Lietuvos universitetui – 100

0

Vaižganto „deimančiukai“

Rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas stengėsi visą gyvenimą bendrauti su žmonėmis pagal aukščiausius moralės ir sąžinės principus, į kiekvieną žmogų žiūrėjo su pagarba ir meile. Vaižgantas ypač brangino tuos, kurie jo kelyje sušvito kaip „deimančiukai“ ir savo darbais džiugino ne tik jį, bet ir visą Lietuvą. Vienas iš tokių jam mielų žmonių buvo Pranas Lesauskis, su kuriuo pažintis užsimezgė per laiškus, kai P. Lesauskis tapo Vaižganto dukterėčios Barboros sužadėtiniu.

Pranas Lesauskis gimė 1900 metų lapkričio 17 d. Žemaitijoje, Žeberių kaime, Tverų valsčiuje Jurgio Lesauskio ir Leokadijos Genutytės-Lesauskienės šeimoje, turėjo brolį Feliksą ir seserį Leokadiją. Šeimoje buvo vertinamas išsimokslinimas ir tėvas jaunesnįjį sūnų Praną išleido mokytis į Telšių gimnaziją. Kai vyresnysis sūnus Feliksas tapo Lietuvos Steigiamojo seimo nariu, tėvas tikėjosi, jog Pranas palinks prie ūkio ir baigusį 5 gimnazijos klases nusprendė toliau į mokslus nebeleisti. Vis dėlto jaunesniojo sūnaus noras mokytis buvo toks didelis, kad jis prieš tėvo valią 1920 m. išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, įstojo į Kauno karo mokyklą, o 1921 m. ją baigė ir jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Pranas Lesauskis atkakliai mokėsi toliau, 1923 m. eksternu baigė Kauno 1-ąją gimnaziją, o 1927 m. ir Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto Matematikos-fizikos skyrių. Tais pačiais metais jam suteiktas kapitono laipsnis, taip pat jis buvo pasiųstas studijuoti į Turino aukštąją artilerijos mokyklą Italijoje.

Vytauto Lesauskio krikštynos. Iš kairės: stovi Pranas Lesauskis, Barbora Lesauskienė, sėdi Eleonora Čarneckienė, kuri rankose laiko Vytuką Lesauskį, Juozas Tumas-Vaižgantas. Roma, 1930 m. birželio 7 d.

Puikiai besiklostančią jauno žmogaus karjerą aptemdė mamos mirtis, kurią būdamas toli nuo tėvynės ir artimųjų gana skaudžiai išgyveno. Lietuvos pasiuntinybėje Italijoje, Romoje, dirbusi Vaižganto dukterėčia Barbora Mėginaitė buvo tas žmogus, kuriam Pranas Lesauskis išdrįso atverti savo širdį. Kai jaunuoliai 1928 m. vasario mėn. susižadėjo, P. Lesauskis ir parašė Juozui Tumui-Vaižgantui pirmąjį laišką, kaip sužadėtinės dėdei, globėjui, nes Barboros tėvai  buvo mirę. Tų pačių metų rugpjūtį Vaižgantas jaunuosius sutuokė Palangoje, nors buvo pasiryžęs vykti dėl jų vestuvių į Romą ar Paryžių, kur su šeima gyveno Barboros sesuo Bronė Klimienė su šeima. Rugsėjo mėnesį garbusis kanauninkas laiške, išsiųstame į Italiją, rašo: „Aš džiaugiuosi ir dėkoju Ponui Dievui, kad jis man davė Tave, Pranai, žmogų, kurį aš galiu gerbti ir mylėti. Duok, Dieve, patvaros ir sveikatos ir daugiausia didelio mokslo didelių vaisių! Šieji ypač man imponuoja“. Vaižganto ir Prano Lesauskio susirašinėjimas iš tiesų liudija dviejų artimų sielų susitikimą. Pavyzdžiui, 1929 m. lapkritį jaunasis bičiulis rašo: „Šiandien italų karaliaus varduvės, šv. Martynas – ir todėl į mokyklą neiname. <…> Bet štai turint neužimto laiko ir pasklaidžius neseniai senų knygų magazine nusipirktą „Metafizicadel bene“  <…> visokiausių minčių prilindo į galvą. Dauguma tų minčių pasirodo besą tos pačios, ką prieš 10–15 metų vargindavo dar vaikišką galvą neišsprendžiamais klausimais. Tuomet atrodė, kad visus klausimus gali išspręsti mokslas. Todėl tas mokslas  <…> atrodė toks visagalis, paslaptingas, kurio paslaptis pasiekti atrodė koki tai svajonė, rodos, jis turėjo duoti raktą į visas užburtas pilis. Mokslo gilumų nepasiekiau. Kai kurių jo šakų visai nepažįstu. Tačiau užburtąjį raktą į „pažinimo pilį“, ar jį galima rasti? To pažinimo nėra prasmės ieškoti pritaikomuose moksluose <…>. Pritaikomieji mokslai padaro žmogų naudingu visuomenei, įgalina ką nors naudingo padaryti. Bet žmogaus juk nesudaro. Matematikos mokslai patys savaime sudaro grandiozinį rūmą, liudija apie žmogaus proto našumą, bet patys savaime nieko protui nesako. <…>  Tas viskas stebina žmogaus protą, bet – neduoda atsakymo į paprasčiausius klausimus – iš kur tas visa, kam tai, kam mes patys? Gal į tuos klausimus gali atsakyti filosofija, teologija? Man net noras kyla susipažinti kada nors su filosofijos pagrindais, o jeigu reiktų, ir su teologijos. Tačiau ir iš filosofų ir teologų veido dažnai matyti, kad ir jie nėra radę atsakymo į pagrindinius gyvenimo klausimus: iš kur ateiname ir kur einam“. Atsakymą į šį laišką Vaižgantas parašo nedelsdamas: „Mielas Pranai! Ilgasis Tavo laiškas  iš XI-11 d. daugelių atžvilgių mane pradžiugino. Pirmiausia sveikinu Tave, kad junti nerimo dėl savo specialumo. Patapti žmogum, kurs temoka gerai šaudyti, kurs tuo vienu gyvenimą sau užpildo, yra lygu atgulti į šaltą karstą.  Karininko tipas: drąsus, patvarus, fiziškai stipras, vidaus gyvenimą tepapildąs lėbavimu <…> seniai sukarikatūrintas. Vidus labiau reikia praturtinti humanistika: literatūra, istorija, menų istorija, jei ne pačiu menu, ir filosofija. <…> Reikia pažinti Aristotelis, Platonas su Sokratu. Jie dar nesugriuvo ir nesugrius“.

Į Romą pas Lesauskius Vaižgantas nuvyko 1930 metais krikštyti jų sūnelį Vytautą ir rašytojui tai buvo ne mažiau svarbi misija negu dalyvavimas įvairiose iškilmėse Lietuvoje, skirtose Vytauto Didžiojo metams. Tais pačiais metais Pranas Lesauskis Karališkajame Romos universitete apsigynė matematikos mokslų daktaro disertaciją,  jis paskirtas Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimosi valdybos balistikos kabineto vedėju, jam suteiktas majoro laipsnis. 1931 m. baigė Turino aukštąją artilerijos mokyklą ir su šeima grįžo gyventi į Lietuvą, jam buvo pakeltas karinis laipsnis į pulkininko-leitenanto. Dar prieš sugrįždami į Lietuvą, Lesauskiai kvietė Vaižgantą drauge išsinuomoti erdvų butą Kaune, ir iš tiesų Vaižgantas paskutinius savo gyvenimo mėnesius 1933 m. praleido su Lesauskių šeima naujojoje Klimų viloje, nes Petras Klimas tebetęsė diplomato darbą Paryžiuje.

Pranas Lesauskis sparčiai kilo karjeros laiptais, jam buvo patikimos vis aukštesnės pareigos. 1936 m. jis paskirtas Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimosi valdybos viršininku („Vikipedija“). Aplankęs daug Vakarų Europos ginklų  laboratorijų bei gamyklų, mokėdamas keliolika užsienio kalbų, jis sukaupė neįkainojamą patirtį ginklavimosi srityje, tapo ginkluotės ekspertu. 1937 m. pulkininkų Prano Lesauskio ir JuozoVėbros iniciatyva Kaune, Žaliakalnyje, buvo pastatyta ir įrengta viena iš moderniausių to meto Europoje Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimosi valdybos Tyrimų laboratorija (architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis). Šioje laboratorijoje buvo atliekami bandymai, kurių duomenimis pasinaudota Linkaičių ginklų dirbtuvėse. Dabar šiame pastate įsikūręs Kauno Technologijos universiteto Chemijos fakultetas.

1938 m. kitoje Vaižganto gatvės pusėje priešais Klimų Baltąją vilą Lesauskiai pasistatė savo namus, kuriuos suprojektavo žymus architektas Stasys Kudokas, mokslus baigęs Italijoje. Iš vilos balkonų atsivėrė puikūs Kauno vaizdai. Lesauskių šeima gyveno darniai, susidraugavo su kitomis Vaižganto gatvėje apsigyvenusiomis inteligentų šeimomis, ypač P. Lesauskis mėgo laisvalaikiu žaisti šachmatais su karo lakūnu, pulkininku-leitenantu Mykolu Mačioku. Beje, Pranas Lesauskis turėjo  nemažai įvairių pomėgių, „aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime – jis buvo renkamas Karininkų ramovės statybos komisijos nariu, valdybos sekretoriumi, jos turto valdytoju, Karo muziejaus kolegijos nariu, karo mokslų žurnalo „Mūsų žinynas“ redakcinės kolegijos nariu, taip pat buvo Lietuvos gamtininkų ir Ekonominių studijų draugijų nariu. 1938 m. P. Lesauskis tapo Mokslinės vadybos draugijos pirmininku ir dalyvavo „Naujosios Romuvos“ intelektualų klubo veikloje, kur ne kartą skaitė pranešimus ir žurnale „Naujoji Romuva“ publikavo straipsnius apie vadybą. Taip pat jis skaitė paskaitas Aukštuosiuose karininkų kursuose“ („Nuo artilerijos iki vadybos“).

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Pranas Lesauskis iš kariuomenės buvo atleistas spalio mėnesį ir pradėjo dėstyti Vytauto Didžiojo universiteto Technologijos fakulteto Matematikos katedroje. Vis dėlto NKVD ilgam jo nepaliko ramybėje,   1941 m. sausio 3 d. po kratos jis buvo suimtas savo namuose, o kalėjime taip ir nesužinojo, jog sausio 4 d. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. Broliui Feliksui pavyko išsirūpinti trumpą pasimatymą su įkalintuoju, ir savo širdgėlą po to susitikimo Feliksas Lesauskis aprašė Klimams 1941 m. gegužės mėn. laiške: „Mudviem sėdint priežiūroje, Pranas pasakė: „Baigta. Tu ir kiti prašyk rūpintis mano šeima. Už mane melskite pas Dievo Motiną“. Toliau nebegalėjo prašyti – sakyti, nes sargybinis uždraudė lietuviškai kalbėtis. Savo gyvenime aš sunkesnio įspūdžio nebuvau turėjęs… Ir dabar prisiminus ir šiuos žodžius rašant… rieda ašaros kaip vaiko. Todėl jo vardu ir žodžiais prašau, jei tik kuo galite arba kada galėsite, pagelbėti juos taip sunkioje padėtyje“. Pranas Lesauskis buvo nuteistas aštuonerius metus kalėti, mirė 1942 m. lapkričio 27 d. badu Suchobezvodnoje lageryje Gorkio srityje, o 1958 m. jis buvo reabilituotas (po mirties).

Barbora Lesauskienė, likusi našle, motiniškai kantriai rūpinosi ne tik sūnumi Vytautu, bet kuo galėdama pagelbėjo ir Petrui Klimui, kai jis, iškalėjęs devynis mėnesius,  marintas badu gestapo, buvo atvežtas 1944 m. kovo mėnesį į Kauną. Jos bute Petras Klimas apsigyveno ir grįžęs iš sovietinio lagerio. Petro Lesauskio sūnus Vytautas, taip pat kaip ir tėvas, tapo mokslininku, fizikos mokslų daktaru. Vytauto Lesauskio dukros Vita ir Vaiva Lesauskaitės, Lietuvos Sveikatos universiteto profesorės, pagarbiai saugo savo artimųjų palikimą ir, kaip Vaižgantas pasakytų, yra tikri Lietuvos „deimančiukai“.

Parengė Rita Pauliukaitienė, Rimantė Pauliukaitytė, punskas.pl

Šaltiniai

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia