Jaudulys dėl tos Lietuvos (5). Demokratinių jėgų mitingas Punske

0

Tęsiame pasakojimą apie Sausio 13-osios įvykių atgarsius Punsko ir Seinų krašte.

1991 metų sausio 19 dieną Punsko bažnyčios aikštėje vyksta lietuvių ir Lenkijos demokratinių jėgų mitingas. Jame dalyvauja Lenkijos politikai: senatoriai Piotr Andrzejewski ir Bartłomiej Kołodziej, Nepriklausomos Lenkijos konfederacijos atstovas Waldemar Krzysztof Polczyński, Seimo narys Jerzy Pietkiewicz, Santarvės centro generalinis sekretorius Przemysław Hniedziewicz. Mitinge yra daug vietinių lietuvių su trispalvėmis bei tautine atributika.

Demokratinių jėgų mitingas Punske

Bažnyčios aikštėje pastatytas simbolinis aukuras, prie kurio garbės sargyboje stovi tautiniais rūbais pasipuošusios lietuvaitės. Aukure išrašytos žuvusiųjų prie televizijos bokšto pavardės. Minute tylos mitingo dalyviai pagerbia Žuvusiųjų atminimą.

Kalbėtojai pasisako prieš rusų agresiją, pažymi, kad labai svarbi yra lietuvių ir lenkų tautų vienybė. P. Hniedziewicz išsako viltį, kad žmonių pralietas kraujas ir paaukotos gyvybės yra kaip „pavasario sėja, kuri sužaliuos brandžiu sąmoningumu, svarbesniu už visus mažus kivirčus ir skirtumus, kad demokratijos ir laisvės idėja, iškilusi virš valstybinių sienų, jungs ir vienys visas tautas.“[1]

Lietuvos parlamento atstovas, lenkas Czesław Okińczyc kalba lietuviškai. Jis konstatuoja, kad Gorbačiovas, siųsdamas į Lietuvą tankus, pripažino de facto Lietuvos valstybę, nes savos šalies nepuolama. Pasak jo, lietuvių pralietas kraujas nėra beprasmis, nes jų mirtis suvienijo lenkus ir lietuvius, kurie šiandieną kartu kovoja prieš bendrą priešą.

„Aš esu labai laimingas, – sako Czesław Okińczyc, – kad galiu kreiptis į Jus, čia, punskiečius kaipo lenkas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Aš galiu Jums tiktai patvirtinti, kad iki paskutinės sekundės savo gyvenimo kovosiu už Lietuvos nepriklausomybę ir laisvę.“[2]

Mitinge pasisako ir mūsų krašto lietuviai: Juozas Sigitas Paransevičius, Punsko klebonas Ignas Dzermeika, jaunimo atstovas Kęstutis Nevulis bei kiti.

Mitingui baigiantis į orą pakyla trispalviai balionėliai. Mitingo dalyviai, kunigo I. Dzermeikos pakviesti, žygiuoja į bažnyčią prašyti Dievo pagalbos ir paramos Lietuvai ir lietuvių tautai. 

Radijo siųstuvas

Netrukus po mitingo į Punską atvyko Lenkijos „Solidarumo“ veikėjas W. Stawiszyński. Jis atvežė ir padovanojo punskiečiams radijo siųstuvą. Samprotauta tuomet taip: jei sovietai užimtų Sitkūnų radijo stotį, radijo laidas būtų galima transliuoti iš Punsko. Apie šį faktą ne kartą man yra pasakojęs Romas Vitkauskas. Pasak jo, radijo siųstuvas buvo labai primityvus. Juo buvo galima leisti į eterį magnetofono juostoje įrašytas informacijas, muziką ar laidas. Aptarnauti jį nebuvo sudėtinga, bet labai lengvai jį buvo galima susekti. Nors Sitkūnų radijo stotis nebuvo užimta, Punsko radijo siųstuvas buvo išbandytas. Paaiškėjo, kad iš čia transliuojamos laidos buvo girdimos iki Nemuno. Siųstuvo antena, klebonui I. Dzermeikai leidus, buvo įmontuota Punsko bažnyčios bokšte.

Jeigu būtų prireikę, radijo siųstuvo anteną planuota kilnoti iš medžio į medį, kad saugumui būtų sunkiau susekti, iš kurios vietos siunčiama informacija.

Pabėgėliai

Tuoj po Sausio 13-osios mūsų krašte pradėjo slapstytis lietuvių jaunuoliai, bėgantys nuo sovietinės armijos. Vieni atvyko legaliai, kiti perėjo per žaliąją sieną. Daug jaunuolių apsigyveno kaimuose pas ūkininkus. Apie 40 asmenų grupė apsistojo vietovėje Rynia prie Varšuvos.

Kaip į nelegalią lietuvių jaunuolių migraciją žiūrėjo Lenkijos valdžia, pasienio apsaugos tarnyba bei policija?

Punsko valsčiaus viršaitis Romas Vitkauskas pasakojo, kad šiuo klausimu buvo pas jį atvykęs Balstogės pasienio apsaugos policijos vadas. Jis pareiškė žinantis, kad Punsko krašte yra nelegalų iš Lietuvos, kad vietos valdžia jiems padeda. Po diskusijų susitarta, kad jei jaunuoliai elgsis ramiai, lenkai nekels problemos, bet jeigu jie pateks į policijos rankas, bus perduoti tarybiniams pasieniečiams.

Algimantas Severinas rašė: „1991 m. vasario 26 d. Punsko valsčiuje įvyko posėdis pabėgėlių iš Lietuvos problemoms aptarti. Buvo nuspręsta kreiptis į Lenkijos vidaus reikalų ministeriją, kad grupei asmenų, gyvenančių Rynios vietovėje prie Varšuvos, būtų leista dar bent dvi savaites ten gyventi bei užtikrinti jiems visas buitines gyvenimo sąlygas. Moterims ir vaikams, kuriems negresia tiesioginis pavojus, buvo rekomenduojama grįžti į Lietuvą (grįžimo išlaidoms reikiamus pinigus galėtų skirti Punsko valsčius), o pagalbą teikti tik tiems, kurie Lietuvoje tikrai yra persekiojami. Taip pat buvo atsisakyta tarpininkauti ekonominėje emigracijoje į Vakarų valstybes.“[3]

(Bus daugiau)

Sigitas Birgelis


[1] Severinas A. Lenkijos lietuviai ir Lietuvos nepriklausomybė. Terra Jatwezenorum, 2011, 3 t., Punsko „Aušros“ leidykla.

[2] Sitarskienė A. Sūneli, Tėvynė tave šaukia, „Aušra“, 1991, 2 nr.

[3] Severinas A. Lenkijos lietuviai ir Lietuvos nepriklausomybė. Terra Jatwezenorum, 2011, 3 t., Punsko „Aušros“ leidykla.

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia