo 1-osios gėlės mokytojui, Tauro apygardos vadui Aleksandrui Grybinui-Faustui 2020-09-01
Parengė Rimantė Pauliukaitytė, punskas.pl
Šaltiniai:
Povilas Gaidelis „Didvyriai nemiršta“
Dalia Kuodytė, Algis Kašėta „Laisvės kovos 1944–1953 metais“
Vladas Šemeta „Suvalkijos kovų aidai“
Rūta Trimonienė „Aleksandras Antanas Grybinas-Faustas 1920 09 20–1949 09 28“
