Kartu su mirusiais kilmingais aukštuomenės atstovais degindavo ginklus, arklius, tarnus, tarnaites, drabužius, medžioklinius šunis, plėšriuosius paukščius ir kitus daiktus, kurie buvo reikalingi jų gyvenime.
Taip apie senovės prūsų, tarp jų ir apie jotvingių, papročius rašė kryžiuočių metraštininkas Petras Dusburgietis. Tai vienas iš nedaugelio paminėjimų, kaip prūsų gentys tvarkėsi su mirusiais. Nesužinome iš jų nieko nei apie kapavietes, nei apie kapų formas ir jų konstrukcijas. Dar neseniai ne tik istorikai, bet ir archeologai nedaug tegalėjo pasakyti šia tema. Vyravo požiūris, kad IX–XIII a. jotvingių laidosenos papročiai nebuvo užfiksuoti archeologiniuose šaltiniuose.
Kamanų dirželių skirstytuvai, žąslai … 
… pentinai, balno kilpos 
Duriamų ir svaidomų iečių antgaliai
Paskutiniųjų keleto metų tyrinėjimai pateikė daug naujų, labai svarbių žinių. Vikingų laikotarpyje (IX–XI a.) jotvingių krašte mirusius degino ant laužo, o pelenus ir liekanas sudėdavo į negilias iškastas duobes kartu su įkapėmis. Kapavietes įrengdavo arti gyvenviečių.
Atlikus Krukuveko ir Šiurpilio (Mosiežysko tyrinėjimo vieta, lenk. Mosiężysko) kapaviečių tyrimą, paaiškėjo, kaip jotvingiai laidojo savo mirusiuosius klestėjimo (sėkmės) laikotarpiu, t. y. XII–XIII a. Taip, kaip vikingų laikotarpyje, mirusiuosius degino specialiai paruoštame lauže, sukrautame iš rūpestingai parinktų medienos rūšių. Sudegintas palaikų liekanas sudėdavo kartu su įkapėmis į įvairaus dydžio ir gilumo kapo duobes. Kapų vieta būdavo paženklinama dideliais apdorotais akmenimis, vadinamais stelomis. Dedamos į kapą įkapės-dovanos turėjo pabrėžti mirusiojo turtingumą ir visuomeninį statusą. Tokiu būdu pirmiausia išskirdavo nobilius (jotvingių bajorus), su kuriais laidodavo ne tik ginklus, aprangą ir papuošalus, bet ir arklius, vergus, netgi medžioklinius šunis ir sakalus. Su žemo luomo mirusiųjų palaikais degindavo tik tuos daiktus, kurie buvo reikalingi tolesnėje tarnystėje. Daugumą į kapą dedamų metalinių daiktų jotvingiai sąmoningai naikindavo, kad jie galėtų atgimti kartu su savininku pomirtiniame pasaulyje, kad jais ten galėtų naudotis.
Jotvingių bendruomenėje ypatingai garbinta karius, kurie net ir pomirtiniame pasaulyje (anapilyje) organizavo ginkluotus būrius. Galimai šio tikėjimo išraiška buvo karių laidojimas kartu su ginklais. Tai buvo plačios, bet negilios duobės, pripiltos laužo degėsių. Tokiose duobėse laidota daug asmenų. Krukuveko kapavietės tyrimas patvirtino, kad, be vyrų karių, bendruose kapuose laidojo taip pat moteris, galimai jų žmonas. Šio tipo pilkapiuose archeologai randa prabangių daiktų, liudijančių ne tik aukštą mirusiojo statusą, bet ir plačius kultūrinius ryšius su Vakarų ir Rytų Europa. Vyrams į kapą dėdavo kardus, kovines ietis, raitelio daiktus (pentinus, balno kilpas, žąslus), rūbų elementus ir papuošalus. Moterims – pirmiausia įspūdingus papuošalus: įvijinius vėrinius, apyrankes, seges (dažniausiai iš bronzos), taip pat smulkius darbo įrankius, tarp jų ylas ir geležinius peiliukus, molinius ir akmeninius verpstukus. Visuose kapuose rasta nedidelių molinių indų, kuriuose galbūt mirusiems dovanodavo maisto, šukių.
Pažymėtina, kad jotvingių kapavietėse, be kitų įkapių, aptinkama ir krikščioniškų metalinių kryželių. Šie radiniai minimi leidinyje „Descriptiones Terrarum“ (XIII a. šaltinis, rastas Airijoje), kuriame rašoma, kad lietuviai ir jotvingiai lengvai priimdavo krikščionybę, kadangi nuo lopšio buvo maitinami krikščionių žindyvių. Vis dėlto atrodo, kad kapavietėse ir šventose vietose rastos devocionalijos veikiau yra religinio sinkretizmo (susiliejimo, neišskyrimo) pavyzdys, t. y., kad jotvingiai buvo įtraukę Kristų į savo dievų panteoną.
Šventos vietos, tarp jų kapavietės, buvo kuriamos gyvenviečių kaimynystėje. Šventųjų giraičių, kalvų, vandens telkinių ir laukų artumas sakralizavo ir juos saugančias gynybines gyvenvietes bei sargybines, taip pat jų savininkus, kurie galėjo derinti valdovo ir žynio pareigas.
Marcin Engel
(Bus daugiau)
Kostas Leončikas, punskas.pl
Nuotraukų autorius Robert Lisowski
