Kelionė po Sūduvos dvarus. Žemosios Panemunės dvaras

0

Tęsiame kelionę po Sūduvos krašto dvarus. Palikę Pavilkijo kaimą ir nykstančio dvaro rūmų likučius leidžiamės toliau kairiuoju Nemuno krantu. Važiuojant Zapyškio–Kriūkų keliu, žilasis Nemunas tai priartėja, tai vėl nutolsta. Po maždaug 7 km navigacija liepia pasukti į kairę.

Mūsų viešnia – garsi lenkų keliautoja po Rytų Europos kraštus ir keliolikos knygų autorė Katažina Venglicka (Katarzyna Węglicka) tikina, kad tai bus įdomi vieta, nes šis dvaras įkurtas buvusios kryžiuočių pilies vietoje. Dešinėje lieka ant kairiojo Nemuno kranto aukštumos kyšulio iškilęs Žemosios Panemunės piliakalnis. Nuo jo atsiveria puikus vaizdas į Lietuvos upių upę. Iš šiaurės piliakalnį supa Nemuno slėnis, iš vakarų ir pietų – gili dauba. Piliakalnis nedidukas – 49×18 m. Vakariniame jo šlaite yra trikampė terasa. Piliakalnio šlaitai statūs. Šiaurinis šlaitas, aikštelė ir pylimas apaugę lapuočiais. Į pietryčius nuo piliakalnio 1997 m. buvo rasta įdomių radinių: graikiška Marko Aurelijaus moneta, pasaginių segių, apyrankių, grublėtos ir lygios keramikos šukių.

Žemosios Panemunės piliakalnis

Piliakalnis gražiai sutvarkytas. 2015 m. čia buvo įrengti ąžuoliniai laiptai, skaldele išpilti takai, pastatyti ąžuoliniai suolai. Aikštelėje įrengta nedidelė poilsiavietė, iš kurios atsiveria puikus vaizdas į Nemuno slėnį.

Žemosios Panemunės piliakalnis pirmą kartą buvo tyrinėtas 1914 m., bet tik mėgėjiškai. Sovietmečio laikotarpiu jį šiek tiek tyrinėjo archeologas Algirdas Žalnierius.

Siauru žvyrkeliu užvažiuojame ant aukšto šlaito. Išlipę dairomės. Prieš mus apleistas ūkinis pastatas ir grūdų sandėlis, prie kurio su vejapjove darbuojasi vidutinio amžiaus vyriškis.

– Laba diena, – kalbiname jį, – kur rasime dvaro rūmus?

– Tenai, už tų krūmų ir medžių, bet nedaug ką pamatysite.

Dvaro ūkinis pastatas

Žygiuojame nurodyta linkme. Pakilus ant nedidelio kalnelio, akims atsiveria kraupus vaizdas. Buvusių rūmų teritorija apaugusi krūmais, aukštais kiečiais ir dilgelėm. Pro tankius krūmokšnius vos matosi dekoratyviniai varteliai – Gediminaičių stulpai, kurie kitados buvo dvaro rūmų pažiba. Maždaug dvidešimt metrų už jų stūkso dvaro rūmų liekanos. Tiesiu keliu pasiekti jų beveik neįmanoma. Bandome rūmus pasiekti iš kairės. Ties gyvenamąja troba mus pasitinka garbaus amžiaus vyriškis.

Dvaro dekoratyviniai varteliai

– Laba diena, – pasilabiname, – ar ten tas garsus Žemosios Panemunės dvaras?
– Nežinau, ar garsus, bet dvaras.

– O kodėl jis taip apleistas? Ar savininko neturi?

– Savininkas Amerikoje.

– Gal žinote ką nors iš dvaro praeities.

– Prieš karą, berods, čia veikė kažkokia prieglauda. Vokiečių okupacijos metu buvo ligoninė, kurioje gydyti fronte sužeisti vokiečių kariai. Sovietai šiame pastate irgi buvo įrengę ligoninę. Apie 1956 m. savininkas sugrįžo, bet sovietai jam dvaro negrąžino.

Dvaro rūmų liekanos

Rūmų būklė labai prasta, bet dvaro istorija turtinga ir įdomi. Iš istorinių šaltinių žinome, kad dvaras įkurtas XVI a. pabaigoje. Pasak istoriko Jono Totoraičio, jis minimas 1575 m. Raseinių teismo aktų knygoje. Joje rašoma, kad žemininkas Jurgis Krukavičius 1589 m. Panemunės dvarelį užrašė savo žmonai ir vaikams. Apie šį dokumentą yra rašęs ir istorikas Antanas Šapoka. K. Jablonskis mini dvaro perdavimą kitam šeimininkui ir ta proga (1676 m.) atliktą inventoriaus surašymą.

1677 m. Raseinų seniūnas Juozapas Chrzastovskis Žemąją Panemunę perdavė Andriui Kazimierui Gelgaudui, būsimam LDK raštininkui ir ATR Seimo maršalkai. Tuo metu čia stovėjo medinis malksnomis dengtas pastatas su keliais dūmtraukiais. Šalia rūmų buvo dar kitas pastatas svečiams apgyvendinti, o dvarvietėje – kepykla, dviaukštė klėtis, vežiminė, arklidė, klojimas, tvartai ir nemažai kitų statinių. Rūmuose buvo įrengti trys rūsiai.

1727 m. Palenkės vaivados Mykolo Juozapo Sapiegos žmona Teresė Gelgaudienė-Sapiegienė dvarą užrašė savo giminaitei Izabelei Elžbietai Morštyn. Ji buvusi poeto Jono Andriaus Morštyno duktė. 1693 m. Izabelė susituokė su kunigaikščiu Mykolu Čartoriskiu. Tuomet į dvarą buvo atvežta daug vertingų drobių. Čia gyveno ir Čartoriskių dukra Konstancija, būsima ATR karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio motina.

Iš Čartoriskių dvaras perėjo Ježiui Andžejui Montvydui-Bialozorui ir jo žmonai Eleonorai. Jų duktė Ona ištekėjo už Stanislovo Antano Tiškevičiaus, kuris ėjo aukštas pareigas. Buvo Mstislavlio kaštelionas, Ariogalos tijūnas, Žemaitijos kaštelionas, Lietuvos tribunolo maršalka, Ketverių metų seimo narys, senatorius.

Prieš prūsmetį Tiškevičiai dvarą pardavė bajorui Juozui Fergiui, tarnavusiam poručiku Lenkijos karalystės armijoje. 1791 m. jis buvo išrinktas delegatu į Seimą. Garsėjo kaip liberalių pažiūrų žmogus ir Gegužės 3 d. konstitucijos šalininkas. Per 1794 m. sukilimą atstovavo Kauno apskrities sukilėliams. Yra žinomas jo 1794 m. rašytas laiškas Tadui Kosčiuškai, kuriame jis siūlė grąžinti miestiečiams žemės nuosavybę, atkurti miestų jurisdikciją, sulyginti visus luomus, įvesti miesto mokesčius.

Iš Juozo Fergio dvaro valdymą perėmė jo sūnus, Lenkijos kavalerijos kapitonas Konstantinas Aleksandras Tadas Fergis. Jo laikais baudžiavą dvare žmonės eidavo net šešias dienas per savaitę. Baudžiauninkai turėjo mokėti natūrinę duoklę.
1812 m. pro Žemąją Panemunę traukėsi Napoleono armijos likučiai. Nemažai jos karių buvo palaidota netoli čia esančio piliakalnio.

Iš Fergio dvarą perėmė bajorai Zanai, poeto Tomo Zano giminaičiai. 1875 m. dvarui priklausė 1100 margų žemės. 1877 m. čia stovėjo 9 statiniai, kuriuose gyveno 118 vyrų ir 139 moterys. 1890 m. dvare veikė valsčiaus mokykla, plytinė, karčema ir alaus darykla.

Žemosios Panemunės dvare lankydavosi knygnešys kun. Juozas Marma, poetai Tomas Zanas bei Adomas Mickevičius. Dvarininko vaikus mokė Jonas Jablonskis. Į dvarą užsukdavo lenkų keliautojas, istorikas, etnografas Zigmuntas Gliogeris.

1912 m. Žemosios Panemunės miestelio gyventojai dvare surengė vakarą-koncertą, kurio metu buvo grojama, dainuojama, vyko paskaitos apie dorybę ir ūkininkavimą. Per renginį surinktos lėšos buvo skirtos ligonių globai.

Po Pirmojo pasaulinio karo Tomas Zanas pasitraukė į Dūkštos dvarą (jis priklausė Lenkijos administracijai), kadangi jam grėsė kaltinimai už antivalstybinę veiklą. Dvare pasiliko jo žmona Teresė.

1924 metais Zanai prarado dalį savo valdų. Jiems buvo paliktas 80 ha dvaro centras bei bravoras. Tais pačiais metais dvaro centrą nupirko žurnalistas Valentinas Gustainis. Jis buvo vienas iš „Neo Lithuanijos“ korporacijos steigėjų ir jos pirmininkas. Redagavo „Lietuvos Aidą“, dirbo diplomatu Lenkijoje. 1940 m., užėjus sovietams, buvo ištremtas į Sibirą. Dvaras buvo nacionalizuotas. Karo metu ir pokariu čia veikė ligoninė. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, rūmai grąžinti Gustainių giminaičiams.

***

Žemosios Panemunės dvaro centriniai rūmai per paskutinius dešimt metų labai sunyko. Šį Lietuvos kultūros paveldo objektą pamačius, gali ištikti šokas: medžiai užaugę lig griūvančio stogo, krūmai lig langų, kiemas apaugęs krūmokšniais ir piktžolėms. Vos galima įžvelgti senas akacijas ir Gedimino stulpų pavidalu mūrinius vartus. Pasigėrėjimo nekelia ir rūmų vidus – apgriuvę sienojai, supuvusios ir skylėtos grindys.

Rūmai yra avarinės būklės. Užsienyje gyvenantys jų savininkai žada dar juos prikelti naujam gyvenimui. Tikėkime.

Autoriaus nuotr.

Sigitas Birgelis, punskas.pl

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia