Kur eini, Lietuva?

4

„Paminklas amžiams liudys ateinančioms kartoms, su kokia pagarba ir meile Tarybų valdžia, Komunistų partija rūpinasi įamžinimu jai ištikimų sūnų atminimų.“

Nuo žiaurių pokario įvykių prabėgo 70 ir daugiau metų. Kas galėjo pagalvoti, kad praėjus 30 metų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mūsų tautos išdavikus ir duobkasius palaikys ne tik Rusija (kas suprantama), bet ir (kas apgailėtina) įtakinga Lietuvos intelektualinio elito dalis.

Vytautas Radžvilas rašo: „Kovos dėl tautos ir jos laisvės kovų istorinės atminties sunkios, bet tik šitaip ateina praregėjimas. Vis didesnė Lietuvos visuomenės dalis pastebi ir pripažįsta tai, kas daugeliui dar visai neseniai sukeldavo tik pašaipią šypsenėlę. Pradedama įsisąmoninti ir pripažinti, kad V. Putino 6-oji kolona yra ne perkaitusios vaizduotės vaisius“.

6-oji kolona pasireiškia ten, kur net niekas įsivaizduoti neįsivaizdavo. Gėdingas paminklo valstybės išdavikui ir veidmainiui P. Cvirkai gynimas yra mūsų dienų laiko ženklas.

Šis paminklas, įkūnijantis V. Lenino, F. Dzeržinskio bolševikinę dvasią, bus tvirtas kaip ir P. Cvirkos komunistinė dvasia…“

Lietuvos okupacija vyko pamažu bet sistemingai. 1940 m. gegužę SSRS pateikė pretenzijas Lietuvai dėl Raudonosios armijos karių dingimo. Po to buvo įvesti papildomi okupacinės kariuomenės daliniai. Birželio 15 d. prasidėjo Lietuvos valstybės vadovų suėmimai. Lietuvos kariuomenės vadas generolas V. Vitkauskas įsakė „draugingai bendradarbiauti su SSRS kariuomene“. Birželio 27 d. prezidento pareigas einantis J. Paleckis pasirašė aktą dėl Seimo paleidimo. Liepos 5-ąją pasirodė rinkimų į Liaudies seimą įstatymas. Liepos 14 d. vyko marionetinio parlamento rinkimai. Po savaitės sušauktas „liaudies seimas“ paskelbė deklaraciją dėl Lietuvos prisijungimo prie SSRS. Įgaliotiniu vykti į Maskvą išrinktas, tarp kitko, ir P. Cvirka. 1940 m. rugpjūčio 3 d. Maskvoje Lietuva buvo inkorporuota į TSRS sudėtį. Aneksuojant Lietuvą dalyvavo ir už Lietuvos aneksiją balsavo P. Cvirka.

Šio spektaklio režisierius buvo „tautų tėvas“ Josifas Stalinas. Jam asistavo Dekanozovas ir Pozdniakovas. Pagrindinių „aktorių“ vaidmenį atliko: Antanas Sniečkus, Justas Paleckis, Mečys Gedvilas, Povilas Pakarklis bei Petras Cvirka.

P. Cvirka buvo vienas iš svarbesnių to meto „perversmininkų“. Jis kartu su komunistų aktyvistais vykdė okupacinę propagandą, aktyviai talkino sovietų režimui, kuris naikino Lietuvos valstybingumo pamatus. Prasidėjo žiaurios represijos, areštai, trėmimai, buvo uždraustos kultūrinės, tautinės, politinės, patriotinės, religinės organizacijos. Pradėta suiminėti okupaciniam režimui nepaklususius asmenis. 

1947 m., kai lietuvių tautos sūnūs ir dukterys aukojo savo gyvybę už laisvę, komunistinė „Tiesa“ rašė:

„…P. Cvirka nuo pat jaunystės glaudžiai susijęs su antifašistine buržuazine revoliucine kova Lietuvoje. Nuo 1940 m. P. Cvirka aktyviai įsijungė į Tarybų Lietuvos kūrimą ir išliko ištikimas tarybinės Tėvynės patriotas, rašytojas-bolševikas…

…Kūnu ir krauju, širdimi ir siela P. Cvirka buvo suaugęs su Tarybų valdžia, su Komunistų partija. Aukštai iškėlęs nešė kūrybinio partiškumo vėliavą, kiekviena P. Cvirkos parašyta eilutė, kiekvienas parašytas puslapis alsuoja komunistinio partiškumo dvasia, kaip ir jo sielos, širdies plakimas. P. Cvirka buvo kovojantis partietis literatūroje, aistringai kovojo už komunistinių idealų įgyvendinimą, už socialistinio realizmo pergalę prieš buržuazinę ideologiją, prieš buržuazinius nacionalistus literatūroje ir gyvenime…

…Jis visą gyvenimą dėkojo tarybiniams kariams, tarybiniams broliams, Lietuvai suteikusiems laisvę, šviesų komunistinį rytojų. Komunistų partijai, Tarybų valdžiai jis atidavė iki atodūsio visą savo gyvenimą, savo likimą… 

…P. Cvirkos draugo, skulptoriaus J. Mikėno ir V. Mikučianio sukurtas granitinis paminklas amžiams liudys ateinančioms kartoms, su kokia pagarba ir meile Tarybų valdžia, Komunistų partija rūpinasi įamžinimu jai ištikimų sūnų atminimų. Šis paminklas, įkūnijantis V. Lenino, F. Dzeržinskio bolševikinę dvasią, bus tvirtas kaip ir P. Cvirkos komunistinė dvasia…“

 P. Cvirkos amžininkai pažymi, kad P. Cvirka buvo bedvasis veidmainis. 1932 m. „Lietuvos žinios“ (straipsnyje „Akiplėšiškai drąsus plagiatorius“) rašė: „Nesugebėdamas nei dirbti, nei kurti jis nuo pat jaunystės suktybių, apgaulės būdu prasimanydavo pinigėlių – juk paūliavoti, pagerti degtinės tai mėgo. Tad ir jo „kūryba“ prasidėjo nuo svetimų kūrinių plagijavimo pristatant kaip savo kūrinius. Neapsikentę jo akiplėšiškos veiklos, ne kartą viešai apie Cvirką, kaip apie sukčių-plagiatorių, Kauno inteligentija viešai jį pasmerkdama, ne tik kalbėjo, bet ir rašė kaip kad antai.“

Jonas Užurka, dim. plk. lt., rašytojas taip vertina jo kūrybą: „P. Cvirka – kūrybinis sukčius. Vietoje Paryžiuje pažadėto vertimo slapčia nuplagijuoja kūrinį „Kola Brenjonas“, priskirdamas sau autorystę ir pavadindamas „Meisteris ir sūnūs“. Demaskuojamas ir dėl svetimų honorarų pasisavinimo, ir dėl įžūlaus kūrybinio sukčiavimo Cvirka buvo ir vėl ne kartą demaskuotas ir viešai pasmerktas.“

1937 m. „Lietuvos aide“ skaitome, kad tai buvo „…žemiausios rūšies vagystės“, kad „…be skrupulų įžūliai savinasi svetimą garbę, mulkina skaitytojus“, kad „…tai – moralinio nuopuolio dugnas, kokio ne tik Kaunas lyg tolei negirdėjo“. Cvirka prisipažino kaltas ir pažadėjo daugiau taip nesielgsiąs. Jis teisinasi tai padaręs dėl duonos trūkumo.

Jonas Užurka pastebi, kad Cvirka buvo aršus mūsų Tautos ir Valstybės duobkasys. „Jo ginklas buvo ideologinis smurtas. Jis iki gyvos galvos uoliai tarnavo okupantams, liaupsino okupacinę santvarką, agitavo ir priverstinai reikalavo paklusti sovietinei santvarkai, niekino Lietuvos valstybę, savo veiksmais aktyviai prisidėjo prie mūsų Tautos genocido, prie Laisvės kovų slopinimo. Iki gyvos galvos neišsižadėjo savo išdavikiškų veiksmų ir įvykdytų sunkių nusikaltimų prieš Lietuvos valstybę, jos žmones. Ir jo išdavikiškos ideologijos pagrindu buvo tęsiamas mūsų Tautos genocidas.“

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijoje griežtai pabrėžiama, kad „…asmenys, okupacijos metais išdavę Tėvynę, bendradarbiavę su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimui, susitepę išdavystėmis ar krauju yra atsakingi prieš teismą“. 

Lietuvos Respublikos Seimas 1999-01-12 priimtu įstatymu patvirtino, kad „1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracija yra valstybės teisės aktas“. 

Aukščiausioji Taryba 1990-02-07 pasmerkė Lietuvos aneksiją ir jos veikėjus kaip nusikaltimą, paskelbė Liaudies seimo 1940-07-21 nutarimus neteisėtais ir negaliojančiais.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir visus galiojančius LR teisinius aktus Petras Cvirka yra valstybės išdavikas.

Jonas Užurka rašo: „Visi šie mūsų Valstybės aktai lig šiol yra ignoruojami. Už mūsų Valstybės išdavimą, uolų kolaboravimą su okupantais lig šiol šis gėdingas Vilniaus simbolis – paminklas valstybės išdavikui, veidmainiui, sukčiui vis dar stovi. Apgailėtinai atrodo šį išdaviką-sukčių ginantieji“.

Sigitas Birgelis, punskas.pl

4 KOMENTARAI

  1. Ženkli dalis Kovo 11-osios Lietuvos intelektualų / ne inteligentų/- tapę ištikimais liberalmarksizmo ,,vertybių“ išpažintojais – savo veiksmais yra iš dalies tapatūs LDK bajorams,kurie išdavę lietuvišką kultūrą ,ypač jos kalbą, ir pertekliniai susižavėję lenkybe, galutinai sužlugdė tuometinę Lietuvos valstybę. Šiuomet minėti intelektualai ypatingą dėmesį skiria sovietinių išdavikų atminties išsaugojimui , anglomanijos ir kenksmingos liberalmarksizmo ideologijos sklaida,-tai jiems yra modernu ir pažangu.Su apgailėstavimu reikia stebėtis,jog minėto sovietuko P.Cvirkos paminklo išsaugojimu ypatingai rūpinasi ir Lietuvos Rašytojų sąjungos valdyba.

  2. Viktorui, reikia priminti, kad Rašytojų sąjungai vadovauja mūsų krašto rašytoja Birutė Januškaitė, o Punskas .pl vyr. redaktorius yra sąjungos narys, kaip suderinama?

  3. Petrai, matote, yra žmonių, kuriems patogiau linkti, kur vėjas papučia, gyventi savo patogų ir aprūpintą gyvenimą, laukti, kaip viskas pasisuks.

  4. Judas už 30 skatikų išdavė žydų okupantui savo geriausį draugą. Nors jis vėliau to labai gailėjosi, bet iki šiai dienai yra laikomas didžiausiu niekšiu. P. Cvirka, S. Nėrisis ir kiti jų bendraminčiai už rublius pardavė tautą ir tėvynę. Jie niekados neapgailėstavo tik dar labiau gyrė okupantą ir tautų žudiką. Tai kas didesni niekšai Judas ar P.Cvirka. S. Nėris ir kiti mūsų tautos išdavikai? Gaila, kad mūsų krašto tautietė, iš Vilniaus, susirūpino vieno išgamos paminklo išlikimu. Manau, kad mūsų krašte jai durys bus uždarytos.

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia