Kelionė po Sūduvos dvarus. Būdvietis

1

Kokias paslaptis mena Lietuvos dvarai, kokių istorijų jie mums galėtų papasakoti? Daug dvarų dingo laiko verpetuose arba virto griuvėsiais, bet yra ir tokių, kurie šiomis dienomis išgyvena aukso amžių. Laikas, o tiksliau geri šeimininkai ir ES lėšos, suteikė jiems naują šansą gyvuoti. Lietuvos dvarai – tai svarbus mūsų istorijos, kultūros ir architektūros paveldas. Tai neginčytina.

Lenkų keliautojos po Rytų Europos kraštus ir keliolikos knygų autorės Katažinos Venglickos (Katarzyna Węglicka) paskatinti išsiruošėme į Sūduvos krašto dvarus. Katažina buvo mūsų kelionės sumanytoja ir gidė.

Kelionę pradedame nuo Būdviečio. Navigacija rodo, kad nuo Punsko iki tikslo – 15,6 km, kuriuos turėtume įveikti per 18 minučių. Kreivėnuose kertame Lenkijos-Lietuvos sieną. Toliau važiuojame per Senuosius Alksnėnus, Senąją Radiškę ir ties Mockais pasukame į dešinę. Iki Būdviečio mums dar 5,2 kilometro. Pasiekę miestelį, pasukame į kairę.

Lietuviškoje „Vikipedijoje“ informacija apie Būdvietį lakoniška, nelabi tiksli ir iš dalies nebeaktuali. Čia rašoma, kad Būdvietyje yra kultūros namai, paštas, biblioteka, katalikų bažnyčia, medicinos punktas, pagrindinė mokykla. 1744 m. minimas Būdviečio dvaras. Lankytinos vietos: 1906 m. pastatyta Jėzaus Nazariečio bažnyčia, 1803 m. – svirnas, XIX a. Sperskių mauzoliejinė koplyčia.

Būdviečio kultūros namų jau nėra. Jie 2002 m. perduoti Lazdijų kultūros centrui ir pavadinti Būdviečio laisvalaikio sale. Veikia folkloro ansamblis „Radastėlė“, kaimo kapela „Svaja“, dramos kolektyvas. Nėra ir nuo prieškario metų buvusio Būdviečio pašto. Jis panaikintas 2009 m., kai visas lietuviškas pasaulis šventė pirmąjį Lietuvos vardo paminėjimą. Tas pats likimas ištiko ir 1923 m. įkurtą Būdviečio mokyklą, kuri likviduota prieš ketverius metus.

Daug išsamios informacijos apie Būdvietį surasime Benjamino Kaluškevičiaus straipsnyje „Būdviečio istorijos įvykių chronologija 1589–2015“. Jis publikuotas istorijos paveldo metraščio „Terra Jatwezenorum“ 7 tome.

Pasak Benjamino Kaluškevičiaus, Būdviečio vardas reiškia būdos vietą, kurioje gyveno miško kirtėjai. Įdomu, kad visuose iki šiol išleistuose informaciniuose leidiniuose (enciklopedijose, žinynuose ir pan.) rašoma, jog Būdviečio vardas pirmą kartą minimas 1744 m. B. Kaluškevičius, tyrinėdamas istorinius šaltinius, surado, kad Būdvietis pirmąkart paminėtas 155-eriais metais anksčiau nei lig šiol manyta.

Prie paminklo Būdviečio krašto žmonėms

Lankome Būdvietį. Sustojame ties iškilaus knygnešio Jono Kaluškevičiaus sodyba. 2008 m. čia buvo atidengtas paminklas Būdviečio krašto žmonėms, nukentėjusiems per Lietuvos okupacijas 1795–1918 ir 1940–1981 m. (knygnešiams, politiniams kaliniams, tremtiniams, partizanams…). Šalia paminklo stovinčiame T. Jotautienės name įrengtas atminimo kambarys. Paminklo statybą inicijavo Benjaminas Kaluškevičius, statė Kaluškevičių ir Bansevičių šeimos. (Apie Joną Kaluškevičių rašėmė mūsų portale: http://archyvas.punskas.pl/vardan-tos-lietuvos-jonas-kaluskevicius-punsko-krasto-knygnesys/)

Jono Kaluškevičiaus sodyba

Norime užeiti į knygnešio atminimo kambarį, bet durys paremtos šluota, vadinasi, nieko nėra namuose.

– Jotautienė kažkur išėjo, o Benjaminas Kaluškevičius buvo vakar, – sako mūsų pakalbinta kaimynė. – Jis išvyko į Kauną.

Benjaminas Kaluškevičius mūsų kelionės išvakarėse buvo Punske. Jis „Aušros“ leidykloje pasiėmė ką tik išspausdintą knygą „Knygnešiai V“.

Norime aplankyti bažnyčią, tačiau ji uždaryta. Apžvelgiame iš išorės. Bažnyčios šventoriuje stovi mauzoliejinė koplyčia, sumūryta iš raudonų plytų, kurioje 1850 m. buvo palaidota Prapuntų dvaro savininko Kristupo Hertyko žmona Sofija.

Būdviečio bažnyčia

– Klebono nėra, nes prie klebonijos nematyti automobilio, – aiškina vidutinio amžiaus Būdviečio gyventojas. – O ten toliau yra senas svirnas. Jį verta apžiūrėti.

Einame beržų alėja tvenkinio link. Čia kitados buvo įsikūręs Būdviečio dvaras. Pirmą kartą jis paminėtas 1589 I 14 Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Vazos III rašte. Jame karalius Gardino žemiečiui Jonui Sviackui skiria 11 valakų su margais ir kitais priedais. J. Sviackas įkūrė Būdviečio dvarelį. XVIII a. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas raštu Būdviečio dvarą perdavė valdyti Abraomui ir Sofijai Baranovskiams. Po pirmojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo Būdvietis atiteko Prūsijai ir priklausė Balstogės departamento Vygrių apskričiai (ji vėliau pavadinta Seinų apskritimi). Būdviečio karališkasis dvaras buvo įtrauktas į Mockavos ekonomiją, buvo panaikinta baudžiava, tačiau žemė liko dvarininko nuosavybe. XIX a. pradžioje dvaro valdytoju tapo Antanas Sperskis, lenkų kariuomenės vėliavininkas, Seinų apskrities maršalka. (Jis yra palaidotas bažnyčios presbiterijoje prie altoriaus po grindimis.)

Būdviečio dvaro svirnas

Iš dvaro laikų išliko svirnas, koplytėlė, vandens telkinys, vienas kitas parko medis. Pats vertingiausias objektas – ant aukštų akmeninių pamatų 1803 m. iš maumedžio medienos suręstas dviaukštis svirnas. Tai labai retas medinės architektūros ūkinis statinys. Unikalios jo langinės ir dvišlaitis stogas. Svirno fasade įrengtas maišų pakėlimo mechanizmas. Pastato priekyje yra priesvirnis su šešiomis kolonomis. Laiptai veda į antrąjį aukštą ir į pastogę. Pastate išliko nemažai geros kalvystės pavyzdžių. Dabartinis svirno savininkas – Būdviečio Jėzaus Nazariečio bažnyčia.

Apie netoliese esančią mauzoliejinę koplyčią žinių beveik nėra. Rūsiuose esantys palaikai netyrinėti ir neidentifikuoti. Žinoma, kad ji buvo pastatyta apie 1800-uosius metus.

Mauzoliejinė koplyčia

Sigitas Birgelis, punskas.pl

1 KOMENTARAS

  1. vienas iš geriausių, išsamiausių pastaraisiais metais spausdintų straipsnių apie Būdviečio dvarą ir Būdviečio kaimą.
    Kelios pasyabos, patikslinimai:
    – Būdviečio mokykla įkurta 1919 m. lapkričio mėn.. o ne 1923 m., kaip rašoma straipsnyje.
    Šįmet būtų šventusi 100 metų sukaktį, jeigu nebūtų likviduota.-
    – Bažnyčia. 1906 m. prie jau stovėjusios koplyčios šono pristatytos navos ir pastatas paverstas
    bažnyčia. Apie 1930 m. ji dar prailginta: prie navų pristatytas prieangis ir du bokštai.
    – Išlikęs dvarininkų gyvenamasis medinis namas. Sovietmečiu jame gyveno 4 šeimos ir
    stipriai sunaikino interjerą ir eksterjerą.
    – dvaro koplyčia parke ne mauzoliejinė. Ten nebuvo laidojama ir nėra palaidotų
    – išlikę iš plytų sumūrytos dvaro arklidės
    – išlikęs unikalus požeminis iš plytų sumūrytas dvaro rūsys. Ir kt. sžmulkmenos
    Aplankykite dar kartą

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia