Tęsiame pasakojimą apie Suvalkų krašte vykstantį kultūrinį renginį – lietuviškų ansamblių sąskrydį. Pirma šventė vyko Klevų kaimo ūkininko Leončiko kieme. Ji susilaukė didelio atgarsio visuomenėje. Vilniaus jaunimo dvisavaitinis laikraštis „Jaunimo kelias“ rašė[1]:
„Įspūdžiai iš 1939 m. jaunimo sąskrydžio Klevuose
Išaušo gražus liepos 9 d. rytas. Saulutė, kopdama aukštyn, savo kaitriais spinduliais vis labiau ir labiau kepino. Dangaus skliaute kai kur pasirodė tiršti kamuoliniai debesys, galvoju, ar tik nebus lietaus su audra, bet prisiminus taip svarbų istorinį įvykį – lietuvių sąskrydį Klevuose, kuris įvyksta šiandien, greitai nusikratau tų minčių apie lietų, audras ir kitus galus. Skubiai paruošiu vežimą ir su keletu draugų bei draugių, su kuriais buvau iš anksto susitaręs, pasikinkęs savo juodbėriuosius, išvykome ir mes į lietuvių sąskrydį Klevuose. Atvažiavęs į Punską, pamačiau malonų reginį: traukia vežimas paskui vežimą vis į Klevų pusę (Klevai yra už 14 kilometrų į rytų pusę nuo Punsko). Vežimuose matyti įvairaus amžiaus ir luomo žmonelių, bet už vis daugiausia mūsų krašto žiedo jaunimo.
Važiuojame toliau per Trakiškių, Valinčių, Kampuočių, Agurkių, Navininkų kaimus. Kelyje važiuojančiųjų kaskart vis daugiau atsiranda, vežimų skaičius didėja. Dviratininkai tik lekia ir lekia, vienas kitam nepasiduodami. Džiugus, jaukus ir malonus reginys kiekvienam lietuviui.
Privažiavome Žvikelių kaimą. Kelių kryžkelėje stovi gražus akmens kryžius, kurį čia prieš kelerius metus pastatė veikęs Lietuvių Šv. Kazimiero draugijos skyrius. Šis kryžius primena kiekvienam praeiviui, kad čia gyvena stiprios jėgos lietuviai.
Pagaliau pasirodo miškas, kurį pervažiavus čia pat pamiškėje tyvuliuoja gražus Klevų ežeras. Anapus ežero stovi apie 40 metrų aukščio piliakalnis, tai mūsų protėvių ir bočių gynimosi nuo priešų vieta. Senesni žmonės pasakoja, kad čia matėsi ir kažkokie rūmai, bet dabar jau viskas apgriuvę, aukštais medžiais apaugę ir ramiai sau vienas stūkso paežerėje. Pavažiavus kiek toliau iš tolo matyti plevėsuojanti trispalvė prie ūkininko Leončiko sodybos, tai ženklas, kur įvyksta šiandien visos Suvalkijos lietuvių sąskrydis. Pasiekęs sąskrydžio vietą, matau pilną lauką vežimų. Atvykusieji tik šnabžda pakrūmėse ir parugėse tarpusavy kalbasi, šnekučiuojasi. Kieme atvirame ore įrengta scena, kalbėtojams, chorui ir šokėjoms. Priešais sceną pastatyti du aukšti stiebai tautiškais motyvais papuošti. Tarp šių stiebų virš scenos matos parašas „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt“, o šalimais „Sveiki, broliai lietuviai“, „Per darbą į gerovę“ ir kiti imponuojantieji šūkiai. Penkioliktą valandą atvykusieji susirenka prie scenos. Pranešama, kad leidimą sąskrydžiui Suvalkų storasta yra davęs ir pradedama programa. Sąskrydį atidaro ir įžangos žodį pasako inž. J. Pajaujis. Pirmininkauti sąskrydžiui pakviečiamas St. Ragelis. Į garbės prezidiumą pakviečiami K. Cibulskas ir J. Marcinkevičius. Sekretoriauti pakviesti Albinas Žukauskas ir Petruškevičiūtė. Pirmiausia buvo inž. J. Pajaujo paskaita „Organizacijos ir jų reikšmė“. Plačiai apibūdindamas organizacijų reikalingumą bei jų naudą, visus ragino organizuotis ir kurti „Ryto“ draugijos skyrius, kurios centras yra Vilniuje. Antrą paskaitą laikė V. Mačionis tema „Ekonomija, ūkis ir bendrovės“. Prelegentas savo paskaitoje trumpais bruožais tarp kitko apibūdino dabartinį ūkininkų gyvenimą, kooperaciją Lietuvoje ir Lenkijoje, bendrovių naudą ūkiškame gyvenime ir pabaigoje ragino visus burtis po ūkiškųjų kooperatyvų vėliava. Trečią paskaitą skaitė J. Šatkauskas, tema „Švietimas seniau ir dabar ir jo reikšmė visuomeniniame gyvenime“. Pastarasis daug kalbėjo apie tai, ką gali gero padaryti mokyklos, laikraščiai ir knygos, kada jos yra rašomos mums artimoje dvasioje. Pabaigoje pažymėjo, koks yra didelis skirtumas tarp senovės ir dabartinio kaimo gyvenimo.
Pasibaigus paskaitoms, gražus Klevų kaimo jaunimo choras, Vinikaičio vadovaujamas, padainavo keliolika liaudies dainelių. Po Klevų kaimo jaunimo choro dainų, į sceną išėjo Punsko apylinkės jungtinis jaunimo choras, kuris K. Cibulsko vadovaujamas, padainavo virš dešimties skambių liaudies dainelių. Toliau buvo tautiški šokiai, kuriuos pašoko Punsko apylinkės mergaitės. Šokėjos buvo baltomis suknelėmis pasipuošusios ir gražiomis tautiškais motyvais išaustomis juostomis susijuosusios. Šokėjos pašoko: „Ant kalno karklai“, „Noriu miego“, „Suktinį“, „Blezdingėlę, „Klumpakojį“ ir suvalkietišką šokį „Vysiu“. Pasibaigus programai scenoje, jaunimas išėjo į pievą žaisti tinklinį, mėtyti diską ir t. t. Tuo metu vieni žiūrėjo, kaip jaunimas žaidžia, kiti pakrūmėse užkandžiavo ir vaišino vienas kitą savais namuose pagamintais valgiais, dar kiti atskirais būreliais sustoję diskutavo. Kai kur berniukai ir mergaitės ir gi tarp savęs karštai ginčijosi, kad jos visos tekės tik už lietuvių, o ne už kitataučių. Jųjų tarpe ir Juozelis pareiškė į Albiną – „netekėk už svetimtaučio, bet tekėk už manęs lietuvio, o mūsų sukurtoji šeima lai bus tuo žiburiu ir kitoms šeimoms“.
Vakarop pradeda niauktis dangus, tolumoje pasigirsta duslus griaustinis. Jaunimas baigia žaisti, ir iš žaliosios pievos ir pakrūmių visi renkasi vėl į kiemą ir ruošiasi eiti į piliakalnį su tam tikrais švyturiais (fakelais) nešini.
Tuo tarpu iš pietų pusės pūstelėjo smarkesnis vėjelis, sukdamas dulkių sūkurius ant žemės ir juos nešdamas per laukus tolyn… Blykstelėjo žaibai, sugriaudžia griaustinis ir pasipila stambiais lašais lietus, vilgydamas išdžiūvusią žemelę. Šis lietus kartu palaistė ir jaunimo gražias iškeltas mintis, jųjų siekius ir idealus, kad jie greičiau prigytų kiekvieno jaunuolio širdyje ir sužaliavę ateityje atneštų kuo geriausių vaisių. Lietaus metu jaunimas išsiskirsto, kas į pirkią, kas į kluonus, o kai kas ir pas kaimynus. Šiuo laiku jaunimas dainavo dainas, kurių aidas susilieja kartu su perkūnijos balsais.
Po valandos, kitos nurimsta audra, iš visų pusių vėl renkasi jaunimas, uždegami švyturiai ir prasideda eisena į piliakalnį. Eisenos dalyviai sudaro apie pusę kilometro virtinę. Švyturiai puikiai atrodė, rodos, kad esi patekęs į kažkokį paslaptingą didmiestį su judančiomis lempomis. Eisenos dalyviai dainuoja visą laiką įvairias dainas ir šios dainos skamba, kol pasiekiamas piliakalnis, kuris yra už pusantro kilometro nuo ūkininko Leončiko sodybos. Pasiekus piliakalnį ir visiems dalyviams piliakalnio aikštėje susirinkus, uždegamas didžiulis laužas. Ugnies liežuviams apėmus visą laužą, mergaitės šokėjos vėl iš eilės šoka tautiškus šokius prie laužo. Po šokių panelė M. Čėplaitė padainavo kelias daineles. Trys mergaitės susijuosusios tautiškais kaspinais parodo vaizdelį iš lietuvio gyvenimo. Po to visi dalyviai šokėjoms ir dainininkėms sušuko triskart lietuvišką „valio“. Stovėdami prie laužo dar nerimsta ir kartu visi užtraukia „Lietuva brangi“, „Kur banguoja Nemunėlis“, „Leiskit į tėvynę“ ir t. t. Po to viena minutė rimties ir visa publika užtraukia „Lietuva tėvynė mūsų“. Baigiantis degti laužui, jaunimas dar pažaidžia keliolika ratelių ir vėl visi grįžta į ūkininko Leončiko sodybą. Grįžta nuo piliakalnio jaunimas, grįžta tėvas nešinas sūnelį, motina su dukrele, grįžta bernelis, lydėdamas savo mergelę, grįžo visi su įkvėpta senovės bočių dvasia nebijoti vargų ir kantriai dirbti savo kraštui ir visuomenei naudingų darbų. Kai kurių akyse matėsi ašaros, nes tikrai prie uždegto laužo kiekvienas užmiršo savo vargus ir pasijuto, tarsi dausų prieglobstyje.
Sugrįžę išvykos dalyviai į ūkininko Leončiko sodybą tuojau pradėjo skirstytis namo. Jaunimas gi dar pašoko.
Anksti rytą vėl visi grįžome tais pačiais keliais namo. Kelyje lietus mus visus truputį išprausė ir dulkes nuplovė. Linksmos sugrįžo ir mano bendrakeleivės – mergužėlės.“
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
[1] K. Alfas. (Jaunimo kelias, 1939, nr. 10, p. 249)
