Jotvingiai

2

X a. Kijevo metraštyje rašoma: „Vladimiras žygiavo prieš jotvingius, ir nugalėjo jotvingius, ir paėmė jų žemę“. Nestoro kronikoje rašoma Jatvagi. Iš lenkų šaltinių jotvingiai (Yaczwagi) minimi Mozūrų Konrado dokumentuose. J. Dlugošas rašo Jaczwingi, o kryžiuočių kronikose minima Terra Jatwezenorum. Prūsai šią tautą bus vadinę jotvings. Kartu minimas ir sūduvių vardas – Sudovia. K. Liuksemburgiečio 1421 m. laiške kryžiuočių magistrui rašoma: terra Sudorum et Jacuitarum. Lietuviai jotvingių kraštą (ar jo sritį) galėję vadinti Dainava. Pasak lenkų mokslininko J. Nalepos, šiaurės vakarų Jotvos dalyje (ties Vilkaviškiu ir Kalvarija) bus gyvenę sūduviai, į vakarus nuo Nemuno (Alytaus–Merkinės ruože) – dainuviai, aplink Suvalkus – jotvingiai, o pietuose (Elko–Augustavo–Grajevo ruože) – poleksiečiai. Šios keturios gentys bus sudariusios tautą, kurią jotvingių ar sūduvių vardu vadiname.

Jotvingių kariai

Rusų ir lenkų istoriografijoje sūduviai buvo vadinami jotvingiais. Rusų šaltiniuose visai neminimas sūduvių vardas. Jie savo kaimynus vadindavo jotvingiais. Jotvingių vardas senosios Rusijos metraštyje „Povest vremennych let“ (XII a.) rašomas labai įvairiai, pvz.: Jatviagi, Jatviagy, Jatviezie, Jatveze, Jatviazie, Jatviazi, Jatviaz’, Iatviazie, Iatviazi, Iatviažin, zemlia Iatviaskaja, na zemliu Iatviaz’skouju, na Iatviaziech. Lenkų istoriniuose šaltiniuose jotvingių vardas užrašomas lenkiškomis, sulotynintomis, dažnai labai iškreiptomis, lytimis: Jaczwyagi, Yaczivagy, Jaczvoiagy, Jaczvoyangovoe, Yaczwaigowe, Jadvoiagotoie, Yaczwyagowye, Jaczvangos, Jaczmanszytas, Jazvuditas, Jazvindite, Iacuizitas, Iaczuizitas, Iazvoizite, Jaczwingi.

Jotvingiai pirmaisiais Kristaus amžiais bus pasiekę rytuose – Pripetės pelkes, pietuose – Narevo upę, o vakaruose – Mozūrų ežerus. Šios tautos kultūros paminklų daugiausia aptikta Suvalkų krašte (Šiurpilyje, Šveicarijoje, Prūdiškėse, Studenytėje, Eglinėje). III–V a. čia buvęs vienas iš didžiausių jotvingių centrų. Sūduvių pilkapiai, nutolę viens nuo kito apie 5 km, priklausė nedideliems (apie 15 šeimų) kaimams. Jotvingių greičiausiai gyventa salomis, išmėtytomis tarp girių. Jų valsčiai buvę savarankiški, be centrinės valdžios, tik atsiradus pavojui tartasi dėl bendros gynybos. Sūduvoje žinoma per 50 piliakalnių, kurie, deja, iki šiol nedaug tyrinėti. Šveicarijoje (šalia Suvalkų) jotvingių pilkapyje aptikta daug II–III a. radinių: įvairių kaulinių įrankių, molinių liejimo formų metalui lydyti, Romos monetų, keramikos. Kapuose rasti ir maždaug 55 m. amžiaus vyro griaučiai su daugybe papuošalų. Prie mirusiojo šono buvo kalavijas medinėje makštyje, odinis diržas su žalvariniais, sidabriniais ir auksiniais papuošalais, žvėrių figūrėlės, du iečių antgaliai ir kt.

Jotvingių kunigaikščio kapas Šveicarijoje (šalia Suvalkų)

Eglinės piliakalnyje (9 km nuo Punsko) aptikta XI–XIII a. jotvingių gyvenvietės pėdsakų. XVIII a. Punsko klebonas A. Laurinavičius rašė, kad tenykščiai ūkininkai, dirbdami ūkio darbus, aptinka įvairių senų ginklų, papuošalų bei kitų daiktų. Piliakalnį prieš keliolika metų tyrinėjo lenkų archeologai. Jie surinko daug medžiagos apie jotvingių buitį, kovas, keramikos, kaulo dirbinių, turtingą papuošalų kolekciją.

6 km nuo Seinų yra Klevų piliakalnis, supamas Klevo, Klevaičio ir Gulbinio ežerų. Jo šiaurinis šlaitas nukastas, status ir pritaikytas gynybos reikalams. Kiti šlaitai nuolaidūs. Piliakalnis buvo ruoštas strateginiu atžvilgiu patogioje ir sunkiai prieinamoje vietoje. Deja, jis nebuvo baigtas.

Iš archeologinių radinių matyti, kaip jotvingiai gyvenę, medžiodavę, puldinėdavę slavų žemes. Tipiškiausias jotvingių ginklas buvusi ietis, bet jie turėję ir svaidyklių akmenims svaidyti, lankų, skydų ir kitų ginklų. Apguldami pilis, naudojo degančius pagalius ir taranus pilių vartams pramušti. Priešą puldavę staiga ir tuoj pat išsisklaidydavę. Neretai, praleidę pagrindines priešo jėgas, smogdavo jam iš užnugario. Jotvingių narsumas, gudri karinė strategija ir geri vadai padėjo šiai mažai tautai ilgai ir sėkmingai gintis nuo stipresnių lenkų, rusų, totorių ir kryžiuočių.

1254 m. Volinijos kunigaikštis Danielius, Mozūrų kunigaikštis Zemovitas ir Vokiečių ordino vicemagistras Burchardas von Hornhausenas susitarė pasidalyti Jotvą (Terre Jatwezenorum). Du trečdaliai Jotvos turėjo būti skirti Vokiečių ordinui, vienas trečdalis – lenkams ir rusams. Sąmokslas nepasisekė ir grobikams nepavyko užkariauti jotvingių krašto. Po dešimties metų (1264 m.) jotvingiai patyrė stiprų lenkų karių antpuolį. Kovoje su jais žuvo garsus jotvingių vadas kunigaikštis Komotas.

Lemtingi jotvingiams buvo XII ir XIII amžiai. Kryžiuočiai, užvaldę prūsų žemes, pradėjo aršius žygius prieš jotvingius. Kiekvieną jų pilį ar gyvenvietę puldavo atskirai. Jotvingių ir Ordino karas truko 4 metus (1279–1283).

Petras Dusburgietis, garbinęs kryžiuočių riterių plėšimus ir žudynes jotvingių žemėje, apie juos rašė: „Sūduviai (t. y. jotvingiai – S.B.)  patys tauriausieji, pranokę kitus ne tik papročių kilnumu, bet turtais bei galybe. Mat jie turėjo šešis tūkstančius raitelių ir galybę kitokių karių <…>. Savo svečiams jie rodo nepaprastą lipšnumą, ir vargu ar kada jų namuose rastumei tokių valgių ir tokių gėrimų, kuriais šia proga nepasidalytų su savo svečiu. Jiems rodosi, jog svečią būsią neužtektinai pamylėję, jei jis negersiąs iki apsvaigimo“.

Jotvingių narsą pažino ir šlovino jų atkakliausi priešai: „Užkariavus iš Viešpaties Jėzaus Kristaus malonės visas Prūsijos žemės gentis, beliko vienui viena, bet visų galingiausioji, būtent sūduviai, kuriuos broliai narsiai puolė, ne tiek pasikliaudami žmogaus drąsa ir gausia kariuomene, kiek dieviška pagalba, nes žinojo, kad Viešpats yra mokęs, jog aukojant auką, privalu aukoti ne tik galvą ar kurią kitą kūno dalį, bet ir uodegą“ (Petras Dusburgietis).

Jotvingiai pavojaus neįvertino. Paskendę tarpusavio vaiduose nesugebėjo susivienyti ir bendromis jėgomis duoti atkirčio priešui. Lemtingas 4 metų karas su kryžiuočiais prasidėjo kritišku Jotvai laikotarpiu. Maždaug tuo metu garsusis jotvingių vadas Skomantas bandė sukurti vienalytę Jotvos valstybę. Genčių kunigaikščiai, nenorėdami prarasti dalies valdžios, tam priešinosi (panašūs procesai vyko Mindaugui kuriant Lietuvos valstybę). Nesutarimai sutrikdė jotvingių genčių sąjungos karinius veiksmus.

Sakoma, kad bėda viena nevaikšto. Jotvingiams jų buvo daug. Viena sekė kitą. 1279 metais prasidėjo karas su kryžiuočiais ir Jotvos kraštą ištiko didžiulė sausra, kurios padarinys – badas. Iš Rusios nupirkti grūdai jų krašto nepasiekė, nes laivams kelią pastojo lenkai. Grobikiškas jotvingių paskutinės vilties žygis į lenkų žemes pasirodė nesėkmingas. Jotvingių kunigaikščiai, nenorėdami Skomanto paskirti kariaunos vadu, nutiesė Jotvos likimui paskutinį taką. Iš žygio sugrįžo tik dešimtys. Be nieko. Viską užbaigė Skomantas, kuris išdavė savo tautą. 

„Prūsų žemės kronikoje“ rašoma: „<…> Brolis Mangoldas, magistras, norėdamas, kad kovos su sūduviais, narsiai jo pirmtakų pradėtos, jo vadovavimo metais ne tik nesilpnėtų, bet kasdien stiprėtų, subūrė visą savo kariuomenę ir grabnyčių dieną įsiveržė į Sūduvos valsčių <…>“.

Sunku spręsti, kiek liko jotvingių po 1283 m. katastrofos. Vokiečių kronikininkas Petras Dusburgietis 1326 m. rašė: „Ir taip Sūduvos žemė tebėra apleista iki šiai dienai“. Išlikę jotvingiški hidronimai ir toponimai liudija ką kita.


Sigitas Birgelis, punskas.pl

2 KOMENTARAI

  1. Verta paminėti: dalis mokslininkų mano kad jotvingių kalba buvo gyva dar XX a. pradžioje!

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia