Kelionė po Sūduvos dvarus. Vilkaviškis

0

 – Jūs pasiekėte kelionės tikslą, – informuoja Google maps navigacija. Sustojame prie iš dalies restauruotų Vilkaviškio dvaro rūmų. Galvoje nuvilnija nusivylimo gaidelė. Kaip bebūtų, tikėjomės pamatyti daugiau. Fotografuojame priekinį pastato fasadą, iš šono, iš kitos pusės. Prie mūsų prieina jauna, gal keturiasdešimties metų moteris. Aiškiname, kad lankome Sūduvos krašto dvarus, kad vieni jų geros būklės, kiti jau virtę griuvėsiais.

– Šis dvaras yra privati nuosavybė, – sako moteriškė, – jame gyvena keliolika šeimų. Kiekvienas tvarkosi tik „iš vidaus“. Kai reikia renovuoti išorę, gyventojai nesutaria, todėl pastato išvaizda prastoka.          

Iš istorijos šaltinių žinome, kad Vilkaviškio dvaro rūmai statyti XVIII a. viduryje. Nuo 1645 metų Vilkaviškį valdė LDK kancleris Kristupas Žygimantas Pacas, tad tikėtina, kad tai jis pirmasis dvarą įkūręs. Istorikas J. Totoraitis, teigia, jog neįvardytame 1660 m. mokesčių sąraše šalia keleto kitų minimas ir Vilkaviškio dvaras. Vilkaviškis paminėtas 1679 m. balandžio 7 d. Jono Sobieskio privilegijoje, kurioje Vilkaviškio žydų kahalui nurodyta, kad jo nariai privalo mokėti dvarui už posesijas ir namus. Užuominą apie Vilkaviškio dvarą aptinkame ir 1776 metų Kauno pavieto padūmės mokesčių mokėtojų sąraše. Čia skaitome, kad Vilkaviškio parapijoje yra Oginskių valdomas Vilkaviškio dvaras. 

Naujosios Rytų Prūsijos kariniame žemėlapyje pažymėtas didžiausias dvaro statinys yra U raidės formos, o jo kiemas atsiveria į šiaurės pusę. Bet tai buvęs kitas statinys, ne tas, kurį matome dabar. Jis stovėjo labiau į pietvakarius nuo dabartinių rūmų. Rūmai, ko gero, buvo perstatyti prūsų valdymo metais. Tuomet nugriauta vakarinė ir pietinė senesnių rūmų dalys, o rytinė sujungta su šiauriau stovėjusiu pastatu. Pastatų sujungimo vietoje pastatytas keturių kolonų klasicistinis portikas su trikampiu frontonu.

Per 1794 m. sukilimą šiame dvare slapstėsi generolas Antanas Chlevinskas, kuris galiausiai čia buvo prūsų suimtas. Prūsai iš visų LDK didžiojo kunigaikščio dvarų valdytojų atėmė teisę valdyti šiuos ūkius ir paskyrė savo administratorius. Jų sudarytame žemėlapyje matyti, kad apie 1800 m. dvarvietėje stovėjo 15 statinių ir du sargybiniai postai.

Yra daug įdomių su šia vieta susijusių istorijų. 1812 m. birželio 19–24 dienomis per Vilkaviškį traukė Napoleono Bonaparto kariuomenė (apie 250 tūkst. karių). Čia Prancūzijos imperatorius paskelbė karą Rusijai. Europos užkariautojas savo karius į Vilkaviškį įvedė birželio 21 dieną, o jų stovyklą įkūrė rytinėje miesto dalyje. 

– Gal šiame dvare buvo apsistojęs Napoleonas? – klausiu moteriškės.

 – Atrodo, kad ne. Jis gyveno kitame name, – atsako.

Žmones dar prisimena kurijos sode augančią liepą ir Vilkaviškio dvaro parke stovintį girnų akmens stalą – imperatoriaus „apsilankymo“ liudininkus. Šios „relikvijos“ išliko tik nuotraukose.

Napoleonas Bonapartas Vilkaviškį pasiekė 1812 m. birželio 21 d. Pasak A. Polujanskio, jis įsikūrė viename dvaro pastate, o karininkai užėmė kitus dvaro ar miestiečių namus. Neapolio karalius Miuratas apsistojo klebonijoje, o Italijos vicekaralius Boharne – miesto gydytojo namuose. Šaltiniai rodo, kad Prancūzijos imperatorius įsikūręs ne pagrindiniuose rūmuose, o mediniame dvaro pastate, stovėjusiame prie Vilkaujos upės kranto. Jame buvo daug patalpų. Miegamajame stovėjo metalinis stalelis, ant kurio Napoleonas pasirašė atsišaukimą, skelbiantį karą Rusijai. Šis namas neišliko. Metalinis stalelis XIX a. viduryje buvęs pas Rutkiškių dvaro savininką Galerą. Paskutinį kartą jis paminėtas 1908 m. „Suvalkų gubernijos atmintinoje knygelėje“.

Napoleonas, pagyvenęs keturias dienas Vilkaviškyje, birželio 23-iosios ankstyvą rytą patraukė į Kauną. Vietiniams pažadėjo: jeigu laimėsiąs karą prieš Rusijos imperiją, Vilkaviškį padarysiąs mažuoju Paryžiumi.

Kumetynas

Bandau prisiminti, ką Seinų kunigas Bonaventūras Butkevičius savo prisiminimuose rašė apie Napoleono buvimą Vilkaviškyje. Būdamas aštuoniolikmetis klierikas, jis stebėjo prie Vilkaviškio dvaro apsistojusių prancūzų karių stovyklą, iš arti matė Napoleoną ir jo palydą. Imperatoriaus veide matėsi nerimas ir nepasitenkinimas. Mat jis gavo žinių apie maisto tiekimo sutrikimą. Dėl šių priežasčių Napoleonas buvo priverstas užsibūti Vilkaviškyje 4 dienas ilgiau.

B. Butkevičius rašo: „Saulei sėdant toje pusėje, iš kur turėjo atvykti Napoleonas, mes pastebėjome dulkių stulpą ir išgirdome trimito garsą, šaukiantį duoti kelią imperatoriui. Ir iš tiesų, praslinkus kelioms minutėms, vežimėlyje, pakinkytame vienu arkliu, kurį pats valdė, pasirodė Napoleonas (…). Karvedys buvo „apsivilkęs raitųjų šaulių pulko mundiru, trumpa smėlio spalvos miline ir trikampe kepure“. Imperatoriaus veide, nors ir apdengtam dulkėmis, buvo galima pastebėti nuovargį ir nerimą. Jo blogas ūpas pavirto didžiausia rūstybe, kada Vilkaviškyje sužinojo, kad ne tiktai kariuomenė, bet netgi jo gvardija neturi reikalingiausio maisto. „Visą naktį jis nemiegojo ir neleido miegoti kitiems, nes visi turėjo rūpintis įrengti krosnis duonai kepti. Dėl tos priežasties kariuomenė Vilkaviškyje pasiliko dar keturias dienas, ir karas Rusijai buvo paskelbtas keturiomis dienomis vėliau. Visą tą laiką Napoleonas šnekučiavosi su kareiviais, įsakė jiems išduoti po dvigubą porciją maisto ir vyno“.

Portale http://gintarinesvajone.lt galima aptikti tokį aprašymą: „Pamaitintai ir pailsėjusiai armijai Napoleonas surengė apžiūrą. Armija rikiavosi tokia tvarka: pirmoje linijoje raitoji ir pėsčioji gvardija; antroje – įvairių tautų pėstininkai; trečioje – įvairių tautų kavalerija ir keli prancūzų kirasirų pulkai; ketvirtoje – artilerija. Visa tai vyko į pietus nuo miesto 7 varstų ilgio ir 3,5 varstos pločio laukuose. 6 valandą ryto Napoleonas su visu savo štabu, pilnu maršalų ir generolų, nuo kurių, anot B. Butkevičiaus, auksas ir sidabras tiesiog varvėjo, pajudėjo link savo išrikiuotos armijos. Pats imperatorius nuo savo štabo skyrėsi uniformos kuklumu. Jis dėvėjo mėlynos spalvos kuklų gvardijos mundurą, papuoštą tik garbės legiono juosta ir žvaigžde. Užtat jo baltas žirgas buvo išpuoštas „nepadoriai prabangiai“. Kai tik jie sustojo ties pirmąja gvardijos linija, sugriaudėjo „vive l‘empereur“. Maršalas Bertje perskaitė imperatoriaus dekretą dėl karo paskelbimo Rusijai ir įsakymą žygiuoti į jos teritoriją. Po to tas pats veiksmas pasikartojo prie kiekvienos kitos linijos.

Kai tik Napoleonas grįžo į miestą, visi daliniai pradėjo ruoštis žygiui. Avangardą sudarė 7 lenkų, olandų ir prūsų ulonų pulkai. Jiems vadovavo Joachimas Miuratas. Tą pačią dieną popiet imperatorius išvyko paskui savo armiją. Jis norėjo atlikti dar 2 korpusų apžiūrą už 20 varstų nuo Vilkaviškio.“ (http://gintarinesvajone.lt/2014/07/29/1812-metai-uznemuneje-ii-dalis/)

Palyginti nedaug yra informacijos apie dvarą carizmo metais. Prasidėjus 1830 m. sukilimui, Vilkaviškio valstiečiai suignoravo šaukimus į sukilėlių gretas. Jie ne tik nėjo kovoti, bet ir užpuldavo sukilėlius. Pirmojo pasaulinio karo metais dvare apsigyveno vokiečių kareiviai. Po karo dvaro rūmų būklė buvo apgailėtina. 1940 m. sovietai dvarą likvidavo. Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai dvaro klojime įrengė rusų belaisvių stovyklą. Rūmų patalpose (vyskupo rūmuose) veikė kunigų seminarija. Karui baigiantis, vyskupas A. Karosas pasitraukė į Šunskus ir dvaras liko tuščias. Po karo jame įsikūrė tarybinio ūkio administracija. Sovietmečiu dvaras buvo paverstas bendrabučiu. Vėliau jo gyventojai įsigijo patalpas ir įsikūrė butus.

Apžiūrėję dviejų aukštų mūrinius rūmus, mažąjį ir didelį kumetyną bei parko fragmentus, traukiame namo. Prieš mus 70 km.

sb, punskas.pl

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia