Tęsiame pasakojimą apie Suvalkų krašte vykstantį lietuviškų ansamblių sąskrydį. Jis yra pats seniausias ir didžiausias Suvalkų krašte vykstantis kultūrinis lietuvių renginys.
Po 1920 m., kai Suvalkų kraštas atiteko Lenkijai, vietinių lietuvių padėtis pablogėjo. Lenkai juos persekiojo, buvo uždaromos lietuviškos mokyklos, knygynai, bibliotekos, įstaigos ir organizacijos. Kultūrinė veikla Punsko krašte pagyvėjo apie 1924–1925 m., kai pradėta steigti Šv. Kazimiero draugijos skyrius, kurie organizavo lietuviškus vakarus ir kt. renginius. Šiame krašte darbavosi: Kostas Cibulskas iš Trakiškių, Antanas Vinikaitis iš Klevų, Pijus Jankauskas iš Kreivėnų, Vincas Valinčius iš Valinčių. Kultūrinę veiklą Punsko krašte organizavo vietos lietuvių inteligentai.
1936 m. lenkų administracinė valdžia vėl ėmė persekioti lietuvius, uždraudė knygynus, bibliotekas, neleido veikti lietuviškoms organizacijoms. 1938 m. kovo 17 d. Lenkija paskelbė Lietuvai ultimatumą, reikalaudama užmegzti diplomatinius santykius ir pripažinti Vilniaus kraštą Lenkijai. Kai Lietuva priėmė ultimatumą, lenkų laikysena Suvalkų lietuvių atžvilgiu sušvelnėjo. Leista veikti lietuviškoms organizacijos, organizuoti kultūrines šventes ir kitus renginius. Lietuvos spaudoje plačiai nuaidėjo žinia apie pirmąjį lietuvių sąskrydį Klevuose, kuris vyko 1939 m. liepos 9 d. 15 val. Štai ką apie renginį rašė visuomenės laikraštis „Vilniaus žodis“[1]:
„Pirmasis Suvalkų krašto lietuvių sąskrydis, įvykęs šių metų liepos mėn. 9 dieną Klevų kaime tai rimtas ir reikšmingas šio krašto valstiečių pasirodymas, kuriame aptarta svarbiausi organizaciniai, kultūriniai, ekonominiai ir švietimo reikalai. Podraug tai buvo nemenkas pogrožis ir šio krašto lietuviškumo įrodymas.
Dalyviai susirinko iš kelių dešimčių kilometrų aplinkos. Sekmadienio popietį kelius į Klevų kaimą užplūdo pėsčių, važiuotų vežimais, važiuotų dviračiais ir raitų vilkstinės. – Kur? – Į lietuvių sąskrydį!
O kaitra buvo neprasta. Tyloje murgso rugių ir vasarojaus dryžiai, negailestingai liepos karščio kepinami. Kaitra žėri visur; prasiskverbia dargi pro medžių lapiją, priversdama prakaituoti. Nežiūrint to, didelis Pv. Leončiko atšlainis pilnas žmonių. Visi stovi priešais tautiškom spalvom papuoštą estradą. Čia pat didžiulėm raidėm rašyti šūkiai skatina žmogų ištvermingai dirbti, siekti pažangos, kultūrėti ir ginti savo kultūrą, tėvų kalbą, papročius.
Prasideda programa, kurią sudaro sąskrydžio atidarymas, kalbos, tautiški šokiai chorų pasirodymas, sporto varžybos ir laužo piliakalny uždegimas.
Sąskrydį atidarė inž. J. Pajaujis.
Pakviesti prezidijumo nariai: St. Ragelis, J. Marcinkevičius Matulevičius, O. Petruškevičiui ir Alb. Žukauskas. Prasidėjo kalbos: Inž. J. Pajaujis aptarė organizuotąjį gyvenimą, jo svarbą ir būtinumą kultūros lygiui pakelti, pabrėždamas, kad smurto, kumšties jėgos ir sauvalės kelias, kitų tautų vartojamas, yra mums svetimas. Mūsų darbai kreiptini kultūrėjimo ir organizuotos pažangos kryptimi. V. Mačionis, nusakęs menką šiandienę valstiečio ekonominę būklę, ieško ateities kelių, brėždamas naujo drausmingo organizuoto ekon. gyvenimo planus, kurie turės išvesti valstietį iš dabartinės painiavos.
Nemenkai klausovų širdis sušildė, įžiebdama jose ryžtumą dirbti J. Šatkausko kalba apie švietimą ir savišvietą.
Tūkstančio veiduose matyti entuzijazmas, sužimba naujo ryžtingumo ugnis. Įvyko kažkas naujo, senai matyto ir girdėto. Nebuvo tai varu varomas linksmumas, kokį matome juodmarškinių ar rudmarškinių suvarytose italų ar vokiečių miniose (jų atvaizdus kartais matome ir mūsų laikraščiuose). Ne! Tai buvo gajus, atlapaširdiškas džiaugsmas. Nevienas valdovas tikrai nudžiugtų pamatęs savo pavaldiniuose tokį džiaugsmą. Bet čia nebuvo nei valdovo nei pavaldinių. Lygūs žmonės džiaugėsi sulaukę savo šventes.
Scenos išeina mergaičių būrys. Raidūs jų juostų raštai. Tautiški jų sušokti šokiai būtų sužavėję ir išlepusį žiūrovą. Vėliau Klevų J. Vinikaičio vedamas nedidelis, drausmingas choras gražiai padainavo keletą dainelių, Puikiai pasirodė taip pat Punsko choras. Cibulskas, įgudęs chorvedys, nemažai pasidarbavo šį chorą organizuodamas.
Po to aikštėj įvyksta sporto varžybos, St. Savicko tvarkomos. Varžybosna stoja 8 tinklinio rinktinės. Gražiausiai čia pasirodė Klevų ir Žagarų rinktinės, kurioms ir atiteko pirmos vietos. Toliau ėjo Radžiučių rinktinė, Punsko kaimas ir kt. Labai gražiai sulošė Seinų miesto rinktinė su Punsko miesto rinktine – kur laimėjo Seiniškiai santyky 2:1. Mergaičių tarpe, matyt, tinklinis turi mažesnį pasisiekimą, nes į varžybas testojo dvi: Klevų ir Punsko rinktinės. Laimėti teko punskietėms 2:1, nors ir Klevų sportininkės pasirodė iš tikrųjų šaunios.
Netikėtai užplūdęs lietus ir naktis nutraukia nebaigtas rungtynes. Liko dar svarbi programos dalis: laužo piliakalnyje uždegimas. Lietus nustoja. Prasideda tikrai įspūdinga žygiuotė. Ketveriukėmis susirikiavusi minia su deglais rankose nusitęsia vingiuotais ir kalnuotais keliais. Naktį žaižaruoja deglai ir skamba dainos. Pagaliau piliakalnio viršūnėje padegamas sukrautas laužas. Čia prie laužo vėl gyvas paveikslas, vėl šokiai, dainos ir žaidimai.
Ž. Kaustas“
Antrasis pasaulinis karas ilgam nutraukė kultūrinę veiklą Suvalkų krašte. Kito ansamblių sąskrydžio teko laukti 20 metų.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
[1] Kaustas Ž,. Suvalkų lietuvių sąskrydis. „Vilniaus žodis“, 1939 liepos 21 d.
