Lietuvoje vis dar vaidenasi bolševikinė Cvirkos šmėkla

3
Neseniai rašėme, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo ekspertų taryba išbraukė sovietmečio rašytojo, sovietinio kolaboranto Petro Cvirkos paminklą iš kultūros vertybių registro. Atrodė, kad reikalas visiems laikams baigtas ir Lietuvos išdaviko paminklo Vilniuje jau nebeliks. Nesuprantamas buvo tik Nacionalinio muziejaus ketinimas šį sovietinį balvoną perkelti į muziejaus teritoriją ir lauko sąlygomis įrengti ekspoziciją „kaip sovietiniais metais menininkai buvo prievartaujami kurti meną“.
Sigito Birgelio nuotr.
Cvirka nebuvo niekieno prievartaujamas, tai jis kitus prievartavo paklusti okupanto užgaidoms. Cvirkos paminklą galėtų priglausti nebent Grūto parkas.
Pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išvadas, „Cvirka aktyviai kolaboravo su okupacinės sovietinės valdžios struktūromis, o jo kolaboravimas sukėlė didelių ir žalingų pasekmių Lietuvos valstybės bei jos piliečių likimui“.

Tuoj po Nekilnojamojo kultūros paveldo ekspertų tarybos sprendimo sujudo Lietuvos kultūros ministerijos suburtos Literatūros tarybos nariai, veikiantys kaip patariamasis organas. Jie kreipėsi į kultūros ministrą Simoną Kairį, išreikšdami susirūpinimą. Kreipimąsi pasirašė Literatūros tarybos nariai: Vilniaus universiteto dėstytoja, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoja dr. Aistė Kučinskienė (Tarybos pirmininkė); vertėja, Lietuvos rašytojų sąjungos narė Irena Aleksaitė; rašytoja, filosofė dr. Aušra Kaziliūnaitė; poetė, eseistė, „Šiaurės Atėnų“ redaktorė Giedrė Kazlauskaitė; menotyrininkė, poetė, Vilniaus dailės akademijos dėstytoja Laima Kreivytė; Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos profesorė, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus narė dr. Džiuljeta Maskuliūnienė; Lietuvos leidėjų asociacijos valdybos narė, leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė; Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis.

Kreipimesi rašoma:

„Cvirkos paminklo likimas nėra vien paveldosauginis klausimas, bet ir istorinis-politinis bei urbanistinis, be to, esmingai susijęs su rašytojų bendruomene, todėl neturėtų būti sprendžiamas vien paveldosaugos specialistų sprendimu. […] Literatūros tarybos nariai, nors turi skirtingas nuomones dėl šio paminklo reikšmės ir likimo, tačiau vieningai sutaria, kad Petro Cvirkos paminklas neturėtų būti nukeltas. […]

Paveldo ideologinis problematiškumas gerai iliustruoja ir atliepia Vilniaus miesto bei Lietuvos istorijos problematiškumą, daugiamatiškumą, o Cvirkos paminklo išbraukimas iš kultūros vertybių registro ir nukėlimas nesupaprastina sudėtingos ir skaudžios mūsų šalies istorijos.

Siūlome šį paminklą bei su juo susijusį kultūrinį kontekstą naudoti edukaciniais tikslais, šviečiant jaunąją kartą apie sudėtingą mūsų šalies istoriją. Juozo Mikėno sukurta skulptūra, ekspertų ne kartą pripažinta neatsiejama neabejotiną išliekamąją vertę turinčio skvero architektūros kompozicijos dalimi, yra neabejotinai estetiškesnis ir tvaresnis urbanistikos akcentas, negu vienkartinės „perprasminimo“ instaliacijos: net ir neatsiribojant nuo moralinio Petro Cvirkos veiksmų vertinimo, ją galime prasmingai panaudoti švietimui apie sovietmetį.“

Kreipimųsi autoriams norisi priminti ką laiko komunistinė „Tiesa“ rašė:

„…Kūnu ir krauju, širdimi ir siela P. Cvirka buvo suaugęs su Tarybų valdžia, su Komunistų partija. Aukštai iškėlęs nešė kūrybinio partiškumo vėliavą, kiekviena P. Cvirkos parašyta eilutė, kiekvienas parašytas puslapis alsuoja komunistinio partiškumo dvasia, kaip ir jo sielos, širdies plakimas. P. Cvirka buvo kovojantis partietis literatūroje, aistringai kovojo už komunistinių idealų įgyvendinimą, už socialistinio realizmo pergalę prieš buržuazinę ideologiją, prieš buržuazinius nacionalistus literatūroje ir gyvenime…

…Jis visą gyvenimą dėkojo tarybiniams kariams, tarybiniams broliams, Lietuvai suteikusiems laisvę, šviesų komunistinį rytojų. Komunistų partijai, Tarybų valdžiai jis atidavė iki atodūsio visą savo gyvenimą, savo likimą…“

Cvirkos paminklą uoliai ėmėsi ginti Literatūros tarybos narė, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja Aušra Kaziliūnaitė. Pasak jos „… sprendimas buvo priimtas skubotai, savavališkai, be platesnės diskusijos su ekspertais bei visuomene. Stebina, kad nors mes, Literatūros taryba, esame Lietuvos kultūros ministerijos suburti tam, kad galėtume kaip ekspertai kompetentingai patarti svarbiais su profesionaliąja Lietuvos literatūra susijusiais klausimais, tačiau kultūros ministras Simonas Kairys neparodė nė mažiausio noro ar iniciatyvos su mumis pasitarti šiuo klausimu.“

Kaziliūnaitė tikina, jog Petro Cvirkos paminklo atvejis yra tik vienas iš daugelio Vilniaus mieste vykstančių nerimą keliančių procesų, kadangi „Dėl populistinės ir barbariškos kultūros sektoriaus administravimo praktikos Vilniaus mieste lieka vis mažiau laiko ženklų, o žalias viešąsias miesto erdves vis dažniau išniekina sterilios bei kičinės euroremonto dykumos.“

Komunistinė „Tiesa“ rašė:  „…P. Cvirkos draugo, skulptoriaus J. Mikėno ir V. Mikučianio sukurtas granitinis paminklas amžiams liudys ateinančioms kartoms, su kokia pagarba ir meile Tarybų valdžia, Komunistų partija rūpinasi įamžinimu jai ištikimų sūnų atminimų. Šis paminklas, įkūnijantis V. Lenino, F. Dzeržinskio bolševikinę dvasią, bus tvirtas kaip ir P. Cvirkos komunistinė dvasia…“ Taškas. Nė žodžio daugiau.

sb, punskas.pl

3 KOMENTARAI

  1. Lietuvoje iki šiol nėra sovietizmo palikimo kultūros,politikos ,nekilnojamo turto erdvėse įstatymo,kuris apibrėžtų ir nustatytų būdus ir terminus šio ideologizuoto ,,turto“ pašalinimo . Tad, vyksta labai lėtas ir padrikas atskirų komunistinio paveldo paminklų, pavadinimų, politinių veikėjų ir pan. šalinimas. Antra, šiuometinės Lietuvos beveik visas politinio,kultūrinio ir valdymo gyvenimo sritis užvaldė,deja, neoliberalieji ir iš dalies kraštutiniai ideologiniai kairieji veikėjai,-tad jie yra pagrindiniai sovietinio paveldo pašalinimo trukdžiai. Graudu ir tai ,kad lietuvių tautos ir Tėvynės išdavikų paminklus ir kitus jų atminimo ženklus-o tokiu buvo taip pat P.Cvirka- stengiasi viešose erdvėse išsaugoti daugelis kultūros veikėjų ,ypač Lietuvos rašytojų sąjunga, Literatūros taryba ir kai kurios kitos meno organizacijos. Visa tai yra daugelio Lietuvos šviesuomenės vertybinis klaidžiojimas ir pasimetimas,o tai silpnina Lietuvos valstybingumą. Ačiū šio straipsnio autoriui už vertingų įžvalgų pateikimą.

  2. Judas už 30 skatikų Izraelio okupantUI išdavė ŽMOGŲ nors tas jo mokinys vėliau labai geilėjosi tą padaręs. Nuo to laiko jis laikomas didžiausiu niekšiu. P. Cvirka, S. Nėris ir kiti stalino mylėtojai už rublius pardavė tėvynę Lietuvą ir tautą. Jie niedados ne tik to nesigailėlo bet per visą savo niekšišką gyvenimą tuo didžiavosi. Tai kas buvo didesni niekšai: Judas ar P.Cirka, S. Nėris ir jų bendraminčiai? Kas užstoja ir gina tuos nusikaltėlius, morališkai prisiima tuos jų nusikaltimus ant savęs. P.S. Pilsudskininkas, labai geras pokarinis leknų poetas ir didelis patriotas W.Broniewski parašė stalinui tik vieną eilėrašti. Vėliau buvo jo prašyta parašyti naują Lenkijos himną, bet to jis nepadarė. Dabar jo niekas nemini, liko visam laikui užmirštas.

  3. Buvę KGB įslaptinti ir gali tęsti savo veiklą, kurios Cvirkos paminklas jau nebegali tęsti. O gyvus KGBistus garbinkime ir toliau, kaip tai daro LT URM, PLB ir kiti. Tak derzhat. 🙂

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia